TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kitos Rusijos ekspansijos belaukiant

2015 11 12 17:20
AFP/Scanpix nuotrauka

Po Vladislavo Surkovo vizito Cchinvalyje šių metų spalio 19 dieną paaiškėjo, kad artimiausiu laiku prie Rusijos bus prijungtas būtent Cchinvalio regionas („Pietų Osetijos Respublika“), todėl pažvelkime, kaip to buvo siekiama.

Lemtingas V. Surkovo vizitas

Vladimiras Putinas yra didžiulės šalies vadovas, bet tai dar nereiškia, kad jis yra labai išmintingas. Būtų išmintingas – nepasakotų per susitikimą su Vokietijos verslo lyderiais banalių anekdotų apie optimistus ir pesimistus (tiksliau sakant – apie blakių ir brendžio kvapo palyginimą). Tam, kad paauglystėje Leningrado tarpuvartėse įgyta „erudicija“ neliktų vienintelis intelektinis bagažas, kurio pagrindu yra priimami ne tik Rusijai, bet ir visai žmonijai lemtingi sprendimai, visi (net Rusijos) prezidentai laiko šalia savęs įvairiausių patarėjų bei ekspertų būrį. Vienas iš tokių V. Putino ekspertų yra V. Surkovas – Vyriausias prezidento patarėjas tautinės nesantaikos kurstymo kaimyninėse (ir ne tik) valstybėse ir separatistinių judėjimų organizavimo jose klausimais. Tiesa, oficialiai jo pareigos vadinasi kiek kukliau – „RF Prezidento padėjėjas“, bet tai nereiškia, kad jo įtaka V. Putinui yra menkesnė, negu S. Naryškino arba D. Medvedevo. Juk vienas pagrindinių dabartinės Rusijos vykdomos politikos tikslų – priversti kitas posovietines valstybes pripažinti jos hegemoniją ir įtraukti jas į įvairias Rusijos dominuojamas organizacijas – Muitų sąjungą, Eurazijos ekonominę sąjungą, Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (ODKB) ir pan. O tie, kurie nesusivokia nusileisti Kremliui geruoju, būna nedelsiant nubaudžiami – paprastai netekdami dalies savo teritorijos, kurioje gyvena kokia nors tautinė mažuma, staiga panorusi „nepriklausomybės“. Vėliau ta „nepriklausomybė“ virsta tokiu pačiu karštu noru įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį.

V. Surkovas ir V. Putinas/AFP/Scanpix nuotrauka

Iki šiol tokie pokštai buvo atlikti iki galo tik su ukrainietišku Krymu (įskaitant Sevastopolį) – po vienos dienos „nepriklausomybės“ pusiasalis tapo Rusijos federaline apygarda. Tiesa, tai pripažino tik tokios odiozinės valstybės, kaip Šiaurės Korėja, Sudanas, Zimbabvė arba nuolankiausia Rusijos sąjungininkė Armėnija.

V. Surkovo stropūs mokiniai nerimsta ir Užkarpatėje, ir estiškoje Narvoje, ir latviškoje Latgaloje, ir uzbekiškoje Karakalpakijoje – visur veikiama praktiškai pagal tą patį modelį. Visoje postsovietinėje erdvėje nuo Estijos iki Tadžikijos galima suskaičiuoti daugiau nei penkiasdešimt Kremlius „projektų“, pagal kuriuos yra vykdomas visų šių valstybių dezintegravimas. Tačiau turbūt toliausiai ta prasme yra pažengta Pietų Kaukaze, kur Rusija yra okupavusi gruzinų Abchaziją ir Cchinvalio regioną, o jos satelitė Armėnija – azerbaidžanietišką Karabacho provinciją. Po V. Surkovo vizito Cchinvalyje šių metų spalio 19 dieną paaiškėjo, kad artimiausiu laiku prie Rusijos bus prijungtas būtent Cchinvalio regionas („Pietų Osetijos Respublika“), todėl pažvelkime, kaip to buvo siekiama.

Osetų patekimo į Rusijos įtaką priešistorė

Spaudžiami iš dviejų pusių adygų (kabardiečių) ir vainachų (ingušų), išeiviai iš Šiaurės Kaukazo osetai pradėjo kurtis šiauriniuose Gruzijos rajonuose (dabartiniame Cchinvalio regione) tik XVIII a. pirmojoje pusėje. Gruzinų karaliai, matydami osetų kolonistuose tik savo naujus valdinius, ne varžė, o skatino tokią jų migraciją.

1921 metais Sovietų Rusija užgrobė Gruziją ir pradėjo skaldyti ją tautiniu pagrindu. Tokiu būdu 1922 metais buvo įsteigta ir vadinamoji Pietų Osetijos autonominė sritis (POAS). Įdomu, kad osetų autonomija gruzinų žemėse buvo įsteigta anksčiau, negu Rusijos Šiaurės Kaukazo regione esančioje „tikrojoje“ Osetijoje – ten vadinamoji Šiaurės Osetijos autonominė sritis buvo įsteigta tik 1924 metais (1936 metais ji buvo pertvarkyta į ASSR).

