TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kuboje atsigauna cukraus pramonė

2013 05 29 8:26
Kubiečių ūkininkas joja per milžiniškus plotus užimančius cukranendrių laukus. AFP/Scanpix nuotrauka

Kubos cukraus pramonė bunda iš letargo miego. "Laisvės salos" žmonės vėl pluša cukranendrių laukuose, seni fabrikai prikeliami naujam gyvenimui, juose įdarbinami ilgus metus karčią bedarbio dalią kentę kubiečiai.

Mejiko miestelis vėl toks pat, koks buvo prieš du dešimtmečius. Jame pradėjo veikti rekonstruotas cukraus fabrikas. Šios gamyklos atidarymas - vienas iš Kubos cukraus pramonės atsigavimą liudijančių įvykių. Jis labai svarbus ne pačius geriausius laikus išgyvenančiai šalies ekonomikai. "Cukraus pramonė - Kubos veidas. Cukrus yra viena prekių, garsinančių Kubą visame pasaulyje", - sakė Pramonės ministerijos atstovas Lionelis Perezas.

Svarbi eksporto prekė

Ilgus metus, iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo, cukrus buvo svarbiausia Kubos eksporto prekė. Cukranendrių laukuose ir cukraus fabrikuose triūsė daugiau kaip pusė milijono kubiečių. Tačiau nebelikus Sovietų Sąjungos ir buvusių komunistinių valstybių rinkų, cukraus gamyba sustojo. "Laisvės saloje" bankrutavo daugiau kaip du trečdaliai cukranendrių perdirbimo fabrikų, šimtai tūkstančių gyventojų liko be darbo ir buvo priversti imtis kito amato.

Tačiau visai neseniai Kubos vyriausybė pradėjo gaivinti cukraus pramonę. Ji skyrė lėšų seniems fabrikams rekonstruoti ir ėmė remti cukranendres auginančius ūkininkus. Šią paramą lėmė pakilusios pasaulinės cukraus kainos. Valstybė tikisi gauti daug pinigų iš cukraus importo ir įdarbinti kubiečius, kurių pajamos labai mažos.

Gyvenimas atgijo

Mejike šaltojo karo metais veikė viena didžiausių cukranendrių perdirbimo gamyklų. Sustojus eksportui ją teko uždaryti. "Kai sužinojome, kad cukraus fabrikas daugiau nebedirbs, puolėme į ašaras, - pasakojo senoje Mejiko cukraus gamykloje inžinieriumi dirbęs Arielis Diazas. - Tai buvo didelis smūgis visiems miestelio žmonėms. Per vieną naktį jie neteko ir darbo, ir pajamų."

Cukraus fabrikas Mejike veikė nuo 1832 metų. Jame dirbo dauguma miestelio gyventojų. Uždarius cukranendrių perdirbimo gamyklą, Mejiko žmonių gyvenimas smarkiai pablogėjo. Daugelis jų išsikraustė į kitus miestus, kai kurie bandė persikvalifikuoti ar imtis naujo amato, likusieji kentė karčią bedarbio dalią.

"Be cukraus fabriko buvome niekas. Jis buvo mūsų gyvenimas", - tvirtino A.Diazas. Šiuo metu vyras jaučiasi laimingas, nes rekonstruotoje cukraus gamykloje vėl dirba inžinieriumi. A.Diazui smagu girdėti fabriko triukšmą, darbuotojų klegesį ir matyti iš kamino į žydrą dangų besiveržiančius juodus dūmus. "Į Mejiką vėl sugrįžo gyvenimas. Žmonės tapo linksmesni ir draugiškesni", - džiaugėsi jis.

Vyriausybės gelbėjimo planas

Rekonstruotame Mejiko cukraus fabrike dabar dirba 400 darbininkų. Cukranendres jam tiekia šešiolika ūkininkų kooperatyvų. Visoje Kuboje per fabrikų uždarymo vajų žmonės ėmė bėgti iš miestų į kaimuose esančius kooperatyvus, tačiau tai jų gyvenimo nepagerino. "Fabrikų uždarymas turėjo neigiamos įtakos kubiečiams. Tai juos paveikė psichologiškai ir gniuždė, - kalbėjo Pramonės ministerijos atstovas L.Perezas. - Cukraus fabrikai buvo Kubos pasididžiavimas. Jie reprezentavo ilgametes šalies cukraus gamybos tradicijas."

