TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kova dėl atminties

2009 03 16 0:00
Kasmet kovo 16-ąją rengiamos Latvijos legionierių eitynės Rygoje visada sulaukia prieštaringų vertinimų ir rusakalbių protestų.
LŽ archyvo nuotrauka

Latvija pirmą kartą po daugelio metų uždraudė prieštaringai vertinamas buvusių SS Latvijos legiono karių eitynes. Formali dingstis - sausio mėnesio riaušės. Piliečių teisė rinktis ir protestuoti ne prie širdies jokiai valdžiai, tačiau legionierių atveju egzistuoja ir didesnė problema - skirtingos istorinės atminties konfliktas.

Slogus Niurnbergo palikimas.

Visi be išimties karai beprasmiai. Geriausiai tą parodo vieno animacinio filmo personažas, rėžiantis kalbą: "Šaunieji kareivėliai, mūsų carui špygą parodė, todėl visi iki vieno žūsim."

Nežinau, iš kur, bet visada atsiranda norinčiųjų tokius renginius organizuoti ir juose dalyvauti. Taisyklės paprastos - paskelbi ką nors priešu ir jo teritorijoje kreti visokias šunybes, dažniausiai pasireiškiančias plėšimu ir žudymu. Jei gauni "malkų", priešas atsimoka tuo pačiu. Kai abi pusės užtektinai nukraujuoja, iki kito karto galima pagyventi ramiai ir sočiai.

Antrasis pasaulinis karas nebuvo išimtis iš taisyklės. Kaip per "National Geographic" vaikiškai naiviai pasakoja sovietinis naikintuvo pilotas, "šaudėm iš kulkosvaidžių į pabėgėlių kolonas Rytprūsiuose, tūkstančius jų paklojom, o ką jie pas mus išdarinėjo?" Aišku, šio karininko didžiavimasis tokio pobūdžio žygdarbiais atrodo keistokai, bet žmogiškai jo kerštas suprantamas. Tačiau karą laimėjusios valstybės nusprendė, kad nugalėtų priešų naikinimas, turintis genocido elementų, pats savaime nepakankamas - reikia kaip nors suteikti savo veiksmams legalumo aureolę. Taip atsirado teismai-farsai Niurnberge ir Tokijuje. Farsai ne todėl, kad būtų teisę nekaltus žmones - visi ten pakliuvę veikėjai buvo visiškai užsitarnavę kartuvių. Farsais jie laikytini todėl, kad teisiami buvo tik nugalėtieji, su kuriais ir taip būtų buvę susidorota vadovaujantis atlapaširdžio sovietinio lakūno logika. Tačiau iš laimėjusiųjų niekas nebuvo teisiamas: nei už išnaikintus Rytprūsių gyventojus, nei už Drezdeną, Hirosimą ir Nagasakį, nei už etninius valymus Silezijoje, Pomeranijoje bei Sudetuose. Juk kaip tik už tai dabar pompastiškai teisiami Bosnijos serbų generolai.

Kontroliuojama atmintis

Tokie pat dvejopi standartai įsitvirtino ir oficialioje istoriografijoje. Vokiečiams nuolat pirštu rodomi konclagerių barakai, o apie Drezdeno žudynes išdrįso užsiminti tik velionis Kurtas Vonegutas - Jungtinių Valstijų sąžinė. Jei koks nors tyrinėtojas išdrįsdavo nukrypti nuo oficialios Antrojo pasaulinio karo versijos, jam grėsė rimti karjeros lūžiai, o Vokietijoje bei Austrijoje - ir baudžiamoji atsakomybė "už holokausto neigimą". Vokiečiai klusniai atgailavo, mokėjo nacizmo aukoms milžiniškas kompensacijas, o savo netektis prisimindavo tik šeimoje, aklinai užsitraukę užuolaidas.

Iki 1989 metų viskas buvo ramu ir aišku, tačiau ėmė byrėti Sovietų Sąjunga, ir rytų europiečiams buvo leista viską prisiminti. Vienas per kitą pradėję pasakoti savo prisiminimus rusai, lietuviai, ukrainiečiai, vengrai ir kiti atskleidė tokį bolševizmo paveikslą, kad Niurnbergo dokumentai daugeliu aspektų nublanko. Latviams, estams ir ukrainiečiams staiga kilo natūralus klausimas, kodėl jie turėtų ir toliau smerkti savo senelius, atlaikiusius Stalino lagerius už tai, kad kovojo SS daliniuose. Beje, tame pačiame Niurnberge dauguma nacionalinių SS dalinių (latvių ir estų taip pat) buvo pripažinti kaip niekuo nenusikaltę.

Ar šį karą leis baigti?

Vakariečiai, tarp jų ir patys vokiečiai, ilgai šnairavo į latvius bei estus, rodančius pagarbą savo SS legionieriams, kurie beviltiškai mėgino apginti savo šalis nuo bolševikų. Tačiau laikui bėgant požiūris ėmė keistis. Patys vokiečiai ėmė nedrąsiai kurti kino filmus apie savo tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tai labai įsimenantys ir sukrečiantys filmai, palyginti su rusų ir amerikiečių analogais, kuriems, su retomis išimtimis, būdingas kvailokas heroizmas ir moralinė nuostata "vis tiek mes geresni".

Atrodo, kad Vakarų pasaulis galiausiai pripažins faktą, jog per Antrąjį pasaulinį karą būta prieštaringų niuansų, o gėrio ir blogio riba ne visada sutapo su fronto linija.

Dėl Rusijos bus sunkiau. Mat ten Antrasis pasaulinis niekaip nesibaigia. Ne per seniausiai užregistruotas įstatymo projektas, kuriuo numatoma atsakomybė už Sovietų Sąjungos pergalės neigimą. Įstatymas aiškiai nusižiūrėtas nuo absurdiško vakarietiško precedento - draudimo neigti holokaustą.

Galima numanyti, kad Rusijoje įstatymas bus traktuojamas labai laisvai. Juk neigti patį SSRS karinės pergalės faktą itin sunku, be to, niekas to ir neginčija. Vadinasi, bus persekiojama už tokius dalykus kaip sovietinio kario paminklo perkėlimas Taline arba moksliniai tyrimai apie Raudonosios armijos žiaurumus okupuotose teritorijose. Holokausto fakto juk irgi niekas negali paneigti, todėl tenka po teismus tąsyti istorikus, kurie išdrįsta suabejoti Yad Vashem muziejaus oficialios statistikos tikslumu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"