TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kruvinoji Afrikos politika

2011 04 11 0:00
Tarptautinės bendruomenės pripažįstamo A.Ouattaros šalininkų patikros postas Abidžano priemiestyje.
AFP/Scanpix nuotrauka

Revoliucijos ir pilietiniai karai arabiškoje Šiaurės Afrikoje šokiravo pasaulį netikėtu smurto protrūkiu stabiliu laikytame regione. Tačiau politinius konfliktus spręsti ginklais "juodojoje" kontinento dalyje nestebina.

Ginkluota priešprieša, kilusi Dramblio Kaulo Krante (DKK) po prezidento rinkimų, turbūt negalėjo nieko nustebinti. DKK yra toli gražu ne pirmoji ir greičiausiai ne paskutinė Afrikos valstybė, kur ginčai dėl rinkimų rezultatų sprendžiami ne perskaičiuojant balsus, o šaudant į politinius oponentus. Didžiule etnine įvairove pasižyminčiose Afrikos valstybėse politinis chaosas visada suteikia progą vienos etninės ar religinės grupės atstovams "atsiskaityti" su nemielais bendrapiliečiais iš kitos grupės. Tradicija jau tapo ir tai, kad rinkimus pralaimėjusi šalis niekaip nenori perleisti valdžios.

Pasaulis prieš prezidentą

Po prezidento rinkimų, kuriuos padėjo organizuoti Jungtinės Tautos (JT), pralaimėjęs prezidentas Laurent'as Gbagbo atsisakė perduoti valdžią varžovui Alassane'ui Ouattarai. Pastarasis, kaip ir dera tikram afrikiečių lyderiui, surinko šalininkų kariauną ir patraukė į buvusią sostinę Abidžaną.

Pretendentą į "kakavos sostą" - DKK yra didžiausias pasaulyje kakavos tiekėjas - stebėtinai draugiškai palaikė daugybė tarptautinių organizacijų: JT, Afrikos Sąjunga, Europos Sąjunga ir Vakarų Afrikos regioninė organizacija "Ecowas" - jos vienu balsu pareikalavo L.Gbagbo pasitraukimo ir įvedė sankcijas. Regis, A.Ouattarą palaiko ir šalyje dislokuoti JT taikdariai bei jiems talkinančios negausios prancūzų ekspedicinės pajėgos.

Pasirengęs apgulčiai

A.Ouattaros pajėgos gausesnės už L.Gbagbo lojalistus. Jos jau anksčiau kontroliavo šiaurinę šalies dalį ir atrodė, kad gali staigiu puolimu užvaldyti sostinę. Tačiau taip neįvyko. L.Gbagbo turėjo pakankamai laiko įsitvirtinti prezidento rūmuose (juos greičiau reikėtų vadinti tvirtove) ir dabar pasirengęs ilgai apgulčiai.

Reikia manyti, kad tai ir yra pagrindinė nesitraukiančio prezidento karinė taktika: sukilėliai šiauriečiai nutolę nuo savo tiekimo centrų, tad artimiausiu metu gali pristigti amunicijos ir maisto. Turint omenyje, kad A.Ouattaros kariauną sudaro ne tik jam lojalūs kariškiai, bet ir ginkluota įvairių šiaurės vietovių milicija ir net kai kurių genčių kariai medžiotojai, provizijos jie sau pasirūpins plėšdami vietos gyventojus. O tai pastaruosius turėtų paskatinti griebtis ginklų ir kautis už L.Gbagbo. Nežinia ar ši taktika gali pelnyti pergalę, bet sukelti humanitarinę katastrofą - lengvai. DKK jau žuvo apie 500 žmonių, maždaug milijonas tapo pabėgėliais.

(Ne)politinis konfliktas

Pašaliniam stebėtojui gali atrodyti, kad šis konfliktas yra brutali dviejų politinių oponentų dvikova, tačiau taip nėra. Reikia prisiminti, kad kalbame apie Afriką. Dabartinė situacija - įsisenėjusios nesantaikos tęsinys. Kadaise turtingiausia Vakarų Afrikos valstybe buvęs DKK priviliojo daugybę migrantų iš aplinkinių valstybių, daugiausia iš Burkina Faso. Atvykėlių buvo tiek daug, kad jie ėmė dominuoti šiaurinėje šalies dalyje. Dėl to kilo pietuose dominuojančių "grynakraujų drambliakrantiečių" nepasitenkinimas.

Pirmasis smurto protrūkis įvyko 1995 metais, kai pietiečiai surengė žudynes vienoje iš "atėjūnų" bendruomenių. Padėtis pablogėjo 2002-aisiais, kai šiaurėje kilo kariuomenės maištas, taip pat vos nepasibaigęs Abidžano užėmimu. Tuo metu nebuvo jokių kalbų apie demokratinius rinkimus, kandidatus į prezidento postą ir pan. Šiauriečiai jautėsi diskriminuojami ir nusprendė pamokyti "vietinius".

Paradoksalu, bet L.Gbagbo tuo metu išgelbėjo tie patys JT taikdariai ir prancūzų kariai, kurie šiandien ragina jį trauktis. Tuomet jie sustabdė Abidžaną puolančius maištininkus, jie dabar sudaro A.Ouattaros pajėgų branduolį.

Peržengtos neutralumo ribos?

Paaiškėjus, kad taikdariai, o ypač prancūzų kariai, nėra nešališki arbitrai, kai kurios šalys pasmerkė "karinę užsieniečių intervenciją". Rusija, visada prieštaraujanti jėgos panaudojimui ten, kur nesiekia jos pačios ranka, tvirtai pareiškė, kad DKK gyventojai turi politiniu keliu spręsti savo vidaus konfliktus.

Puikiai pasakyta. Tik pagrindiniai politiniai argumentai greičiausiai bus AK-47 automatai ir mačetės. Ar ne taip vyko Ruandos tragedija, nusinešusi nesuskaičiuojamas civilių gyvybes? Gal kitaip buvo sprendžiami konfliktai Somalyje, Sudane, Siera Leonėje ir daugelyje kitų pilietinius karus pergyvenusių Afrikos valstybių? Net ramiu turistų rojumi laikyta Kenija 2007-2008 metais išgyveno "politinį" konfliktą, nusinešusį apie 1500 gyvybių ir beveik pusę milijono žmonių pavertusį pabėgėliais. Panaši situacija gali susiklostyti ir Nigerijoje, kur bandoma surengti rinkimus. Politinių grupuočių smogikai jau puldinėja oponentų renginius, yra nemažai aukų.

Jei JT taikdarių misija panašiuose konfliktuose yra gelbėti civilius, ar nevertėtų jiems dažniau suteikti teisę panaudoti jėgą prieš smurtaujančią šalį? Net jei taikdariai palaiko A.Ouattaros pusę, jiems teks ginti ir L.Gbagbo šalininkų civilių gyvybes. Kitaip kam apskritai reikalingi JT taikdariai?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"