TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

"Kinijos vadovai nenustoja ant manęs loti..."

2008 03 22 0:00
Dalai Lama sako galįs nebebūti Tibeto politiniu vadovu, bet dvasiniu liks visada.
AFP/Scanpix nuotrauka

Pasmerkęs Kinijos teroristinį Tibeto valdymą ir kultūrinį genocidą Dalai Lama pareiškė, kad nebebus Tibeto politiniu lyderiu, jei smurtas Tibete taps nekontroliuojamas. Jis prašo tarptautinę bendruomenę paremti jo tėvynę, kurioje minint 49-ąsias sukilimo prieš Kinijos valdžią metines žuvo 99 žmonės. Duodamas interviu prancūzų dienraščiui "Le Nouvel Observateur" Dalai Lama dar kartą pakartojo, kad nori Tibeto autonomijos, o ne visiškos nepriklausomybės.

Kinai turi daug argumentų Tibeto okupacijai pateisinti, sakoma, kad jų intervencija padarė galą feodalizmui ir nelygybei.

Niekas nesako, kad senasis Tibetas buvo idealus. Jis buvo politiškai ir visuomeniškai atsilikęs. Tačiau, jeigu palyginsime feodalinę Tibeto visuomenę su Kinijos ar Indijos feodalizmu, matysime, kad jis buvo gailestingesnis ir labiau užjaučiantis. Žinoma, blogai, kad praeityje keli privilegijuoti asmenys galėjo išnaudoti savo pavaldinius, o tai yra neteisinga budizmo požiūriu. Niekas to neneigia, tačiau tai Tibeto vidaus reikalas. Svarbiausias klausimas - ar Tibetas iš tiesų buvo Kinijos dalis. Nors kinai ir įvykdė keletą permainų Tibete, jomis negalima pateisinti visko, ką jie sunaikino. Žinoma, yra tibetiečių, daugiausia kilusių iš vergų šeimų, kurių padėtis šiandien kur kas geresnė.

Kinai, anksčiau norėję Tibeto problemą spręsti ginklu, šiandien griebiasi kitų būdų: investuoja, kad Tibetas vystytųsi, skatina imigraciją iš Kinijos ir net mėgina daryti įtaką tiems, į kuriuos gali įsikūnyti naujasis Didysis Lama.

Senoji Tibeto tauta palaipsniui išmiršta. Sąmoningai ar nesąmoningai vyksta savotiškas kultūrinis susinaikinimas dėl demografinės agresijos. Kitame Kinijos autonominiame regione - Vidaus Mongolijoje - senieji vietos gyventojai sudaro tik 20 proc., 80 proc. gyventojų - kinai. Lasoje dabar gyvena apie šimtą tūkstančių tibetiečių, o kinų - du kartus daugiau. Aukšti pastatai padarė Lasą neatpažįstamą, o visas slėnis tapo urbanizuotas. Prie Džokhangmo šventyklos atsirado tikras Chinatown (Kinų miestas). Tas pats ir kituose Tibeto rajonuose. O juk prieš 15-20 metų ten nebuvo nė vieno kino.

Kitas svarbus dalykas - budizmo kultūra, kurią aš vadinu užuojautos kultūra. Kinijos Liaudies Respublikai labai svarbu ją išsaugoti, nes Konfucijaus skelbtos vertybės visiškai diskredituotos dabartinėje kinų visuomenėje. Ten neliko moralės, viską lemia pinigai. Dėl to visuose lygiuose paplitusi korupcija ir įvairiausių formų išnaudojimas. Ypač išnaudojami vaikai kaimuose. Neįtikėtinai didelis skirtumas tarp turtuolių ir vargšų. Kartais man atrodo, kad esu didesnis marksistas už kinus (nusijuokia). Marksistas, apsisiautęs budisto apsiaustą.

Susidaro įspūdis, kad kinams labai trūksta dvasinio vadovo, kai kurie net kreipiasi į jus. Ar galėtumėte juo būti?