Motina prie 2008 m. kare žuvusio gruzinų kario kapo./Reuters/Scanpix nuotrauka

1989 metų rudenį Cchinvalio regione prasidėjo antigruziniški neramumai, labai primenantys analogiškus separatistų veiksmus Abchazijoje ir Karabache. 1990 m. rugsėjo 20 dieną buvo paskelbta „Pietų Osetijos Sovietų Demokratinė Respublika SSRS sudėtyje“. http://do.gendocs.ru/docs/index-40781.html?page=54 Matydama, kad situacija tampa nekontroliuojama, 1990 m. gruodžio 10 d. Tbilisio valdžia panaikino Pietų Osetijos autonomiją ir padalino buvusios autonominės srities teritoriją tarp keturių Gruzijos provincijų.

1990 m. gruodžio 11 d. su nebyliu Maskvos pritarimu Cchinvalyje buvo surengti gruzinų pogromai, po ko prasidėjo gruzinų gyventojų traukimasis iš savo tėvų žemių. 1991 metų rugsėjo 1 d. neteisėta Pietų Osetijos Liaudies deputatų taryba paskelbė (jau antrą kartą) „Pietų Osetijos Respubliką (POR) Rusijos SFSR sudėtyje“, tačiau vėliau, 1991 m. gruodžio 21 d., po konsultacijų su Maskva, POR buvo paskelbta „nepriklausoma valstybe“.

1992 m. sausio 19 buvo surengtas neteisėtas referendumas, kurio metu regiono gyventojai tariamai pasisakė ir už „nepriklausomybę“, ir už prisijungimą prie Rusijos. Tuo pagrindu gegužės 29 d. POR Aukščiausioji taryba dar kartą (!) paskelbė šios teritorijos „nepriklausomybę“.

Tarpininkaujant Rusijai (tikrovėje – jai proteguojant vadinamuosius „osetų separatistus“), 1992 metų vasarą tarp konfliktuojančių šalių buvo pasirašytos paliaubos, į buvusią autonomiją buvo įvesti Rusijos „taikdariai“ (faktiškai – rusų okupacinės pajėgos). 1995 m. spalio 30 d. Pietų Osetijos „aukščiausioji taryba“ pareiškė apie šio darinio pasitraukimą iš Gruzijos sudėties (taigi paskelbė „nepriklausomybę“ jau trečią kartą).

2002 metų sausio 15 d. POR „parlamentas“ pritarė „prezidento“ Eduardo Kokoity pasiūlymui pasiprašyti į Rusijos Federacijos sudėtį, o 2006 metų kovą E.Kokoity kreipėsi su analogišku prašymu į RF Konstitucinį teismą.

Prieš aneksiją – „nepriklausomybės“ pripažinimas

Bet ir šito Maskvai nepakako. 2008 metų rugpjūčio mėnesį Rusija apkaltino Gruziją karo veiksmų pradžia, užpuolė ją ir netrukus pripažino jos pačios visiškai kontroliuojamos POR (taip pat Abchazijos) „nepriklausomybę“. http://lenta.ru/news/2008/08/25/senators Be jos, tuomet „Pietų Osetijos“ tariamą nepriklausomybę pripažino Venesuela, Nikaragva, Naūru ir Tuvalu (pastaroji vėliau savo pripažinimą atšaukė), taip pat Serbų Krajinos (buvusio Kroatijos separatistinio regiono) „vyriausybė tremtyje“ ir Gagaūzijos autonomija Moldovoje (!).

focus.ua nuotrauka

Beje, Rusijos okupuotas Cchinvalio regiono „atstatymo“ darbai tapo puikia priedanga lėšų grobstymams. 2008 m. gruodžio mėn. Rusijos apskaitos rūmai (rus. Счётная палата) pranešė, kad iš 550 mln. rublių, kurie buvo skirti šiam tikslui, pagal paskirti buvo panaudota tik 50 mln. http://www.interfax.ru/russia/53314

2011 metais rusų kalba buvo paskelbta valstybine POR kalba; sekančiais metais jos „prezidentu“ tapo buvęs KGB karininkas Leonidas Tibilovas (Tybylty). http://www.russkie.org/index.php?module=fullitem&id=25414

POR prijungimui prie Rusijos skirti veiksmai vėl suaktyvėjo po 2014 metų kovą Kremliaus įvykdytos Krymo aneksijos. 2014 m. birželio 10 d. marionetinis „parlamentas“ balsavo už „Pietų Osetijos“ pri(si)jungimą prie Rusijos, o dar po savaitės Cchinvalis pripažino savo „brolių dvynių“ Ukrainos žemėje – Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ tariamą nepriklausomybę. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/pasaulio_politika/pietu_osetija_pripazino_luhansko_liaudies_respublika

