TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kraupūs prisiminimai - visam gyvenimui

2011 01 28 0:00
Ištisos žydų šeimos ėjo pasitikti mirties.
AFP/Scanpix nuotrauka

Vakar pasaulis minėjo tarptautinę holokausto atminimo dieną. Ta proga BBC pakalbino iš Lietuvos kilusį, dabar JAV gyvenantį totorių Aleksandrą Iljasevičių, vaikystėje jis buvo priverstas stebėti žydų skerdynes.

"Mano šeima kaime turėjo žemės ir malūną, bet tėtis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, todėl mes taip pat gyvenome ir Kaune. Vasarą mano sesuo ir aš viešėdavome pas senelę Rumšiškėse, mažame miestelyje. Buvau praktikuojantis musulmonas. Tačiau Rumšiškių žaidimų aikštelėje būdavo ir žydų vaikų, mes tapome draugais, lankydavomės vieni kitų namuose. Buvome gana artimi.

Prieš vokiečių invaziją buvo rusų invazija. Tai buvo pavojinga mūsų šeimai, nes mus laikė žemvaldžiais, tautos priešais. Kad liktume gyvi, iškart perrašėme savo žemę ir turtą Sovietų valstybei, o aš kartu su seserimi išvykau pas močiutę į Rumšiškes.

Kai Vokietija užgrobė Lietuvą, nuėję į apleistą vietinį komunistų partijos biurą radome sąrašą žmonių, kurie turėjo būti deportuoti. Iki mano, sesers ir močiutės išgabenimo į Sibirą buvo likusios trys dienos. Kai atėjo vokiečiai, jie surinko visus vyrus, nuvežė į pamiškę netoli nedidelio upelio ir privertė iškasti ilgą griovį. Buvo labai šilta diena, tik neprisimenu, pavasario ar vasaros.

Apgaulė

Visas miestas buvo priverstas išsirikiuoti pagrindinėje gatvėje ant šaligatvių. Žydų šeimos - moterys, vaikai ir vyrai - ėjo pro mus raudodami. Mergaitės nešėsi lėles, berniukai - nedidelius lagaminėlius. Paklausiau močiutės, kodėl jie verkia. Ji nutildė: "Ššš, nieko nekalbėk!" Tada visi turėjome eiti į miško pakraštį, ten atsisėsti ir žiūrėti.

Vokiečiai linksminosi, gėrė. Vienu kartu jie nužudydavo penkis arba šešis žmones. Toje mažoje bendruomenėje gyveno maždaug 40-50 žydų. Buvo girdėti raudos ir aimanos. Moterys veržėsi prie esesininkų ir maldavo jų dar neužmušti. Vokiečiai sakydavo: "Na, o ką tu man duosi?" Ir tuomet jos atiduodavo pigius auksinius papuošalus ar monetas, o vokiečiai jas siųsdavo į eilės galą. Tai tęsėsi tol, kol visi buvo nužudyti.

Prisimenu, man buvo labai karšta ir liūdna.

Bejėgiškumo jausmas

Tos dienos įvykiai paliko manyje daug baimės ir pykčio. Tik dabar - o man jau 76-eri - supratau, kad šis pyktis kilo dėl to, jog mano močiutė ir kiti suaugusieji negalėjo apginti žydų. Jie taip pat negalėjo apginti manęs ar mano sesers. Kai tau vos septyneri, toks bejėgiškumo ir vienišumo jausmas yra išties siaubingas.

Lietuvos totoriai turi mongolų kraujo. Taigi vokiečiai nusprendė, kad mes nesame gryni arijai, todėl oficialiai mus įspėjo: vos tik jie laimės karą, mus užmuš.

Su artimaisiais niekada nesidalijau šiais savo prisiminimais. Lankiausi pas psichoterapeutą, bet niekaip nesupratau, iš kur tas mano pyktis ar baimė. Jaučiau nepaprastą ryšį su vaikais, kurie buvo nužudyti. Jaučiau, kad ir aš galėjau stovėti su savo vaikystės draugais prie to kapo krašto. Nieko negalėdavau girdėti apie holokaustą ar žiūrėti karinių filmų. Pradėdavau verkti, išsigąsdavau.

Johno F.Kennedy, Martino Lutherio Kingo nužudymai, o dabar - ir skerdynės Arizonoje, manyje sukėlė tą patį bejėgiškumo jausmą. Žmona įtikino mane grįžti į Lietuvą 2004-aisiais. Toje vietoje, kur vyko pjautynės, stovi antkapis. Žinoma, tas apsilankymas buvo labai jaudinantis ir liūdnas. Bet nuo to laiko aš ten buvau dar tris kartus ir kiekvieną kartą pasidarydavo šiek tiek lengviau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"