Žinoma, tam tikra prasme galiu. Nenoriu vis kartoti, kad daugybė žmonių Amerikoje ir Europoje klausėsi manųjų tiesų ir rado jose gyvenimo vertybes. Kai kurie net ryžosi tarnauti žmonėms, ėmė labiau užjausti kitus. Bet yra ir tokių, kurie sugebėjo iš to gauti naudos.

Tradiciškai kinai yra budistai. Kaip budistų vienuolis nematau skirtumo tarp kinų, tibetiečių, indų, europiečių, afrikiečių... Jei tik pasitaikys proga, visada būsiu laimingas galėdamas dvasiškai pasitarnauti kinams, propaguodamas žmogiškąsias vertybes. Po žudynių Tiananmeno aikštėje labai norėjau toje vietoje atlikti budistinę apsivalymo ceremoniją ir pasimelsti už tūkstančius joje žuvusių žmonių.

Pakalbėkime apie derybas su kinais. Jau buvo šeši raundai, paskutinis gana daug žadantis...

2002 metais atnaujinus kontaktus su Kinijos valdžia, atrodė, reikalai pajudės. Taip galvojome iki penktojo susitikimo. Tada kinų pareigūnai sužinojo, kad nesiekiame nepriklausomybės. Pajutome, kad bus žengtas konkretus žingsnis. Mūsų svarbiausias tikslas - skatinti pasitikėjimą ir aiškiai apibrėžti savo siekius. O jie tokie, kad nesiekiame nepriklausomybės. Taip darome dėl savo interesų.

Tibetas yra materialiai atsilikęs, o visi tibetiečiai nori gyventi šiuolaikiškiau. Todėl mes patys suinteresuoti likti Kinijos Liaudies Respublikoje. Imkime, kad ir į Lasą nutiestą geležinkelį (aukščiausias pasaulyje geležinkelis atidarytas 2006-ųjų liepą - red.). Tai iš esmės pozityvu. Kelionė į gimtąjį kaimą tampa labai patogi, o mano giminaičiai mane lengvai galėtų aplankyti Lasoje. Todėl po penktojo susitikimo 2006-ųjų vasarį buvome tikrai optimistiškai nusiteikę. Atrodė, manęs jau nebevadins separatistu. Tačiau balandį mane ėmė dar labiau kaltinti separatizmu, o Tibete imtasi naujų represijų. Per šeštąjį susitikimą kinų delegacija elgėsi daug griežčiau. Kinai tiesiog atmetė pačią Tibeto problemą. Buvo pasakyta, kad problema yra separatistas Dalai Lama (juokiasi). Aišku, tie man mesti kaltinimai ir po to vykusios represijos Tibete nėra mūsų nesusikalbėjimo rezultatas. Tai daroma sąmoningai. Kinai mėgina mane demonizuoti.

Kartą užsiminėte, kad žinote, kas yra pyktis, nes jaunystėje buvote karšto būdo. Ar kartais jūsų neapima apatija ar depresija?

Retai. Laikau save realistu, nes suvokiu tikrovę. Jei tikrovė tokia, kad nebėra vilties, priimu ją tokią, kokia yra. Be frustracijos. Tokia yra realybė ir tokią ją reikia priimti.

Mane kartais apninka abejonės. Tačiau ne tiek, kad prarasčiau viltį, kas mums reikštų didelę nelaimę. Faktai yra faktai. Tai budistinis požiūris, labai padedantis gyvenime. Ta proga norėčiau pacituoti garsaus VIII amžiaus Indijoje gyvenusio budisto žodžius: "Atsidūrę beviltiškoje ar tragiškoje situacijoje pasakykite sau: jei yra koks nors būdas ją įveikti, tai nereikia sielvartauti, o jei tokio būdo nėra, tai ir graužtis nėra dėl ko. Lieka tik susitaikyti." Toks mąstymas man labai padeda.

