TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Krizė Rusijoje žadina nostalgiją

2008 12 13 0:00
Skurdžiai gyvenantys vyresni rusai ilgisi senų laikų ir garbina V.Putiną.
AFP/Scanpix nuotrauka

Stiprėjant ekonominei krizei rusai vis dažniau su nostalgija prisimena Sovietų Sąjungą, kai valstybė visais "rūpinosi", nors žmonės gyveno labai skurdžiai. Apimti prieštaringų jausmų rusai gardžiuojasi saldžiausiais sovietinio gyvenimo momentais ir ieško vietų, kurios primena anuos laikus.

Maskvos centre esančiame klube "Petrovič" lankytojai sėdi ant išklibusių kėdžių prie klebančių stalų ir noriai moka už prėskus patiekalus. Interjeras, sąmoningai imituojantis niūrius ir alkanus sovietinius laikus, primena ano meto valgyklas. Ant sienų kabo raudonskruosčių pionierių su raudonais kaklaraiščiais nuotraukos, o lentynose surikiuoti tušti, kadaise Odesoje gaminto siaubingai saldaus portveino (17,5 proc. alkoholio ir 9,5 proc. cukraus), buteliai. Tačiau lankytojų netrūksta ir tie patys žmonės ateina dar kartą.

"Pagaminta SSRS".

Klubą įsteigė buvęs psichiatras Andrejus Milžo, tapęs politiniu karikatūristu. Jis, neaukštindamas sovietinės epochos, išsaugojo prieš 17 metų žlugusio režimo detales. Klube nėra nei Stalino, nei Lenino nuotraukų, nei kitokios komunistinio laikmečio simbolikos. A.Bilžo nuomone, tam pakanka prasto maisto, nykių aptarnaujančio personalo drabužių ir sovietinės, nuolat gendančios buitinės technikos - visa tai gerai atspindi epochą. "Anų laikų kultūra ir virtuvė primena, kad gyvenome už geležinės uždangos, naudojomės tik sovietiniais daiktais. Dabar vėl esame pasaulio dalis, todėl nieko savito nebeliko", - teigia A.Bilžo.

Klubas "Petrovič" - tik vienas iš sovietinės realybės nostalgijos bangos, užplūdusios Rusiją, pasireiškimų. Tokie restoranai, kuriuose siūloma paprastų sovietinių laikų patiekalų, dažniausiai skęstančių majoneze, Maskvoje ir Sankt Peterburge auga kaip grybai po lietaus. O juose skambantis Olego Gazmanovo himno pobūdžio hitas "Pagaminta SSRS" labai populiarus tiek tarp jaunimo, tiek tarp solidaus amžiaus rusų. Per sovietines šventes tokiuose restoranuose vyksta teminiai sovietinio stiliaus vakarėliai, kuriuose vyrai ir moterys šoka skambant 6-ojo dešimtmečio muzikai. Tiesa, nostalgijos kamuojami rusai nesiilgi nesibaigiančių eilių, pataisos darbų lagerių, cenzūros ar aklinai uždarytų sienų, bet šalį krečiant krizei jų atmintyje iškyla "saldesni momentai", nes jų nuomone, gyvenimas SSRS turėjo ir savo pranašumų.

Vyriausioji anglų kalba transliuojamo informacinio televizijos kanalo redaktorė Margarita Simonian sako, kad "tai lyg saviems skirtas anekdotas: šaipomės iš savęs ir iš to, kokie buvome naivūs". Kiti teigia, kad sustiprėjęs sovietinių prekių ilgesys - ne tik mada. Vyresnio amžiaus rusai, užaugę sovietiniais laikais, ilgisi anos epochos, nes ji primena jaunystę. "Žinoma, sistema nebuvo tobula, tačiau tai mūsų jaunystės metai, kurių pamiršti neįmanoma", - aiškina A.Bilžo. O jaunimas į sovietinio tipo įstaigas ateina pasidalyti prisiminimais apie sovietinę vaikystę. Internete jie mielai keičiasi sovietiniais simboliais, pavyzdžiui, komjaunimo ženkleliais ar gazuoto vandens automatų gatvėse nuotraukomis.

