TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kokią kainą reikės sumokėti Rusijai už padarytas klaidas

2015 09 29 14:38
Edwardas Lucasas. LŽ archyvo nuotrauka

Rusija laimėjo. Su tokia niūria išvada susiduriame šią savaitę, kai Vladimiras Putinas kreipėsi su kalba į JT Generalinę Asamblėją. Kremlius atgavo savo statusą ir vėl yra nepakeičiama galia, su kuria Vakarai turi spręsti reikalus, - spręsti Rusijos sąlygomis. 

Tokį veikimo metodą atpažintų bet koks reketininkas. Pirmiausia sukuri problemą (ar leidi jai išsiplėtoti). Tada pasiūlai pagalbą - už kainą. Naudoji grasinimus ir dėmesio atitraukimą, kad būtų atmesti kiti sprendimai.

Aiškiausiai tai matyti Sirijoje. Teisingas Vakarų atsakas į Sirijos krizę, kai ji prasidėjo 2011 metais, būtų buvę pasakyti Rusijai, kad jeigu ji nori išlaikyti savo aptriušusią jūrinę atramą Viduržemio jūroje, ji turi nedelsiant imti spausti Assado režimą derėtis su (tuomet nuosaikia) opozicija. Kad paremtų šį siūlymą, Vakarai būtų galėję priminti ponui Putinui, kad jis ir jo bičiuliai didžiumą savo turto laiko užsienyje. Jeigu jie norį toliau gauti pelną iš naudojimosi pasaulio finansų sistema, jie turėtų vaidinti konstruktyvų vaidmenį sprendžiant kitas problemas.

Vakarai nesiėmė to daryti (neminint daugelio kitų klaidų), atvėrusių kelią ISIS iškilimui, ir baisioms kančioms, kurios paskatino pabėgėlių srautą iš Sirijos į kaimynines šalis, o iš jų migrantų antplūdį į Europą.

Būtų skubota (ir pernelyg lengva) tarti, kad Rusija sąmoningai sukėlė Europos migracijos krizę, tačiau verta prisiminti, kad Graikija, Makedonija, Serbija ir Kroatija yra tarp tų šalių, į kurias labiausiai prasismelkė Kremliaus slaptosios tarnybos. Jeigu Rusija norėjo paskubinti migrantų antplūdį į šiaurinę Europą, tai kaip tik tose šalyse ji galėjo daryti poveikį sprendimų priėmimui, skleisti dezinformaciją ir kurti televizijoms patrauklius triukus.

Būtų taip pat skubota (ir pernelyg lengva) kaltinti Rusiją už ksenofobiškus protrūkius kai kuriose „rytų“ Europos šalyse. Bet Rusijos ryšiai su kraštutinėmis dešiniosiomis partijomis visoje Europoje yra vis labiau žinomi, už ką, be kitų, reikėtų padėkoti puikiam ukrainiečių tyrėjui Antonui Šechovcovui. Jeigu Rusija norėjo išnaudoti migrantų antplūdį, kad padidintų politinę poliarizaciją ir nepasitikėjimą, tai tą ji galėjo padaryti šiose šalyse.

Kad ir koks būtų Rusijos įsikišimas į kiekvieną iš valstybių, rezultatas tas, kad Europa yra susiskaldžiusi kaip niekada anksčiau. „Rytų“ šalys piktinasi spaudimu, kurį joms daro Vokietija, o pagrindinės Vakarų šalys piktinasi tuo, kad rytiečiai, kaip joms atrodo, žlugdo bendradarbiavimą. Visi desperatiškai nori sprendimo Sirijoje, kuris galėtų sustabdyti žmonių plūsmą.

Iš tikrųjų taip nenutiks, lygiai kaip ir pono Putino įsikišimas dėl cheminių ginklų nesutrukdė režimui juos panaudoti. Migracija, kurią šiandien matome, pakeis Europą, gerai tai ar blogai. Nieko labai mes negalime padaryti, kad ją sustabdytumėme (nors iš tiesų galime daug ką padaryti, kad ja geriau pasinaudotumėme).

Tačiau viltis geriau negu beviltiškumas, tad Europa ir Amerika dabar yra pasirengusi sutikti su Assado režimo išlikimu (prisidengdamos figos lapu, kad jis bus „laikinas“) vien tam, kad jos galėtų dėtis matančios akiratyje politinį sprendimą.

Kitos galimybės menkos. Amerikos lyderystė į akis krenta tuo, kad jos nėra. Vakarų intervencija Afganistane, Irake ir Libijoje, trunkanti pusantro dešimtmečio, atrodo kaip katastrofiška nesėkmė. Toks įsikišimas, kokio reikėtų, norint nugalėti ISIS ir atkurti Siriją, atrodo neįmanomas nei politiniu, nei finansiniu, nei kariniu požiūriu. Didžiausias Vakarų pasiekimas yra tas, kad žvelgiant į jos klaidas ponas Putinas atrodo kaip atsakingas valstybininkas, į kurį apimti nevilties kreipiamės pagalbos.

Dabar jis gali pareikalauti savo kainos. Kokia ji bus?

Autorius yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"