TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kepurėtųjų kova su rankšluostiniais

2013 01 21 6:42
Prancūzų karys žvalgo teritoriją ties Nionu, maždaug už 350 km į šiaurės rytus nuo sostinės Bamako. /AFP/Scanpix nuotrauka

Afrikos valstybėje Malyje vyksta sukilėlių ir centrinės valdžios kova; Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga (ES) ir JAV palaiko centrinę valdžią. Taip pat ir Lietuva. Tačiau mūsų šalis kaip tik dabar ir galėtų pasitelkti garsųjį prancūzų prezidento pamokymą: nepraleisti geros progos patylėti.

Tokia šalis - tik geografinė sąvoka

Iš tikrųjų tokios šalies nėra. Yra dešimtys ir šimtai klanų, besiskiriančių savo kultūra, religiniais niuansais (dauguma - musulmonai, bet skirtingų pakraipų), kalba, netgi rase. Malio sienas nubraižė prancūzų kolonizatoriai, ir iki šiol vieningos šalies jausmo neturi nei maliečių tauta, nei jos elitas. Dabartiniam konfliktui pradžią padarė šiaurės Malio (du trečdaliai teritorijos ir vienas ketvirtis gyventojų) kova su centrine valdžia. Prasidėjusi kaip pasaulietinis nacionalinio išsivadavimo judėjimas, šiaurės Malio - Azavado - kova įgijo islamistinį pobūdį.

Kol kas - jėgų pusiausvyra

Praėjusios savaitės pabaigoje Prancūzijos kariuomenei pavyko sustabdyti islamistų puolimą iš Azavado į pietus. Šeštadienį kaimyno Alžyro kariuomenė per kruviną operaciją sutriuškino Sacharos dujų verslovę užgrobusius islamistus, Azavado islamistų sąjungininkus. Į Malį turi atvykti pirmieji Vakarų Afrikos šalių, Malio kaimynių, kariniai kontingentai. Nors bendras jų skaičius numatytas nedidelis - apie 3 tūkst., - parama reikšminga propagandiniu požiūriu: dauguma šių karių yra ir juodaodžiai, ir musulmonai; taip viešojoje erdvėje bus kovojama su kaltinimais neokolonializmu ir rasizmu.

Azavadas - irgi geografinė sąvoka

Pačiame Azavade gyvenančios gentys tarpusavyje turi mažai ką bendra. Regionas yra Sacharos tuaregų bendros teritorijos dalis; Azavado tuaregai priklauso trims atskiriems klanams. Gyvena ir arabų. Nigerio upės pakrantėse, kur įmanoma žemdirbystė, įsikūrusios pietiniams maliečiams šiek tiek giminingos songajų ir fulo gentys.

Skiriasi ir jų požiūris į regiono ateitį. Daug narių turintys, tačiau neįtakingi songajai ir fulo gentis neturi didelių ambicijų, esant valdžios vakuumui daugiausia apsiriboja savigynos būrių, saugančių bendruomenes nuo plėšikų, kūrimu. Dalis tuaregų palaiko islamistus; kita dalis yra pasaulietinių pažiūrų ir laikosi ginkluoto neutraliteto.

Tačiau reali ir perspektyviausia jėga Azavade yra kaip tik islamistai. Kaip ir Somalyje, jie ginkluoti ir valdo humanitarinės paramos skirstymą. Ginklas ir duona suteikia valdžią.

Rankšluostis prieš kepurę

Regis, Vakarų pasaulis sprendimą, ką remti, priima pasižiūrėjęs į priešininkų nuotraukas. Malio vyriausybė ir armija dėvi europietiško kirpimo eilutes, uniformas bei kepures. Jų priešininkai galvas apsimuturiavę rankšluosčiais. Vyriausybė - tamsesnės odos spalvos nei maištininkai. Kiti skirtumai tarp priešininkų nėra labai dideli.

