TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kodėl Osetija - ne Kosovas

2008 09 03 0:00
Ar Kremliaus kariai, vos užsidėję mėlynus šalmus, tampa "taikdarių pajėgomis"?
AFP/Scanpix nuotrauka

Naujausio Rusijos ir Gruzijos konflikto fone vadinamasis "Kosovo precedentas" kelia nemažai aistrų. Sutikus, kad susiklosčius panašioms situacijoms turėtų būti taikomi tie patys principai, lieka tik išsiaiškinti, ar Pietų Osetija tikrai gali būti lyginama su Kosovu.

Rusijai, pergalingai užbaigusiai karą su Gruzija, reikėjo ženklo, kad pastangos nenuėjo veltui. Šiuo ženklu buvo lemta tapti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimui, kurio pagrįstumas iki šiol kelia rimtų abejonių.

Nuo pat šių metų pradžios netilusios kalbos apie "Kosovo precedentą" neabejotinai sudarė palankią emocinę aplinką Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pareiškimams, esą Pietų Kaukaze turi būti taikomos "tos pačios taisyklės", kaip ir Balkanuose. Ir vis dėlto didesnio atgarsio Vakaruose jie nesulaukė.

Provokacijai nepasidavė.

Visų pirma turėtume pripažinti, kad Vakarai, nors ir neišdrįsę skaudžiau įkąsti į maitinančią Kremliaus ranką, D.Medvedevo versija paprasčiausiai nepatikėjo. Pietų Osetija ir Abchazija ne tik nebuvo pripažintos - Europos Sąjungos (ES) valstybių vadovai šį pirmadienį paragino visą likusį pasaulį taip pat nepasiduoti Rusijos provokacijai.

Priežastis, daugelio apžvalgininkų įsitikinimu, paprasta - kalbos apie tapačius Pietų Osetijos ir Kosovo atvejus yra menkai pagrįstos. Akivaizdu, kad patys Rusijos vadovai, nepripažindami Kosovo teisės atsiskirti nuo Serbijos, kartu nepripažįsta ir pagrindinių principų, kuriais remiasi šis reikalavimas. Natūralu, kad nepripažintas principas negali būti taikomas susiklosčius kitai situacijai. Tai supranta net patys Rusijos vadovai, pastaruoju metu vis rečiau keliantys Kosovo nepriklausomybės klausimą.

Panašumai ir skirtumai

Negražu būtų pamiršti, kad tam tikrų sąsajų tarp Pietų Osetijos ir Kosovo tikrai esama. Tiek 1999 metų NATO oro antskrydžiai prieš Serbiją, tiek ir 2003 metais prasidėjęs karas Irake, buvo vykdomi be Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos, kurioje Rusija turi veto teisę, pritarimo. Gruzija taip pat buvo užpulta be tarptautinės bendruomenės pritarimo - puikiai suprantant, kad niekas tokiems veiksmams nepritars.

Štai čia, kaip pastebi britų "The Economist", panašumai ir baigiasi. Visų pirma atskilusiuose Gruzijos regionuose dislokuotos Rusijos pajėgos tikrai negalėjo atlikti nešališko stebėtojo ar taikdario vaidmenų - neleido Kremliaus interesai. Jas lyginti su JT taikdariais Kosove - iš esmės neįmanoma.

Be to, būtent Kosovo albanai buvo tapę kryptingo ir ilgalaikio persekiojimo aukomis. Serbijos prezidentas ir žymus karo nusikaltėlis Slobodanas Miloševičius čia taikė ne kartą išbandytus etninio valymo metodus. Tuo metu Abchazijoje XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje etninio valymo aukomis tapo ne abchazai, o gruzinai, netekę nusilpusios centrinės valdžios apsaugos. Maža to, būtent gruzinų pabėgėliai pastarosiomis savaitėmis negauna Rusijos karių saugumo garantijų, pamažu netekdami vilties kada nors sugrįžti į savo namus Pietų Osetijoje.

