TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kodėl Maskvoje nėra paminklo Čingischanui

2015 05 05 6:00
Pretekstu nevažiuoti į Maskvą švęsti pergalės kare 70 metų jubiliejaus Vakarų ir kitų valstybių vadovams galbūt tapo įvykiai Ukrainoje. Reusters/Scanpix nuotrauka

Žmonijos istorijoje buvo nesuskaičiuojama galybė didžiulių laimėjimų ir nuopuolių įvairiose gyvenimo srityse. Vienas iš tokių laimėjimų neabejotinai yra demokratija, kol kas geriausiai gebanti organizuoti tiek atskiro žmogaus, tiek įvairių bendruomenių bei valstybių gyvenimą.

Tačiau pastaruoju metu kai kurių valstybės pareigūnų ir paprastų žmonių galvose tarytum smegenis kažkas būtų perkėlęs į kitą vietą. Jei teisingai išgirdau, net pradėta kalbėti apie neva amerikiečius kerziniais batais, amerikiečių palankumą fašistams ir amerikiečių išvijimą iš Lietuvos bei artimiausių regionų.

Taip kalbantiesiems reikėtų bent jau gerbti savo autoritetų atminimą ir jų padarytus darbus kad ir dėl Krymo aneksijos. Juk vienas iš SSRS įkūrėjų ir vadovų Vladimiras Leninas „aukščiausio lygio mokslu“ yra nustatęs, jog carinė Rusija buvo žiauri darbo žmonių engėja ir, deja, tautų kalėjimas. Todėl neatsitiktinai SSRS vadovybė, vykdydama vadinamojo klasiko priesakus ir, "suderinusi savo valią su didžiąja rusų ir kitomis tautomis bei vadovaudamasi tuo metu pagal SSRS teisinę doktriną demokratiškiausia pasaulyje stalinine Konstitucija ir internacionaline dvasia, 1954 metais įvykdė nepakartojamo V. Lenino prisakymą" ir Krymą Ukrainai perdavė galiojančių konstitucinių procedūrų pagrindu.

Taigi galima suprasti, kad klasikų sekėjai kategoriškai prieštarauja dabartinės Rusijos vadovybės veiksmams, kuriais be Ukrainos vadovybės ir tautos sutikimo revizuojama Ukrainos teritorija. Rimtas tokio prieštaravimo motyvas – nepagarba ne tik klasikams, bet ir pačiai SSRS kaip buvusiai galybei ir jos nustatytai tvarkai. Juolab kad tokia nepagarba sutampa ir su šių laikų tarptautinės teisės samprata, draudžiančia perdalyti teritorijas be valstybių ir jose gyvenančių tautų sutikimo. Todėl valstybių vadovų ir žmonių nuomonė, sutampanti su klasikų teiginiais, buvusios SSRS vyriausybės veiksmais ir SSRS Konstitucija bei tarptautine teise, nėra susijusi su kokia nors amerikiečių ar kitos tautos fašistine ar į ją panašia prigimtimi. Priešingai, neigiantieji šiuo atveju klasikus ir SSRS gali būti arčiau fašistų gyvenimo būdo propagandos.

Žmonės, bandantys Ukrainą užtariančias ir jai padedančias valstybes (ypač JAV) įžeidinėti visokiais pramanais apie fašizmą ar nacizmą, galėtų pavartyti istorijos vadovėlius arba šiuolaikinių autorių - Igorio Buničiaus, Viktoro Suvorovo, Anne Applebaum, Karlo Schlogelio ir kitų - knygas. Jas vartydami rastų, kad dar iki 1939 metų rugsėjo 1 dienos (karo pradžios) rudmarškinių, juodmarškinių, raudonmarškinių ir kitaspalvių režimai Europoje ir už jos ribų tarpusavyje savanoriškai taip buvo susipynę memorandumais, sutartimis, prekyba, bendrais kariniais manevrais ir mokymais, specialiųjų tarnybų bei asmeniška draugyste su pasitikėjimu, ko žmonija seniai iki to nežinojo. Ir lageriai neteisminiam žmonių persekiojimui buvo steigiami panašaus supratimo pagrindu. O SSRS iki jos užpuolimo net sudalyvavo bendrame parade su Vokietija, nugalėjus Lenkiją.

Negana to, Vokietijai užpuolus kokią nors valstybę, atsirasdavo jos simpatikų ištisomis vyriausybėmis arba nemažomis teritorijomis, arba tiesiog gyvąja jėga. Prancūzijoje tai buvo vadinamasis Viši režimas, SSRS – generolo Andrejaus Vlasovo armija, Lietuvoje ir kitose valstybėse, kur užpuolikai buvo ir vieni, ir kiti, - rėmėjai buvo abiejų „rūšių“.

