TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kodėl Arabų pasaulyje tiek daug anarchijos?

2014 02 17 6:00
Ir po dviejų metų nuo M.Gaddafi nuvertimo Libijoje sėdami anarchiją siautėja ginkluoti kovotojai ir radikalūs islamistai.  Reuters/Scabpix nuotrauka

Akivaizdu, kad vis daugiau teritorijų, užuot paklususios pažangos ir racionalumo diktatui, tampa vis sunkiau valdomos, o pilietinė visuomenė kelią skinasi irgi labai sunkiai. Daug kur ji yra tik išskirtinė mažuma sostinėse. Su tais žmonėmis Vakarų žurnalistams patogiau susidraugauti ir juos kalbinti, todėl šios klasės dydis ir įtaka žiniasklaidos perdedami. Nusiritus Arabų pavasariui, kuris, galima sakyti, užklupo pasaulį netikėtai, daugelis šių valstybių, nuvertusių savo diktatorius, balansuoja ties anarchijos riba.

Arabų kraštuose pratrūkusi anarchija turi savo šaknis. Ją lėmė tokie veiksniai:

* Imperializmo pabaiga. Imperializmas didelei daliai Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos teikė saugumą ir administracinę tvarką. Europiečiai pasidalijo pasaulį ir jį valdė. Gal tai ir nebuvo teisinga ar civilizuota, bet tvarka buvo. Imperializmas, kuriuo tūkstančius metų rėmėsi žmonijos stabilumas, sunyko.

* Postkolonijinės tvirtos rankos trūkumas. Pasitraukus kolonizatoriams iš Europos, kolonializmas nepasibaigė. Jį dešimtmečiais tęsė valstybės sistemą iš kolonizatorių paveldėje diktatoriai. Jie dažnai laikydavo save antivakarietiškais kovotojais už laisvę, todėl manė turį moralinį pasiteisinimą valdyti kaip užsigeidę. Ši naujoji valdovų klasė Artimuosiuose Rytuose nebuvo demokratiška. Hafezas al Assadas, Saddamas Husseinas, Ali Abdullah Salehas, Moammaras Gaddafi ir visi naujieji Egipto faraonai iki Hosni Mubarako priklausė kategorijai, kuri, kaip ir imperialistai, gana greitai pasitraukė nuo scenos (neskaitant sugrįžimo Egipte).

* Institucijų stoka. Tai svarbiausias anarchiją lemiantis veiksnys. Pokolonijiniai arabų diktatoriai vadovavo valstybėms, kuriose tvarka priklausė nuo slaptųjų tarnybų ir saugumo struktūrų, bet institucijų raida buvo silpna ir neatsižvelgianti į poreikius gyventojų, kuriems vis labiau urbanizuojantis reikėjo socialinių paslaugų ir įvairios infrastruktūros. Centralizuotos valdžios kur kas labiau reikia ne žemės ūkio, o miesto visuomenei. Būtent institucijos užpildo spragą tarp valdovo viršūnėje ir plačios giminės arba genties apačioje. Kai nėra institucijų, atsiranda galimybė suvešėti diktatūrai arba anarchijai. Pilietinė visuomenė yra kažkur per vidurį tarp šių kraštutinumų, bet be institucijų ir biurokratijos klestėti negali.

* Silpnos tapatybės. Dėl silpnų institucijų tokios pokolonijinės valstybės turi silpnus identitetus. Jei valstybė - tai, visų pirma, priespauda, tuomet jos gyventojus sudaro subjektai, ne piliečiai. Despotizmo subjektams pažįstama tik baimė, ne lojalumas. Jei valstybė gyventojams kelia tik baimę, tuomet sugriuvus diktatūros ramsčiams atsivėrusią tuštumą užpildo ne valstybės, o kiti identitetai. Tapatinimasis ne su valstybe gali paveikti anarchijos stiprėjimą.

* Doktrinų mūšiai. Islamo pasaulyje religija kasdieniame gyvenime užima tokią vietą, kokios Vakarai nebepatiria jau tūkstantmetį. Nevalstybinis identitetas XXI amžiuje Artimuosiuose Rytuose reiškia religinį identitetą. Jo iškilimas ir išplaukiantis valstybės tapatumo nykimas įžiebia nesutarimus dėl doktrinos, kurie gali peraugti į karinius susirėmimus. Ankstyvaisiais viduramžiais Bizantijos imperija, kurios identitetas buvo krikščionybė, išgyveno smurtinius disputus dėl dogmų. Žlugus Romos imperijai ir ją pakeitus krikščioniškai tapatybei įsivyravo ne ramybė, bet smurtiniai ginčia dėl dogmų tarp krikščionių sektų ir eretikų. Lygiai taip pat ir musulmonų pasaulyje šiandien valstybės identitetai silpnėja ir iškyla islamo sektų skirtumai, dažnai lydimi smurto.

* Informacinės technologijos. Įvairios elektroninio komunikavimo formos suteikia galios miniai prieš nekenčiamą režimą: asmeniškai nepažįstami protestuotojai gali vienas kitą susirasti per įvairias socialines medijas. Bet nors tokia technologija gali padėti nuversti vyriausybes, ji nesukuria aiškaus ir organizuoto biurokratinės atramos pakaitalo politiniam stabilumui vėliau palaikyti. Štai taip technologija skatina anarchiją. Pramonės amžiuje svarbu buvo dydis: dideli tankai, lėktuvai, geležinkelių tinklai ir t.t. rodė didelių centralizuotų valstybių galią. Poindustriniame amžiuje net mažos ir prispaustos grupės gali mesti iššūkį valstybei - rezultatas dažnai būna anarchija.

Kadangi kalbame apie ilgalaikius procesus, anarchija vienu ar kitu pavidalu mus lydės, kol pasirodys nauji politiniai dariniai, suteiksiantys būtiną tvarką.

Kai žlugo Sovietų Sąjunga, Vidurio ir Rytų Europos visuomenės, prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjusios didoką vidurinę klasę ir protingas biurokratijos tradicijas, sugebėjo transformuotis į sąlyginai stabilias demokratijas. Bet Artimieji Rytai ir didelė Afrikos dalis stokoja tokių buržuazinių tradicijų, todėl diktatoriams kritus lieka tuštuma. Vakarų Afrikos šalys, kurias dešimtąjį dešimtmetį apėmė anarchija, tokios kaip Siera Leonė, Liberija ir Dramblio Kaulo Krantas, iki šiol nėra atsigavusios, jas globoja tarptautinė bendruomenė, pasiuntusi taikos palaikymo pajėgas arba patarėjus, jos vis dar siekia sukurti vidurinę klasę ir gamybos pamatus. Nes veiksmingoms biurokratijoms reikia raštingų valdininkų, kuriems, savo ruožtu, reikia vidurinės klasės.

Tikri klaustukai yra Rusija ir Kinija. Autoritarinio valdymo susilpnėjimas šiose didžiulėse valstybėse gali baigtis dar mažesne demokratija bei chronišku nestabilumu ir etniniu separatizmu, kuris savo mastais užgoš dabartinį nestabilumą Artimuosiuose Rytuose. Iš tiesų, kas ateis po Vladimiro Putino, gali būti blogiau, o ne geriau. Tas pats pasakytina apie autokratiją Kinijoje.

Pasaulio ateities politiką lems tai, kokios visuomenės galės išvystyti institucijas plačioms geografinėms erdvėms valdyti ir kurios negalės. Prie šio klausimo kaip tik ir veda dabartinis anarchijos sezonas.

Parengė VILJAMA SUDIKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"