TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kodėl vis dar nieko nesuprantame apie „Islamo valstybę“

2015 09 19 6:00
Musulmonai iš viso pasaulio prie IS prisideda ne dėl pinigų, o vedami radikalios ideologijos ir troškimo atlikti šventą pareigą. 24news.tv nuotrauka

„Islamo valstybės“ (IS) atsiradimą ir iškilimą gana nesudėtinga aprašyti, tačiau kur kas sunkiau suprasti ir paaiškinti. Siūlomos teorijos neatsako į klausimą, kaip iš pažiūros ekstremalūs barbarai sugeba užimti ir išlaikyti didžiulius plotus Sirijoje ir Irake. Tikrąsias priežastis apžvalgininkė Inga Sapronaitytė aiškinasi portale geopolitika.lt publikuotame straipsnyje.

Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad šios džihadistų grupuotės stiprybė yra didžiulis biudžetas. Manoma, jog 2014 metais IS biudžetas siekė apie 325 mln. eurų – maždaug tiek, kiek Lietuva tais metais išleido gynybai. Skirtingai nei kitų teroristinių organizacijų, svarbiausi šio judėjimo finansavimo šaltiniai yra ne išoriniai rėmėjai, o valdomos teritorijos. Karo lauke džihadistų palikti dokumentai rodo, jog didžiausias pajamų šaltinis – plėšikavimas, priverstiniai mokesčiai ir bankų apiplėšimai naujai užimtose teritorijose. Ne mažiau pinigų atneša iš užgrobtų naftos telkinių parduodama nafta ir jos produktai, nors ši pajamų dalis sparčiai mažėja dėl JAV ir sąjungininkų bombarduojamų telkinių ir vis griežtesnės nelegalios naftos pardavimo kontrolės.

Vis dėlto didžiulės IS pajamos yra teritorijų užgrobimo pasekmė, o ne priežastis. Kovotojai iš užsienio į Siriją ir Iraką plūsta ne dėl galimybės užsidirbti, nors kai kurių vietinių gyventojų parama neabejotinai susijusi su IS teikiamomis socialinėmis paslaugomis ar atlyginimais kovotojams ir tarnautojams.

Sumanus žiniasklaidos priemonių naudojimas taip pat nepajėgus paaiškinti IS patrauklumo. Populiariausia priemonė – „Twitter“ žinutės – padeda skleisti radikalias pažiūras ir pritraukti naujų džihadistų. 2014 metais buvo sukurta net 45 tūkst. „Twitter“ paskyrų, simpatizuojančių IS. Tiesa, toks didelis naujų paskyrų skaičius yra iš dalies dėl itin griežtos „Twitter“ politikos: vos aptikus radikalią paskyrą, ji iškart uždaroma. Tačiau „Twitter“ žinučių populiarumas neatsako į klausimą, kodėl jų skleidžiama radikali ideologija tokia patraukli.

Džihadistai iš įvairių pasaulio kraštų

Kas paskatino 20 tūkst. užsienio kovotojų prisidėti prie IS žudymo orgijų? Iš pradžių, kai tik išryškėjo džihadistų iš Didžiosios Britanijos problema, buvo argumentuojama, kad britai nepakankamai stengėsi integruoti imigrantus į savo visuomenę. Galbūt atskirties jausmas stumia tokius imigrantus ieškoti šaknų, kad ir kaip jie tai suprastų. Tačiau kaip tuomet paaiškinti radikalus iš Prancūzijos, kuri pasižymi itin gera asimiliacijos politika? Arba (ir tai dar labiau stebina) iš tokių turtingų šalių kaip Skandinavijos valstybės, kurioms prikišti socialinės atskirties ir skurdo argumentų neįmanoma. Žiūrint į turimus džihadistų duomenis, neišryškėja jokia logiška tendencija – kovotojai atvyksta tiek iš autokratinių režimų (Egipto, Alžyro, Rusijos, Saudo Arabijos, Kataro ir kt.), tiek ir iš liberalių demokratijų (Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kt.). Įdomu ir tai, kad didžiausias užsienio kovotojų skaičius atvyksta iš Tuniso – vienintelės Arabų pavasario paliestos šalies, kurioje režimo pokytis gana sėkmingas - išrinkta nuosaiki islamistų partija.

Kad dar neperpratome IS, rodo mūsų negebėjimas nuspėti ir juolab kontroliuoti džihadistų veiksmų. Vargu ar kuris analitikas galėjo prognozuoti šio judėjimo iškilimą, ypač po to, kai 2010 metais 80 proc. jo lyderių sunaikino JAV pajėgos. Kas būtų pasakęs, kad 2011-aisiais beveik žlugusi IS (tuomet ji dar vadinosi kitais vardais) nuspręs mestis į Siriją ir ten kovoti ne tik su Basharo al-Assado režimu ar opozicijos – Laisvosios Sirijos armijos – pajėgomis, bet ir su kitais radikaliais islamistais („Jabhat al-Nusra“), atskilusiais nuo tos pačios IS. Dalis mūsų nesupratimo kyla iš to, kad apžvalgininkai ir komentatoriai pernelyg linkę susitelkti į politinius ir ekonominius veiksnius, kurie labiau matomi ir išmatuojami. Galbūt Vakarų visuomenė pernelyg retai verčiama susimąstyti apie radikalios ideologijos jėgą ir jos mums sunkiai suvokiamą patrauklumą.

