TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Komunistas liudija apie padėtį Tibete

2013 08 26 6:00
Dalailama sveikina tibetiečius mokinukus, gyvenančius tremtyje Indijos pietuose.  Reuters/Scanpix nuotrauka

"Viskas buvo ir tebėra dar blogiau, nei mano Vakarai", - sako aukštas Kinijos komunistų partijos narys, slapta parašęs apie Tibetą knygą, kurią siekia išleisti užsienyje, nes Kinijoje jam už tai gresia kalėjimas arba mirties bausmė.

Tikriausiai anksčiau Lietuvoje būta kur kas daugiau simpatijų Tibetui nei dabar. Okupuoto Tibeto likimas atrodė toks artimas sovietinės okupacijos pančių atsikratantiems lietuviams. Tačiau vėlesniais metais jau buvo akcentuojami visai kiti dalykai: ekonominė Kinijos galia, investicijos, bendradarbiavimo su šia šalimi nauda.

Pekinas visuomet labai agresyviai reaguoja į bet kokius valstybių žingsnius kviečiant ir priimant Tibeto dvasinį vadovą Dalailamą XIV. Ypač piktinasi, kai kas nors vyksta oficialiai, su Jo Šventenybe susitinka šalies atstovai. Visai netrukus, rugsėjo 12–13 dienomis, Nobelio taikos premijos laureatas Dalailama lankysis Lietuvoje jau trečią kartą. Pirmasis jo vizitas vyko 1990 metais, kai tik Lietuva paskelbė nepriklausomybę, antrą kartą Dalailama į Lietuvą atskrido 2001-ųjų vasarą.

Kadangi Dalailama pirmiausia save laiko budistų vienuoliu, jo pozicija Kinijos atžvilgiu nėra priešiška ir niekada tokia nebuvo. Kaip Tibeto politinis vadovas, Dalailama pasisakė už plačią Tibeto autonomiją Kinijoje. Ne visiems tibetiečiams tokia pozicija atrodė suprantama, bet ją lėmė būtent budistinė pasaulėžiūra. Tačiau tai nereiškia, kad Dalailamai nerūpi šių žmonių likimas ir sunki Kinijos okupacinė našta, gulanti jiems ant pečių. Lietuva Himalajų kalnuose esantį Tibeto regioną laiko Kinijos dalimi, bet kartu su kitomis Europos Sąjungos šalimis pasisako už taikų Kinijos valdžios ir tibetiečių dvasinio lyderio Dalailamos bei jo atstovų santykių sureguliavimą.

Pastaruosius kelerius metus pasaulį vis pasiekia šokiruojančios naujienos apie tibetiečių, protestuojančių prieš Pekino valdymą, susideginimo akcijas. Nuo 2009-ųjų tai padarė jau per 120 tibetiečių. Vienas jų paliko priešmirtinį raštelį, išreiškiantį daugelio jausmus: "Tibete nėra laisvės. Jo Šventenybei Dalailamai neleidžiama grįžti namo. Pančenlama kalėjime."

Tibeto rėmėjai iš visos Azijos rugpjūčio 26 dieną Delyje kviečiami į mitingą pareikšti solidarumo su Kinijos represijas patiriančiais tibetiečiais. Šios akcijos tikslas - paskelbti pasauliui apie pastarojo meto tibetiečių pasiaukojimo aktus ir būtinybę apsaugoti trapią Tibeto ekosistemą, kurią naikina kinų režimas.

Slaptas komunisto liudijimas

Apie tai, kas iš tiesų vyksta Tibete, nėra daug žinoma, nes galioja griežta Kinijos cenzūra. Juo labiau nuostabą kelia, kad liudyti apie tikrąją padėtį ėmėsi aukšto rango Kinijos komunistų partijos narys, gerai žinomas ne tik Tibete, bet ir visoje Kinijoje. Kas jis - paslaptis, tačiau šis asmuo susitiko su Vakarų žurnalistais ir ketina užsienyje išleisti savo knygą. Dėl suprantamų priežasčių žmogus nori likti anonimas - už tokią knygą Kinijoje neabejotinai gresia kalėjimas ar net mirties bausmė.

"Ekonominė padėtis, gyvenimo standartai, kultūra ir švietimas labai pagerėjo, bet vyriausybė ima pernelyg didelę kainą už tą plėtrą", - sako šis tibetietis, kadaise tikėjęs Komunistų partija ir padaręs joje karjerą. Knygos autorius nepritaria kraštutiniams pasiaukojimo aktams ir pabrėžia, kad budizmas draudžia savižudybę, tačiau motyvus gali suprasti.