Tačiau ministerijos atstovas pripažino, kad vyriausybei ne visur pavyko įgyvendinti gelbėjimo planą. "Valstybei trūksta lėšų. Ji negali skirti tiek pinigų, kad būtų rekonstruoti visi fabrikai, todėl atgaivinamos tik svarbiausios cukraus gamyklos. Tačiau ir tai - žingsnis į priekį", - aiškino L.Perezas. Vyriausybės atstovo nuomone, masinę cukraus fabrikų rekonstrukciją galėtų paskatinti pasaulinės tendencijos. "Esame priklausomi nuo pasaulinės cukraus paklausos ir pardavimo kainos. Jeigu jo paklausa gerokai padidėtų, o kaina smarkiai pakiltų, cukranendrių perdirbimo fabrikų rekonstrukcija taptų vienu svarbiausių Kubos vyriausybės prioritetų", - teigė L.Perezas.

Miestelio problemos

Už keliasdešimties kilometrų nuo Mejiko stūksantis Sergio Gonzalezo cukraus fabrikas atrodo kaip vaiduoklis. Iš jo aukštų kaminų dūmai nesiveržia, o viduje tebestovi surūdiję įrenginiai. Uždaryto cukraus fabriko prieangyje iš betono kyšo piktžolės. Buvusių sandėlių sienos suskilusios, nuo jų atsilupęs tinkas.

"Kadaise šiame fabrike dirbo beveik visi miestelio žmonės", - sakė buvęs Sergio Gonzalezo cukranendrių perdirbimo įmonės mechanikas Argelio Espinoza. Šiuo metu vyras dirba vienoje smulkaus verslo įmonėje ir miestelio gatvėje prekiauja atšaldytais gėrimais, bet vos suduria galą su galu. A.Espinoza tikina, kad cukraus fabriko uždarymas sukėlė ne vien finansinių sunkumų: "Kai gamykla veikė, viešasis transportas kursavo reguliariai. Dabar važiuoja tik du autobusai per dieną." Geriamasis vanduo miestelyje taip pat tiekiamas nereguliariai. "Cukraus fabrikui nuolat reikėjo vandens, todėl jo tiekimo sutrikimų niekada nekildavo. Šiuo metu tie sutrikimai tampa kasdienybe", - minėjo A.Espinoza.

Daugelis vyro kaimynų išvažiavo uždarbiauti į kurortinį Varadero miestelį, įsikūrusį už 80 kilometrų į šiaurę. "Šiame miestelyje nuolat lankosi turistų, todėl jame lengviau susirasti darbo. Būčiau ir pats ten išvykęs, bet nenorėjau palikti žmonos ir mažų vaikų. Dievas man leido susirasti darbą Sergio Gonzaleze. Jaučiuosi dėkingas Aukščiausiajam", - neslėpė A.Espinoza.

Eksportas į Kiniją

Mejikas ir jo apylinkės šiandien ūžia. Už miestelio plytinčiuose laukuose zvimbia kombainai, o darbininkai stengiasi nuimti cukranendrių derlių, kol nepradėjo lyti. "Vyriausybė skyrė pinigų keturiems braziliškiems kombainams. Jie pakeitė seną ir susidėvėjusią sovietinę techniką", - džiaugėsi vieną naujų kombainų vairuojantis Raulis Aranjo.

Tačiau tik atidarius rekonstruotą fabriką ne viskas klostėsi labai sklandžiai. Naujų įrenginių dalys buvo atsiųstos vėliau negu planuota, įmonėje įsidarbino daug jaunų ir nepatyrusių darbininkų, gamybos apimtis nesiekė numatytų tikslų, o cukranendrių derlius buvo palyginti menkas.

"Susidūrėme su daugybe iššūkių, bet tikimės juos įveikti", - optimistiškai kalbėjo Mejiko cukraus fabriko direktorius Jesusas Perezas Collazo. Jis užsiminė, kad cukrus iš gamyklos keliaus į Kiniją. "Kinai kasmet iš Kubos importuoja 400 tūkst. tonų cukraus. Jie importuos ir mūsų fabriko produkciją", - aiškino J.Perezas Collazo.

Per metus Kuba į įvairias šalis ketina eksportuoti 3 mln. tonų cukraus. Nors jai vargu ar pavyks įgyvendinti šį tikslą, maži žingsneliai jau žengti. "Laisvės saloje" atidaromos renovuotos cukranendrių perdirbimo gamyklos, o šalies žmonės džiaugiasi gavę mėgstamą darbą.

68 metų Joeliui darbas Mejiko cukraus fabrike suteikė galimybę išbristi iš skurdo. "Kuboje pensija maža. Dirbdamas fabrike gaunu trigubai daugiau pajamų", - neslėpė Joelis. Jam smagu, kad Mejiko miestelyje vėl verda gyvenimas. "Ši vieta buvo tarsi kapinės. Dabar Mejikas atsigauna", - džiaugėsi vyras.

Parengė SAULIUS ŠIMKEVIČIUS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"