37 metų Maskvos rašytoja Žana Sribnaja mano, kad visi rusai jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai. "Tai madinga. Mano bendraamžiai gali nusipirkti tai, ką mato, o nori matyti - savo laimingą vaikystę. Jie prisimena ledus po 7 kapeikas ir pionierių stovyklas, kai visi galėjo vasarą atostogauti prie Juodosios jūros. Dabar tokias atostogas gali sau leisti tik pinigų turintys žmonės", - aiškina ji.

Iki šiol dauguma rusų komunistinio režimo žlugimą vertina pagal kainą, kurią teko sumokėti Rusijai: dešimtojo dešimtmečio ekonominė suirutė, du žiaurūs karai Čečėnijoje ir didžiosios valstybės statuso praradimas. Be to, vidutinio ir vyresniojo amžiaus rusams - tai proga apverkti staiga išnykusią kultūrą, kuri atrodo ypač svarbi, kai pačiam tenka kovoti už išlikimą. "Subyrėjus SSRS, viskas, kas sovietiška, buvo sutinkama priešiškai, - dėsto M.Simonian. - Tapo nepopuliari duonos gira, bet pasidarė madinga gerti koka kolą ir avėti "Nike" sportbačius. Tuomet mes turėjome eiti į mokyklą ryšėdami raudonus kaklaraiščius, jei pasirodydavai be kaklaraiščio, turėdavai keliauti namo. Ir staiga šių raudonųjų kaklaraiščių atsisakyta!"

Užtat dabar rusai atvirai ilgisi laikų, kai platūs Maskvos prospektai buvo beveik tušti, kai dauguma įstaigų tik vaizdavo, kad dirba ir jos buvo veikiau bendravimo ar ramaus knygų skaitymo vieta, kai žmonės susirinkdavo komunalinių butų virtuvėse ir vakarodavo iki ryto, nes virtuvė buvo vienintelė vieta, kur buvo galima atvirai kalbėti. Nemaža dalis rusų pripažįsta, kad tai buvo tironijos, baimės ir nepasitikėjimo era, bet komunistinis režimas užtikrino tam tikrą žmonių saugumą ir susitelkimą. "Dar vaikų darželyje žinojome, kad už nieką nereikės mokėti: nei už darželį, nei už mokyklą, nei už mokslą universitete, o vėliau valdžia mums nurodys, kur dirbti", - aiškino Ž.Sribnaja.

Ilgisi net režimo priešininkai

Į prisiminimus apie sovietinę praeitį panyra net užkietėję komunistinio režimo priešininkai. "Petrovič" klubo lankytojai dažnai atneša A.Bilžo sandėliukuose rastų daiktų, tokių kaip tinklinių krepšelių, kuriuos sovietiniai piliečiai nešiodavosi kišenėse, kad galėtų tuoj pat išsitraukti aptikę parduotuvėje šviežių vaisių ar daržovių. Sovietinėse parduotuvėse plastikiniai maišeliai buvo deficitas, o Rusijos gilumoje žmonės net nebuvo apie juos girdėję. Populiariausias klubo "Petrovič" patiekalas - "silkė pataluose", savotiškos salotos, kur silkė, burokėliai ir kiaušiniai skęsta majoneze. A.Bilžo parašė ir iliustravo savo mėgstamų sovietinės virtuvės receptų knygą, kurioje pateikia keisčiausių su maistu susijusių istorijų. Jis rašo ir apie rusų meilę sviestui, kurio trūko ir kurį žmonės vogdavo. A.Bilžo pasakoja, kaip psichiatrinėje ligoninėje, kur dirbo, virėja iš milžiniško katilo su avižine koše bandė išgriebti sviesto gabalą, turėjusį ją pagardinti. "Ji tiesiog įlindo į katilą, viršuje tik kojos kadaravo", - rašo A.Bilžo.

