TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kovo 8-osios įkvėpėja

2009 03 07 0:00
Didžioji revoliucionierė K.Zetkin.
LŽ archyvo nuotrauka

Tarptautinės moters dienos idėja gimė revoliucingai nusiteikusios mokytojos galvoje.

Kovo 8-ąją Sovietų Sąjungoje buvo negailima šiltų žodžių moteriai, ir gal todėl ši diena dar šiandien Lietuvoje daug kam patinka, visiškai nesigilinant į tai, kas buvo šios šventės sumanytoja. Tuo metu Klarai Zetkin socializmas buvo kelrodė žvaigždė, dėl jo ji paaukojo viską.

Klaros tėvas Gotfriedas Eisneris atsisakė garbingos vargonininko vietos Leipcige tam, kad galėtų mokyti vargingus kaimo vaikus, motina Josefine, užmiršusi savo bajorišką kilmę, mokė visus tris savo vaikus giedoti "Marselietę" ir lankė Vokietijos moterų sąjungos susirinkimus, tačiau savo dukters Klaros gyvenimo keliui jis niekada nepritarė.

Klara buvo gabus vaikus. Būdama 9 metų ji perskaitė Goethę ir Schilerį, 10-ies - atmintinai mokėjo visą Shakespeare'ą, 11-os - gilinosi į Homero "Iliadą" originalo kalba, o 12-os vis cituodavo ištraukas iš savo mėgstamiausių knygų "Šveicarų išsivaduojamosios kovos istorija" bei "Prancūzų revoliucijos istorija". Klara baigė Leipcigo moterų seminariją, jos direktorė Augusta Schmidt, įteikdama diplomą, pavadino ją "kylančia vokiečių pedagogikos žvaigžde".

Bet jau po mėnesio ta "žvaigždė" ėmė lankytis slaptuose Vokietijos socialdemokratų partijos susirinkimuose, o po pusmečio tapo šios partijos nare. Tėvams ėmus prieštarauti, Klara išėjo iš namų atsisveikinimo raštelyje parašiusi, jog nusimeta nuo pečių buržuazinę praeitį, kadangi turi nedelsdama kviesti liaudį į kovą.

Skurdas dėl revoliucijos

Klara ryžtingai nutraukė ryšius su "buržuazine praeitimi" ir kentė siaubingą skurdą emigracijoje gyvendama su profesionaliu socialistu Osipu Cetkinu. Ištekėjusi už jo tapo Rusijos piliete ir tik po penkerių metų, mirus vyrui, jai labai sunkiai pavyko susigrąžinti Vokietijos pilietybę.

Jos sūnūs beveik neprisiminė tėvo. O.Cetkinas mirė, kai vyresniajam Konstantinui buvo 5-eri, o Maksimui - 3 metai. Jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl apie mirusį tėvą mama kalba dažnai, o apie gyvus senelius nė neužsimena.

Klara sūnums aiškino, kad jų tėvas - tikras revoliucionierius, priverstas emigruoti iš Rusijos, o vėliau ir iš Vokietijos, kad jis nepriėmęs nė vieno pfenigio iš buržuazinės spaudos ir už nykštukinius honorarus rašęs tik į darbininkišką spaudą. Kartą Maksimas paklausė: "Ar tiesą sako močiutė, kad dėl tokio tėvo užsispyrimo tavo rankos tokios raudonos ir suskirdusios?", o jo brolis Konstantinas pridūrė: "Ir kad dėl tėvo tu juos ir save pasmerkei visiškam skurdui ir ankstyvai senatvei?"

Iškankinta vargo ir vyro ligos Klara kartą priėmė iš brolio pašalpą ir porai mėnesių su vaikais nuvyko pas tėvus į Leipcigą. Ji buvo nerviškai išsekusi, nes ilgą laiką turėjo po 20 pamokų per dieną, turėjo rūpintis vaikais ir dar aktyviai dalyvavo politikoje. Iki paskutinės vyro gyvenimo dienos jie visi keturi gyveno viename kambaryje, nuo skalbimo jos rankos buvo žaizdotos, akyse mirgėjo juodos dėmės. 30 metų Klara buvo visiškai žila, bet vis vien kelionę į Leipcigą vadino neleistina klaida.

Po jos Klara su sūnumis įsikūrė Štutgarte. Pinigų mažam nameliui įsigyti jai davė brolis Arthuras, gailėdamas vaikų. Jos tėvai vis tikėjosi, kad ji įgaus proto, tačiau partijos vadovybė pasiūlė Klarai imtis leisti Vokietijoje moterims skirtą laikraštį "Lygybė". Jam Klara vadovavo 25 metus, po to dirbo "Leipcigo liaudies laikraštyje" ir 952 įvairiuose leidiniuose. Vienas socialdemokratų partijos vadovas kartą net pasakė: "Klara Zetkin ir Rosa Luxemburg - vieninteliai vyrai mūsų nukleipusioje partijėlėje."

Klaros straipsniai buvo tikri propagandinio žanro šedevrai -proletarinės aistros, geležinės logikos ir gero vokiško gimnazinio išsilavinimo mišinys. Ji sugebėdavo pagrįsti savąsias superidėjas. Neveltui partijos bendražygiai ją vadindavo laukine Klara. Kaip ten bebūtų, jos pastangos davė vaisių - K.Zetkin dėka 16 valandų darbo diena buvo sutrumpinta iki 11 valandų. Tačiau ji buvo vos ne vienintelė vokiečių socialdemokratė, palaikiusi Lenino revoliucijos vedimo metodus. Dėl to ji susipyko su dauguma bendražygių ir į gyvenimo pabaigą išvyko gyventi į Rusiją.

O rezultatas?

Tuomet K.Zetkin jau buvo bejėgė senutė. Ji negalėjo vaikščioti ir visiškai apako. Nuo 1925 metų ji gyveno Rusijos vyriausybinėje sanatorijoje "Archangelskoje". Ją kankino dusulys ir skaudėjo kojas. Kai vakarais sulaukdavo lankytojų, Klara jiems deklamuodavo Goethės, Shakespeare'o ir Voltaire'o kūrinius. Priskirtai sekretorei ji vis diktuodavo politinius straipsnius apie moterų politinę kovą.

Klarai mirštant prie lovos stovėjo abu sūnūs. Tačiau paskutinį kartą nematančiomis akimis į juos pažvelgusi, ji sušnibždėjo: "Mano mielieji Rosa, Karlai." Artimiausiais žmonėmis ji laikė Rosą Luxemburg ir Karlą Liebknechtą. Po dviejų savaičių jai būtų sukakę 75-eri.

Danutė KURMILAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"