Šis asmuo, vienas iš privilegijuotųjų, ilgai tikėjo socialistinio rojaus, kuris stos ne tik kinams, bet ir tibetiečiams bei visoms kitoms etninėms grupėms, pažadais. Jis dirbo Kinijos valdžiai nuo pat jaunumės, turėjo susitaikyti, kaip ir dauguma tibetiečių, kad Pekinas valdo Tibetą nuo 1950 metų, kai kinų armija įsiveržė į šalį. Tokių žmonių Tibete yra ir daugiau. Gyventojai stengiasi nesipykti su režimu, tačiau šokiruojantys susideginimo aktai rodo, kokia neviltis juos slegia. Tibetiečių likimą autorius lygina su žydų nacių laikais. "Viskas buvo ir tebėra dar blogiau, nei mano Vakarai", - tvirtina jis.

Kai kinai užėmė Tibetą, kai kurie gyventojai buvo net patenkinti, nes naujieji šeimininkai žadėjo modernumą ir gerovę. Tačiau nuotaika pasikeitė, kai Kinijos valdžia, vadovaujama Mao Zedongo, netesėjo pažadų leisti tibetiečiams išlaikyti savo tradicijas ir religiją. Ypač pražūtinga buvo žemės kolektyvizacija. Tibeto klajokliai, prievarta įkurdinti vadinamosiose komunose, prarado tradicinį savo gyvenimo būdą. Kinai nepripažįsta tibetiečių kultūros unikalumo, nesupranta jos, vadina tamsiais prietarais, naikina kaip bevertę. Pavyzdžiui, Mao laikais tibetietės buvo verčiamos mūvėti kelnes, kokias nešioja kinės, vyresnieji dvasininkai kišami į perauklėjimo stovyklas, kur kiekvieną dieną turėjo kalti partijos lyderio direktyvas. Kinijos armija ir dabar brutaliai malšina kiekvieną maištą. Autorius aprašo žiaurius susidorojimus, kuriuos kinų armija vykdė prieš civilius tibetiečius.

Dalailamos planas įsiutino Pekiną

Tibetiečių nepasitenkinimo ir pykčio priežasčių yra daug. Viena jų - galutinai išblėsusi ilgai puoselėta viltis, kad vieną gražią dieną Dalailama galės grįžti namo iš Indijos, kur Tibeto vyriausybė tremtyje turi savo būstinę ir kur gyvena maždaug 100 tūkst. tibetiečių. Tačiau Pekinas vadina Dalailamą išdaviku ir atsisako svarstyti net derybų galimybę. 1987 metais Dalailamos pasakytą kalbą JAV Kongreso nariams Vašingtone ir Penkių punktų planą, kurį jis pateikė, Kinija priėmė kaip didžiulį įžeidimą. Šiame plane, be kita ko, reikalaujama, kad Pekinas nutrauktų kinų imigraciją į Tibetą ir sustabdytų regiono branduolinę taršą. Mat Kinija pavertė Tibetą branduolinių atliekų kapinynu.

Kinų migrantams plūstant į Tibetą ir žemės ūkiui apimant vis didesnius plotus beatodairiškai naikinama Tibeto gamta. Tibetiečiams paliekama vis mažiau erdvės gyventi, aplinka darosi šaltesnė ir rūstesnė. Didelis ežeras, turėjęs 108 intakus, įrengus irigacijos sistemą 100 jų neteko.

Mineraliniai ištekliai, atrasti regione, ir strateginė Tibeto, kaip buferinės zonos tarp Kinijos ir jos ekonomiškai stiprios varžovės Indijos, reikšmė labai svarbi Pekinui. Tačiau kinų valdžia mato tik vieną kelią Tibete: daugiau investicijų ir dar žiauresnės represijos. Vienuolynai sugriauti, o dar likę vienuoliai verčiami atsiriboti nuo Dalailamos. Kai kurie lamos ir susideginusiųjų rėmėjai įkišti už grotų.

Pekino valdžia draudžia viešai diskutuoti dėl jos vykdomos Tibeto strategijos. Paprasti kinai nedrįsta nė burnos praverti šiuo klausimu, nebent Honkonge ar per užsienio organizacijas. Tad ar yra koks nors Tibeto klausimo sprendimas?

Pasak liudijimo autoriaus, būtų klaida grįžti prie teokratinės valstybės, tokio Tibeto, kuriame viską sprendžia dvasininkai, kur politika ir religija suaugusios. "Turime diegti demokratiją. Nebūtinai vakarietišką, gal kokią savitą, tibetietišką. Kitaip liksime akligatvyje", - teigia šis komunistas anonimas.

Parengė VILJAMA SUDIKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"