Kodėl Cchinvalio regionas iki tol vis dėl to nebuvo prijungtas prie Rusijos, dieną prieš tai paaiškino paslaptingas rusų politologas Andrejus Jepifancevas, dalyvavęs Cchinvalyje vykusioje „tarptautinėje“ konferencijoje iškalbingu pavadinimu „Naujojo pasaulio geopolitika po 2008 m. rugpjūčio. Geopolitinio perskirstymo pradžia ir konfliktai posovietinėje erdvėje“. Anot jo, Rusijos ir Pietų Osetijos santykiai yra pasiekę tokį aukštą lygį, kad formalus Cchinvalio regiono įjungimas į Rusijos sudėtį nieko nepakeistų (kitaip sakant, jis konstatavo, kad de facto Cchinvalio regionas jau ir taip yra Rusijos dalis). Politologas (duomenų apie kurį surasti internete praktiškai neįmanoma) visgi patikino konferencijos dalyvius, kad „anksčiau arba vėliau Pietų Osetija įeis į Rusijos sudėtį, tačiau šiuo metu reikia dirbti, siekiant jos integravimo į Muitų sąjungą ir Eurazijos bendriją“. http://www.regnum.ru/news/polit/1834487.html

Paskutinis Cchinvalio regiono prijungimo prie Rusijos akordas?

Tai, kad Maskva galutinai apsisprendė aneksuoti Cchinvalio regioną, paaiškėjo tik 2015 m. spalio 19 d., kai išklausęs atvykusio V.Surkovo nurodymus, L.Tibilovas pareiškė, kad jis ketina inicijuoti dar vieną (paskutinį?) referendumą dėl Pietų Osetijos įstojimo į Rusijos sudėtį. http://www.interfax.ru/world/474346

Iš Krymo patiries žinodami, kokie yra rusiškų „referendumų“ okupuotose teritorijose organizavimo tempai, galime neabejoti, kad dar šių metų pabaigoje Maskvoje bus išspausdinti žemėlapiai su naujais Rusijos kontūrais, kuriuose puikuosis jau nebe „Šiaurės Osetijos“, o „Osetijos“ autonomijos pavadinimas.

Rusijos "taikdariai" Pietų Osetijoje/islamreview.ru nuotrauka

Beje, reikia atsižvelgti į tai, kad ir iranakalbiai osetai, ir tiurkakalbiai alanai („alanla“ yra bendras karačajų bei balkarų savivardis) pretenduoja į tą patį senovės Alanijos palikimą. Akivaizdu, kad Maskva ir toliau kurstys įtampą tarp osetų ir alanų, tariamai išlikdama tokiu būdu „nepakeičiamu arbitru“ jų ginčuose. Turint omenyje, kad du vakariniai Šiaurės Osetijos rajonai yra gyvenami kitos tautos (digorų), ir kad vadinamasis Priemiestinis rajonas yra paveržtas iš ingušų, o į Mozdoko ataugą pretenduoja nogajai ir kabardiečiai – aš osetams nepavydėčiau. Ypač žinodamas, kad ir Cchinvalio regionas liks „suvienytos Osetijos“ sudėtyje ne ilgiau, negu tęsis V.Putino valdymas.

Putinas plečia „Rusų pasaulio“ erdvę tam, kad 90 procentų (dabar bus jau 95 procentai) rusų tautos eilinį kartą įsitikintų – koks nepakartojimas jis yra alfa – patinas (Andrejaus Piontkovskio apibūdinimas). Juk blogis negali būti statiškas – jis turi arba plėstis, arba trauktis. Putinas nutarė plėstis, tik šįkart jo jau kontroliuojamose teritorijose, ir paruošti tokiu būdu „naujametinę dovaną rusų tautai“.

Civilizuotas pasaulis buvo apsimetęs nieko nematąs, kai Putino (tuomet dar tik premjero) kariauna sulaužė Chasavjurto susitarimus ir prezidentų B.Jelcino bei A.Maschadovo pasirašytą Tarpvalstybinių (!) santykių pagrindų sutartį. Mes apsimetėme apuokais ir tada, kai Putinas ėmė bombarduoti Gruziją (juk mums buvo „neaišku“ – kas ir ką puola). Net po to, kai buvo užpulta Ukraina, mes apsiribojome tik jai Rusijos sukeltų problemų nagrinėjimų, nenorėdami pripažinti, jog reikėjo sutramdyti padugnę kur kas anksčiau – dar Ičkerijos ir Gruzijos žemėje.

Dabar taip nebus. Cchinvalio regiono aneksija privers atsigręžti ne tik į šio žemės lopinėlio, ir ne tik į Abchazijos, bet ir į Padniestrės, Ičkerijos bei Karabacho problemas – visur, kur yra griaunama pasaulinė saugumo sistema. Ta prasme galima tik džiaugtis, kad „alfa – patinas“ įklimpsta į vis naujas pelkes – ar tai būtų Irakas, ar Libija, ar Afganistanas, ar jo de facto jau kontroliuojamos posovietinės erdvės teritorijos. Ir nereikia bijoti kažkokių „komplikacijų“, nes Leningrado tarpuvartėse užaugęs neūžauga supranta tik jėgos kalbą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"