Tai, kaip Abchazijoje abchazai per keletą metų iš absoliučios mažumos tapo dauguma, - dėmesio vertas klausimas. Gal netgi vertas tarptautinio tribunolo Hagoje. Tai, ką Abchazijoje ir Pietų Osetijoje prieš 15 metų veikė ar dabar tebeveikia čečėnų kovotojai - Rusijos gynybos ministerijai pavaldūs "stribai", taip pat labai įdomu. Dideliam Kremliaus valdovų džiaugsmui, ne visi skuba domėtis.

Kaip reguliuojami konfliktai

Lyginti suinteresuotų pusių motyvus skirtinguose konfliktuose, ko gero, dar sunkiau ir beprasmiškiau. Juk visą XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį JAV bei ES stengėsi vengti didesnio įsitraukimo į Balkanų konfliktus ir iki šiol sulaukia kaltinimų dėl nesustabdyto Bosnijos musulmonų genocido. Jau vėliau, po 1999 metų karinės operacijos, pagrindinis JT ir NATO rūpestis buvo apsaugoti Kosove likusią gyventi serbų mažumą. Maža to, derybos dėl provincijos ateities tęsėsi aštuonerius metus, ir tik JT koridoriuose sužlugdytas Kosovo problemos sprendimo planas privertė Kosovo gyventojus bei daugelį Vakarų valstybių griebtis vienašališkų veiksmų.

Rusijos politika Kaukaze - visiškai kitokia. Tiesą sakant, Kremlius niekada nesistengė maskuoti savo interesų. M.Saakašvilis nuolat buvo provokuojamas griebtis ginklų, o Abchazijoje ir Pietų Osetijoje dislokuoti rusų "taikdariai" net nemėgino apginti tautinių mažumų atstovų. Maža to, Kremlius nuosekliai žlugdė visas diplomatines iniciatyvas, kurios galėjo lemti taikų konflikto sprendimą. Atskilusių Gruzijos regionų gynyba rūpinosi buvę ar esami aukšto rango Rusijos karininkai, čia buvo kaupiamas įspūdingas rusiškos ginkluotės arsenalas, o vietos gyventojams masiškai dalijami Rusijos pasai.

Galiausiai, kai Gruzijos prezidentas vis dėlto ryžosi jėga susigrąžinti regiono kontrolę, Rusija visam pasauliui paskelbė apie tūkstančius civilių aukų - pamiršusi pateikti įrodymų. Viskas baigėsi nepagrįstais teiginiais apie genocidą, taip begėdiškai su purvais sumaišant tikrąją šios sąvokos prasmę.

Tarptautinės bendruomenės vaidmuo

Verta prisiminti, kad 1999 metais Vakarų jėgos ne šiaip užpuolė Serbiją - į užsitęsusio konflikto sprendimą nedelsiant buvo įtraukta tarptautinė bendruomenė, pasiųstos tarptautinės taikdarių pajėgos. Vietos albanų lyderiai turėjo įrodyti, kad yra pasirengę savarankiškai tvarkytis savo krašte. Atrodo, kad per aštuonerius metus tą pavyko įrodyti.

Tuo metu pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pritrūko bent minimalaus diplomatinio pasirengimo. Maskva iki šiol neatitraukia savo kariuomenės. Nieko nuostabaus, kad Abchazijos ir Pietų Osetijos teisė atsiskirti nėra pripažįstama kitų pasaulio valstybių. Šiuose regionuose surengti referendumai negali būti pripažinti jau vien dėl to, kad teisė balsuoti nebuvo suteikta šimtams tūkstančių gruzinų pabėgėlių. Apskritai Vakarų valstybių vadovai linkę manyti, kad konflikto sureguliavimo esmę turi sudaryti kuo platesnis tarptautinės bendruomenės įtraukimas. Toks, koks itin sudėtingomis aplinkybėmis galiausiai buvo pasiektas Kosove. Sutariama, kad Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybė negali būti dovana Rusijai - juk didžiųjų užkariavimų laikai jau seniai praeitis, ir bet kokiems sienų perbraižymams reikalingos ilgos ir kruopščios derybos.

Galų gale juk pati Rusija negali jaustis visiškai saugi, savo sudėtyje turėdama ne tik kraujyje paskandintą Čečėniją, bet ir kitas nerimstančias Šiaurės Kaukazo respublikas. Pakėlęs kardą, nuo kardo ir krisi, gana banaliai, bet teisingai byloja senovės išmintis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"