Būtent, tokiu atsakingu momentu, tiesa, galbūt nelabai skubiai, JAV, būdamos už tūkstančių mylių nuo Europos krantų, - savanoriškai, be prievartos, be jokių išankstinių sąlygų dėl reparacijų ar teritorijų prisidėjo prie antihitlerinės koalicijos savo kariais ir ketvirtadaliu lėšų, kurios buvo reikalingos visai pergalei (kaip vėliau buvo apskaičiuota). Istorijoje dar nebuvo tokio pavyzdžio žmonijos bendravimo tarp valstybių. JAV vyriausybės bei jos piliečių garbei būtina pridurti, kad po karo net padėjo atstatyti sugriautą Europą. Ši pagalba labiausiai žinoma kaip Maršalo plano vykdymas.

Suprantama, kad pagal nuomonių pasireiškimo laisvę amerikiečius dabar galima įvairiai vadinti, tačiau okupantais, fašistais ir pan. - tai jau ne tik per daug, bet ir nedėkinga. Tikra yra viena - be amerikiečių pagalbos karo metu vargu ar dabartiniai kalbėtojai išvis būtų gyvenę. Taip pasielgti galėjo tik demokratiška savo esme ir praktika valstybė bei jos žmonės, tvirtai tikintys teisingumu. Ir po karo JAV jokia forma neprisijungė nė vienos teritorijos. JAV tiesiog be jokių specialių užsakymų įrodė demokratijos jėgą. Žinau, kad dėkingumas yra greičiausiai užmirštamas. Tačiau manau, kad Europos tautos už poelgį karo metu turėtų būti dėkingos JAV mažiausiai artimiausius kelis šimtus metų, jeigu ir ne visą tūkstantmetį. Toks dėkingumas, be abejonės, nesumažina ir niekada nesumažins pagarbos tiems kitų valstybių, tarp jų ir SSRS tautų, kareiviams, kurie kartu kovojo su bendru priešu, o dalis jų žuvo.

Yra ir kitas pavyzdys, įrodantis demokratijos viršenybę, jos tvirtumą, tikėjimą gėriu. Vyresnioji karta puikiai prisimena gyvenimą vadinamosiomis komunizmo kūrimo sąlygomis, kai Vakarų valstybės socialistinio lagerio valstybių vadovų, pasivadinusių „žymiais tarptautinio darbininkų ir taikos veikėjais“, buvo žeminamos ir niekinamos visais įmanomais būdais kiekvienoje gyvenimo srityje, nuolat, kiekvieną akimirką grasinant radus įvairių pretekstų. Ir šiuo atveju Vakarų valstybės elgėsi dar negirdėtu bendradarbiavimo tarp valstybių būdu.

Ar „komunizmo kūrimo“ organizatoriai nesugebėjo pamokyti, ar paprasti žmonės jų neklausė, tačiau maždaug nuo 1960-ųjų žemės ūkio kultūrų derlius taip sumažėjo, kad iki pat SSRS žlugimo sovietai kasmet pirko grūdus iš JAV ir Kanados bei kitų valstybių. Ir jeigu JAV, Kanados ir kitų šalių vyriausybės būtų buvusios tokios pat agresyvios, kupinos neapykantos SSRS žmonėms ir tokio pat požiūrio kaip „tie žymūs sovietų veikėjai“ Vakarams, būtų užtekę bent metus ar kitus neparduoti grūdų SSRS, ir bado šmėkla tikriausiai būtų pabeldusi į Sovietų Sąjungos duris jau kitais metais. Tačiau nei JAV, nei Kanada to nedarė. Ir nė vienas aršiausias komunistų priešas niekada neužsiminė apie tokią priemonę kaip galimybę neparduoti grūdų. Tai rodo neapsakomai aukštą krikščionišką moralę, žmoniškumą bei meilę pirmiausia paprastiems žmonėms, buvusiems labai toli ir nedraugiškoje pusėje, nes žinojo, kad grūdai juos gelbėja nuo bado. Kartu tai yra didžiulės kantrybės ir tikėjimo pavyzdys, kad išeitis tiems milijonams suklaidintų žmonių, kurie prigąsdinti įvairaus masto ir plauko vadų – dažnokai melagių ir susitepusių savų nekaltų piliečių krauju – bus rasta. Tik stiprios demokratinės valstybės, šiuo atveju JAV, Kanada ir kitos, galėjo taip kantriai ir ilgai tikėti gėriu bei neišvengiama žmonių laisve.

Demokratinių valstybių stiprybė pasireiškia ir tuo, kad pasaulio bendruomenė, padedama tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės, nustatė baudžiamąją atsakomybę už karo, rasinės ar kitokios neapykantos kurstymą, už nekaltų žmonių naikinimą. Lietuvos baudžiamajame kodekse tokie nusikaltimai vadinami genocidu, tarptautinės teisės draudžiamu elgesiu su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymu ir pan. Nusikaltimams tirti įsteigtas ir Tarptautinis baudžiamasis tribunolas. Tokia tvarka iki minimumo sumažina tam tikrų valstybių vadovų pomėgį savavaliauti savo šalyse, įvairiais būdais žeminant ir kankinant piliečius.