Žinoma, yra beviltiškų situacijų, pavyzdžiui, cunamis. Nuo jo nukenčia daug žmonių, tačiau nemanau, kad reikia pulti į neviltį. Tas pats ir dėl Tibeto. Sunkumų daug, bet mes nepalūšime. Vis daugiau kinų su mumis solidarizuojasi ir mus palaiko. O tibetiečių moralė labai stipri. Yra konfliktas, bet yra ir vilties, kad jis nėra neišsprendžiamas. Tai kaip liga. Prieš kelerius metus ir aš sunkiai sirgau. Taip jau atsitinka. Be to, žinau, kad vieną dieną ateis mirtis. Susitaikau su tuo. Tai dalis mūsų gyvenimo.

Kai galvojate apie Tibetą, ko jums trūksta labiausiai?

Mano tikslas - laiminga visuomenė, laimingi ir labai ramūs žmonės. Žinoma, ir Tibete yra blogų žmonių, tačiau Tibeto visuomenė ir jos budistinė kultūra visada buvo ramesnė bei tylesnė.

Ar nejaučiate nostalgijos Tibetui?

Ne, nejaučiu. Tikiu, kad žmonija yra viena šeima. Yra Tibete toks posakis: vieta, kurioje geriausiai jautiesi, - tavo namai, o draugystę, meilę, supratimą tau rodantis žmogus - tavo giminaitis. Taip sako tibetiečiai.

Vadinasi, visur turite giminių?

Žinoma. Gal taip yra dėl to, kad Tibetas labai didelis. Reikia kelių mėnesių, kad nukeliautum iš vienos vietos į kitą, todėl kai kelyje ką nors sutinkate - draugą ar nepažįstamąjį - abu negalite atsidžiaugti.

Ką norėtumėte pasakyti Vakarų visuomenei?

Nematau didelio skirtumo tarp vakariečių ir rytiečių. Vakaruose dominuoja emocinės problemos, tačiau taip yra ir Azijoje. Sakoma, kad azijiečiai daug religingesni, pavyzdžiui, indai. Bet ir Indijoje daug emocinių problemų. Vakaruose daug materializmo, sakoma, kad tai mokslas jį atnešė į žmonių visuomenę. Bet tai netiesa. Tai, ką sakau Azijos gyventojams, galiu pasakyti ir vakariečiams. Visi esame tokie patys žmonės. Turime tokį patį kūną ir protą, tokias pačias emocijas ir problemas. Gimimas, mirtis, įvairiausi netikėti įvykiai - visur panašūs. Ir visuomet pabrėžiu, kad meterialinės vertybės yra ribotos.

Per pastaruosius du šimtus metų žmonės susitelkė ties materialiniu vystymusi, o visoms vyriausybėms labiausiai rūpėjo ekonominis planavimas. Dabartinis švietimas taip pat nukreiptas į materialinį vystymąsi. Tai mėginama primesti visiems. Tokiomis sąlygomis laimės suvokimas vis labiau skverbiasi kažkur į vidų. Tokia gana holistinė perspektyva leidžia pasijusti didesniais realistais. Tačiau vertėtų pagalvoti ir suvokti, kad viskas, kas šiandien vyksta, turi labai gilias šaknis.

Ką norėtumėte pasakyti kinams?

Noriu pasakyti, kad jie yra didi tauta, turinti seną istoriją, rafinuotą kultūrą ir jiems skirtas svarbus vaidmuo šioje Žemėje. Tam, kad galėtų jį suvaidinti, kinai turi išmokti atitinkamai elgtis, tapti realistais ir apsišvietusiais žmonėmis. Budizmas nėra kinams svetima religija. Pirmiausia ji įsigalėjo Kinijoje, paskui Tibete. Kinijoje yra tūkstančiai budistų šventyklų. Budizmas gali atskleisti kinams gyvenimo prasmę, šeimos ir visuomenės vertybes. O apie Kinijos vadovus galiu pasakyti, kad jie kartais manęs klausosi, tik jų lūpos nenustoja ant manęs loti, loti ir loti...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"