TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kodėl neveikia ES kaimynystės politika

2015 05 21 6:00
Moldovos pažanga kelyje į ES tik popieriuje. AFP/Scanpix nuotrauka

Europos Sąjungos (ES) kaimynystės politika per dvylika metų nuo to laiko, kai buvo pirmą kartą nubrėžta, nepasiekė savo tikslo - sukurti prie ES sienų saugių demokratiškų rinkos ekonomikos valstybių žiedą. Kaip rašo "The Economist", vietoj "draugų žiedo" dabar ES supa "ugnies žiedas".

Padėtis daugelyje iš šešiolikos Rytų Europos, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos valstybių, kurias apima ši programa, daug blogesnė negu pradžioje, kai ji buvo sukurta. Todėl ES reikia apsispręsti, ar ji turi pakankamai politinės valios siekti realių permainų kaimynėse šalyse ir kaip tai darys - vykdydama reformas ir dirbdama su reformų šalininkais ar bendradarbiaudama su valdančiuoju elitu ir išsaugodama esamą padėtį.

Kai buvo sukurta Europos kaimynystės politika, visuotinai manyta, jog ES kaimynės jau pasirinko savo istorinį kelią į liberalią demokratiją ir rinkos ekonomiką, todėl net ir nepasiūlius narystės ES didžiulis Europos patrauklumas nubrėš ES rytinėms bei pietinėms kaimynėms gaires europėti, o kartu joms bus teikiama įvairiopa pagalba. Taip galiausiai atsiras draugiškų, panašiai mastančių valstybių žiedas, klestinti ir gerus santykius palaikanti zona, besivadovaujanti europietiškomis vertybėmis bei taikiu bendradarbiavimu.

Kelia destabilizaciją

Šis optimistinis požiūris nebuvo visiškai klaidingas. Europietiškas gyvenimas išties vilioja daugelį, todėl žmonės kraustosi į ES arba siekia tokios pat raidos savo šalyse. Noras gyventi europietiškai - turėti klestinčią ekonomiką, padorią valdžią, išraiškos laisvę, galimybę rinktis - ir paskatino spalvotąsias revoliucijas Rytuose bei Arabų pavasarį Pietuose. Neatsitiktinai Maidane plevėsavo ES vėliavos, o atsisakymas pasirašyti Asociacijos sutartį su ES išprovokavo nuversti režimą.

Tačiau vieno dalyko ES nenumatė - daugeliu atvejų europėjimas yra destabilizuojantis procesas, bent jau iš pradžių. Šalyse, kuriose ekonominė ir politinė valdžia sutelkta į grupelės žmonių rankas ir išlaikoma per korupcinius, neteisėtus ryšius, liberali demokratija bei rinkos ekonomika kelia grėsmę valdančiajam elitui. Todėl jis nenori, kad europietiškumas plistų. Valdantieji bendradarbiauja tik tiek, kiek turi iš to naudos ir kiek tai padeda išlikti valdžioje, bet didesnių laisvių piliečiams neketina suteikti.

Visa bėda, kad Ukrainoje pratrūkus reformų reikalaujančių minių ir nieko keisti nenorinčio režimo susirėmimams, o anksčiau panašiems neramumams nuvilnijus arabų šalyse, ES neturėjo jokio plano, kaip į tai reaguoti. Europos kaimynystės politikos "vaikai" - 2009 metais pradėta Rytų partnerystė ir 2008-aisiais sukurta Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga ////// - atsirado remiantis prielaida, jog šalyse, į kurias nukreipta ši politika, nėra tokių didelių konfliktų. ES siekė modernizavimo dirbdama su tų valstybių valdžia, kad ir kokio pobūdžio ji būtų. Manyta, jog visuomenės modernizavimą galima nuleisti iš viršaus, bet visiškai nepagalvota apie tai, kad elito ir piliečių norai nebūtinai sutampa, nenuspręsta, kaip dorotis su nestabilumu, kuris lydi politines ir ekonomines permainas.

Dabar, kai ES pašonėje smurtas ir jokio stabilumo, Europa tarsi iš lėto bunda, pradeda suprasti, kad europietiškas modelis, jos "gyvenimo būdas", turi būti ginamas, už jį reikia kovoti.

Nežino, ko tikėtis

Pastaraisiais metais ES kaimynių politines sistemas persmelkę konfliktai tapo dar aštresni. Internetas, didėjantis keliautojų ir migrantų skaičius, didesnė sąveika tarp ES ir jos rytinių bei pietinių kaimynių labai išryškino galimybių ir laisvės stoką daugelyje ES supančių valstybių. Regis, ES dar nesupranta, kad jos kaimynystės programa yra politinis instrumentas, veikiantis labai politizuotoje ir prieštaringoje erdvėje. Todėl ši politika kelia ir didžiulę riziką.

Vienos šalys turi galimybę anksčiau ar vėliau tapti ES narėmis. Jos nedidelės ir gali integruotis nepriversdamos pačios ES keistis iš esmės, nori vykdyti reformas ir prisitaikyti prie ES standartų, o dabartinės narės linkusios jas priimti. Europos kaimynystės politika joms tinka. Tačiau tokių šalių, kurių kelias į narystę yra daugmaž aiškus arba bent jau įmanomas, ne tiek ir daug.

Kur kas prasčiau sekasi įgyvendinti kitą Europos kaimynystės politikos tikslą - skatinti permainas. Tokiose rytinėse valstybėse kaip Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija beveik niekas nepasikeitė, Ukraina tik dabar pradeda reformas, Moldova padarė pažangą daugiau popieriuje.

Pietuose tik Tunisas, Marokas ir Jordanija žengė tam tikrus žingsnius reformų link, bet visame regione nuo Maroko ir Sirijos Europos kaimynystės politika nepasiekė beveik nieko.

Dabar kaip tik metas peržiūrėti tą politiką ir išplėtoti aiškią viziją, ko siekia ES ir ko gali tikėtis jos kaimynės. Europa turi nuspręsti, ar ji pasirengusi remti permainas gretimose valstybėse, žinodama, jog tai gali sukelti konfliktus, ir kiek pasiruošusi padaryti remdama reformų šalininkus, kovojančius su autokratiniu elitu. Taip pat reikia nutarti, ar ES gali sugyventi su autokratinėmis šalimis, ar toks bendradarbiavimas atitinka jos vertybes.

"EUobserver", LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"