Demokratinė tvarka pasižymi tolerancija ir tam, kokius simbolius pasirenka valstybė – herbe nupaišo paukštį, gyvūną, augalą ar dar ką nors, kas vienaip ar kitaip būtų susiję su ta valstybe, išskyrus simbolius, susijusius su nacizmu, bolševizmu ir kitais tokio pobūdžio režimais.

Paprastai niekas nesikiša ir į tai, kokius didvyrius gali pagerbti šalis, statanti paminklus ar steigianti kitas istorinio pobūdžio įstaigas ir muziejus. Todėl niekas negali priekaištauti Lietuvai, pvz., kad nėra paminklo kryžiuočių karvedžiams. Arba Rusijai - kodėl nėra paminklų Čingischanui ir jo įpėdiniams. O galbūt Napoleonui, be karybos, pasižymėjusiam bene taikiausiu paminklu - Žmonių knyga - Civiliniu kodeksu, vadinamu tiesiog Napoleono kodeksu. Demokratijos išpažinėjai supranta, kad okupacija nebūna auksinė. Ji nenustato reikalavimų, kokius didvyrius gerbti.

Manau, kad daugelis žmonių mintimis neretai klausia savęs ir kitų, iš kur atsirado ta demokratinių valstybių stiprybė ir kantrybė. Manau, kad ji susijusi su krikščioniškomis vertybėmis, nuo senų laikų turinčiomis ir teisinį pagrindą. 1215 metais Didžiojoje anglų laisvės chartijoje pasirinkimo laisvė nustatoma amžiams ir siejama su Dievu; 1529 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės I statuto įžangoje iš Dievo malonės Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius ponas Žygimantas apdovanoja visus krikščioniškąja rašytine teise amžiniems laikams; 1789-aisiais prancūzų liaudies atstovai – Steigiamasis susirinkimas - Žmogaus teisių deklaracijos prembulėje nurodė, jog Aukščiausios esybės akivaizdoje ir jai globojant pripažįsta ir skelbia šias žmogaus teises ir laisves (jos galioja ir dabar). Daugelio šalių - JAV, Vokietijos, Lenkijos ir t. t. - konstitucijose vienaip ar kitaip kriščioniškos vertybės taip pat minimos. Tai reiškia, kad jos tampa teisės šaltiniu kartu su Konstitucija ar kitu teisės aktu. O pagal visus teisės dėsningumus įstatymai yra ir vykdomi.

Teigiama, kad politika - nešvarus dalykas. Esu įsitikinęs, kad bet kuris Vakarų valstybės politikas nustatyta tvarka prisiekęs eiti vienas ar kitas pareigas ir tai patvirtinęs žodžiais „Tepadeda man Dievas taip ir darys. Tokia priesaika tarsi perkelia tą krikščionišką teisės aktų dvasią į kasdienę rutiną, nes įstatymų vykdymas - nenutrūkstamas procesas visose valstybių ir jose gyvenančių piliečių veiklos srityse. Tokia padėtis šalina abejones dėl abejotinų veiksmų ir palieka ištikimybę žmogaus teisių ir laisvių pagarbai, šalių nepriklausomybei ir laisvei, padorumui bei kitoms ne be pagrindo vadinamoms amžinosiomis vertybėms. Kartu taip išreiškiamas nepakantumas žudynėms, neteisminėms represijoms ir pagarba nekaltai žuvusiesiems bei nukentėjusiesiems nuo tokių neteisėtų priemonių.

Tad demokratijos sampratos požiūriu visai galimas dalykas, kad Vakarų ir kitų valstybių vadovai, atsisakę važiuoti į Maskvą švęsti pergalės kare 70 metų jubiliejaus, nesivadovavo nepagarba žuvusiųjų SSRS karių atminimui. Gali būti, kad pretekstas ten nedalyvauti buvo įvykiai Ukrainoje. Tačiau tikėtina, kad atsisakymą lėmė dar viena priežastis. Žinoma, kad Raudonoji aikštė Maskvoje yra bene viena gražiausių aikščių pasaulyje, bet nėra jokios paslapties, kad šios aikštės pakraštyje, prie Kremliaus sienos, palaidoti kai kurie buvę SSRS valstybės veikėjai, susitepę milijonų nekaltų piliečių krauju. Demokratija leidžia suprasti, kad toks ar į jį panašus dalykas yra kiekvienos suverenios valstybės reikalas. Tačiau demokratija leidžia suprasti ir tai, kad ne kiekvienas nori stebėti paradą, kurio metu pagarba reiškiama ne vien žuvusiesiems ir nukentėjusiesiems kare.

Demokratija stipri ne tik tuomet, kai reikia skubėti. Ji stipri ir savo kantrybe.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"