Apokaliptinė kova

Kad geriau suprastume šį radikalų judėjimą, reikia nustoti galvoti apie jo kovotojus kaip apie psichopatų kariuomenę (nors tarp jų neabejotinai esama ir tokių). Vis dėlto IS yra religiniu pagrindu sukurta grupuotė, turinti aiškiai sudėliotus ir apsvarstytus įsitikinimus, kurių svarbi dalis – artėjanti apokalipsė. „Ar prisidėsi prie kovos? O gal liksi namie ir toliau valgysi keptą viščiuką?“ – pamačius tokią „Twitter“ žinutę, įsiliejimas į galutinę kovą, kokios pasaulis dar nėra matęs, kai kam gali pasirodyti patraukli idėja.

IS remiasi vadinamąja džihadizmo-salafizmo (trumpiau – tiesiog džihadizmo) sunitų islamo kryptimi, kurią puoselėja globalus akademikų tinklas. Neigti šios krypties viduramžišką kilmę – tai daryti verčia politinis korektiškumas – klaidinga, nes džihadizmas itin tiksliai ir griežtai remiasi pirminiais islamiškais tekstais – Koranu bei pranašo Mahometo mokymu.

Džihadizmo ideologija nurodo, kad musulmonų visuomenė negali būti suskaldyta tarp valstybių, o kalifatas – idealiausia musulmonų valdymo sistema. Įkūrus kalifatą ir paskyrus kalifą būtina įvesti islamiškąją teisę – šariatą – su visais jos elementais. Ne paslaptis, jog islamo kūrimosi laikotarpis nepasižymėjo taikingumu ar "humanišku kariavimu" vengiant civilių aukų, tad ir pirminiuose religiniuose tekstuose vyrauja žiaurumas, vergvaldystė, galvų kirtimas (Senasis Testamentas šiuo atžvilgiu daug nesiskiria).

Besiremiantieji pažodiniu islamo supratimu mano, kad religiją iškreipė stabmeldystė, todėl ją būtina išvalyti - pašalinti netikrus musulmonus. Į šią kategoriją patenka ir šiitai, nes šiizmą IS sekėjai traktuoja kaip inovaciją, o tai iš esmės reiškia Korano tobulumo neigimą. Taigi apie 200 mln. šiitų pasmerkti mirčiai. Kaip matyti iš IS valdomose teritorijose Irake ir Sirijoje vykdomos politikos, būtent toks likimas lauktų šiitų, jei judėjimas plėstųsi toliau. Masinės religinių mažumų žudynės rodo, jog tai nėra tik retorika. Tokiu nuožmiu principų taikymu IS smarkiai skiriasi nuo kitų teroristinių organizacijų, tokių kaip „Al-Qaeda“, kurios, nors ir palaikydamos panašią retoriką, vengia smurto prieš brolius musulmonus. Tiesa, krikščionių ir žydų padėtis kiek geresnė, mat jie gali išsigelbėti mokėdami specialų mokestį ir paklusdami kalifo valdžiai.

Teritorijos valdymas džihadistams būtinas ne tik dėl gaunamų iš to pajamų, bet ir dėl ideologinių priežasčių. Kalifato atkūrimas yra visų musulmonų, nenorinčių gyventi nuodėmėje, pareiga, o jį atkūrus visi privalo emigruoti ir jame gyventi. Tai vienas stipriausių motyvų, pritraukiančių didžiulį skaičių IS sekėjų iš užsienio.

Skirtingai nei „Al-Qaeda“, kuri propagavo „gynybinį džihadizmą“, IS vykdo „puolamąjį džihadizmą“. Įsteigus kalifatą mėginama atkartoti ankstyvąją islamo kūrimosi istoriją, kai karinės ekspansijos būdu buvo laimėtos didžiulės teritorijos ir gerokai padidintas musulmonų skaičius. Būtent šią viduramžių istoriją IS mėgina atkartoti šiuolaikiniame pasaulyje. Teritorijų Sirijoje ir Irake praradimas jai būtų pražūtingas, nes kalifatas negali gyvuoti kaip pogrindinis judėjimas. Be to, IS kovotojai tiki, jog artėja islamo tekstuose minima pasaulio pabaiga, kurios metu Mesijas (islamiška Jėzaus versija arba netgi į islamą atsivertęs Jėzus) kartu su didžiu musulmonų vedliu – galbūt dabartiniu IS „kalifu“ Abu Bakr al-Baghdadi – atneš pergalę prieš tuos, kurie priešinasi šariatui.

Viena iš daugelio islamo versijų

Teigti, kad IS nesusijusi su islamu, yra mažų mažiausiai naivu. Tačiau kartu būtina suvokti, jog judėjimo propaguojama religija – kad ir kokia atgrasi nuo religinių karų atpratusiai Vakarų visuomenei – yra tik viena iš daugelio galimų islamo versijų.

Iki šiol per mažai dėmesio buvo skiriama šio brutalaus judėjimo ideologijai, kuri gana aiškiai identifikuoja IS tikslus ir tolesnius veiksmus. Ideologijos, grįstos religiniais įsitikinimais, jėga mums gali būti nesuprantama, tačiau jos ignoravimas neleidžia numatyti tinkamų priemonių kovoti su IS. Galbūt atėjo laikas imtis rimtų jos ideologinių pagrindų tyrimų, leisiančių geriau nuspėti ir tinkamai reaguoti į jos veiksmus, užuot teigus, kad nieko nesuprantame.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"