Malio valstybė yra viena korumpuočiausių pasaulyje. Skelbiama, kad ankstesnė vyriausybė aktyviai dalyvavo narkotikų ir įkaitų vadavimo versluose. Neįrodyta, kad naujoji vyriausybė būtų atsiradusi iš kitos kultūrinės terpės ir laikytųsi kitų moralinių nuostatų. Malio sostinėje Bamake vyksta rasistiniai pogromai: juodaodžiai siaubia šviesesnės odos pabėgėlių iš Azavado būstus.

Su valstybininkais kovojantys islamistai savo kontroliuojamose šiaurinėse teritorijose įveda šariato teisę, nepalankią ne tik moterims bei futbolo gerbėjams; kartu baudžiama ir korupcija. Malio gyventojai teturi pasirinkimą tarp vagių arba kraugerių valdžios. Sukilėlių laimėjimai, jų gebėjimas kovoti net su gerai ginkluotais prancūzų profesionalais rodo, kad dauguma maliečių islamistus regi nebūtinai kaip besąlyginį blogį. Praėjusią savaitę kovos peržengė Azavado ribas: tai nebūtų įmanoma, jei vietiniai gyventojai priešintųsi islamistiniams okupantams iš šiaurės.

Somalis ar Afganistanas?

Joks sveiko proto analitikas netiki, kad su Europos ir Vakarų Afrikos kontingentų pagalba Malyje pavyks sukurti liberalią demokratiją, kurioje harmoningai gyventų visos gentys. Ginčai vyksta tik dėl to, ar Malis pasuks Somalio, ar Afganistano keliu.

Somalio kelias - visiškas valstybės subyrėjimas į konkuruojančius islamistų klanus, kuriuos vienija tik priešiškumas pasauliui.

Afganistano kelias - užsienio durtuvais remiama korumpuota centrinė valdžia. Tokia valdžia, kuri turi tik du užsiėmimus: engti savo tautą ir šantažuoti Vakarų šalis piktais islamistais. Pastaruoju atveju islamistai tampa tiesiog būtini centrinei valdžiai - tik argumentuojant jų grėsme galima išsireketuoti karinę ir ekonominę Vakarų paramą.

Tikėtina, kad kaip tik pagal šį scenarijų ir klostysis įvykiai Malyje. Drauge reikia pasakyti, kad kaimynės šalys, Malio gelbėtojos, tokios pačios korumpuotos ir potencialiai nestabilios.

Lietuvos parama - beprasmė

ES užsienio reikalų ministrai sutarė į Malį nusiųsti apie 500 instruktorių, kurie padėtų vietos jėgos struktūroms atlikti savo užduotis. Lietuva, kaip skelbiama, siųs vieną ar du specialistus, kurie apmokys Malio kolegas.

Tai - kvaila mintis. Mūsų žmonių kompetencija yra ne tokia, kokios reikia Malio armijai. Lietuviai ir apskritai visos Europos siunčiami talkininkai negali išmokyti uniformuotų maliečių neimti kyšių, nevogti, nepardavinėti gautų ginklų sukilėliams, maitinti ne tik iš jų genties mobilizuotus karius. Reikia aiškiai suvokti, kad Malio armija (joje priskaičiuojama apie 20 tūkst. kasdien maitinamų vyrų) jau pusšimtį nepriklausomos respublikos metų pajėgi nebent rengti perversmus. Ir nėra pagrindo manyti, kad į talką ateisiantys kitų Vakarų Afrikos šalių kontingentai, išskyrus nebent Čado dalinį, geresni už vietinius karius.

Protingiausias Lietuvos veiksmas Malyje būtų evakuoti mūsų šalies garbės konsulę Viktoriją Diawarą su jos vyru ir palikti prancūzams kovoti už vietinę kostiumus dėvinčią valdžią. Tai ne mūsų reikalas. Kaip Prancūzija neketino prašyti mūsų pritarimo parduodama Rusijai "Mistral" karo laivą, taip ir mes galime nepastebėti jos rūpesčių Malyje. Drabužių mados sostinė yra Paryžius, tegul jie ir kovoja už kepures prieš rankšluosčius. Nes, mano galva, tuos dangalus dėvinčios galvos moraliniu požiūriu nedaug skiriasi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"