Parengė Rima KRUPENKAITĖ

Maketuoti atskirai:

Sovietinių laikų prekės dabar masiškai negaminamos, bet tų laikų nostalgiją sukeliančių daiktų siūloma pirkti tam skirtuose interneto svetainėse. Štai keli populiariausi daiktai.

Gatvės gazuoto vandens automatai: kai įmesdavai 1 arba 3 kapeikas, pasipildavo gazuotas vanduo. Išgėrus vandenį, stiklinę reikėdavo pastatyti atgal, nes visi gerdavo iš tos pačios stiklinės.

"Samizdat" - cenzūros draudžiamų rašytojų kūrinių rankraščiai. Jie ėjo iš rankų į rankas. Gavęs jų kopiją kiekvienas pasidarydavo dar vieną sau.

Kvepalai "Krasnaja Moskva" - juos labai mėgo vyresnės moterys.

Briaunuotos stiklinės garsėjo patvarumu ir netyčia išmetus nesuduždavo. Rusų virtuvėse jų apstu ir šiandien.

Kaliošai - patvarus guminis apavas, ypač populiarus kaime. Juos dar vadindavo "sudie, jaunyste", nes labai sendindavo juos dėvinčias moteris.

Maskvoje itin populiarus vieno Maskvos teatro spektaklis - "Mūsų kiemo dainos", vaidinamas po atviru dangumi. Klausytojai tai verkia, tai ploja, tai juokiasi iš šmaikščių, lengvabūdiškų pokštų. Žmonės į spektaklį ateina su draugais arba šeimomis, dauguma jį matė jau kelis kartus. Maždaug tris valandas aktoriai dainuoja antisovietines dainas, kurios anksčiau skambėjo kalėjimuose, virtuvių užstalėse ar daugiabučių namų kiemuose. Jų netransliavo oficialusis radijas ar televizija, bet dauguma žiūrovų mintinai moka žodžius ir dainuoja kartu. Beje, žiūrovai vaišinami taurele degtinės ir rūkytos dešros riekutėmis.

Šio miuziklo režisierius Markas Rozovskis sovietinių laikų nostalgijos nesupranta, nes jo tėvas 18 metų praleido lageryje. Sovietiniais laikais, kalba režisierius, šias dainas dainuodavo visuomenės atstumtieji: kaliniai, emigrantai, alkoholikai ir disidentai. "Tai buvo žmogiškos dainos, gimusios nepakenčiamais laikais. Nekenčiau to, ką vadinome Sovietų Sąjunga. Tas laikmetis buvo išsigimėliškas. Mano spektakliai nenukelia žmonių į praeitį ir, tikiuosi, niekada atgal negrįšime", - sako režisierius.

Tačiau žmonių atmintyje spektaklis sužadina šiltų prisiminimų. 67 metų pensininkė Inesa Pustovoitova matė spektaklį penkis kartus. Buvusi fizikė ilgisi laikų, kai studentai rudenį važiuodavo dirbti į kolūkius ir mano, kad sovietinė santvarka jai mokėjo pakankamai. "Noriu gyventi Sovietų Sąjungoje, nes seniai tuomet galėjo normaliai gyventi iš pensijos. Dabar už pensiją nieko nenusipirksi", - sako ji.

Rusai itin mėgsta 55 metų dainininko Olego Gazmanovo odės Sovietų Sąjungai, kurią mielai dainuoja kartu žodžius: "Ukraina ir Krymas, Baltarusija ir Moldova - tai mano šalis, Kazachstanas ir Kaukazas ir Pabaltijys taip pat... Gimiau Sovietų Sąjungoje, aš pagamintas SSRS." Daina baigiasi rauda dėl buvusiose SSRS respublikose gyvenančių žmonių: "Kartu mes - didžiausia šalis. Sienos smaugia, be vizos negalima. Draugai, kaip ten jūs be mūsų, atsiliepkite!" O.Gazmanovas sako parašęs šią dainą rusams, kuriems sunku prisitaikyti prie permainų. Ir neapsiriko - ji virto jų himnu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"