TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kunigas tarp karių. Kad nepavargtų mylėti mirties akivaizdoje

2015 10 05 9:30
Kun. A. Zelinskis – viduryje.  Asmeninio archyvo nuotraukos

Labiau nei artilerijos ugnis graikų apeigų katalikų kunigą, jėzuitą Andrijų Zelinskį glumina vakariečių nesupratimas, kad Ukrainoje vyksta karas. Politikos mokslų bei teologijos paskaitas studentams skaitantis kunigas, kurio akademinių tyrimų sritis – ideologija ir nacionalinis saugumas, į Kijevą iš Rytų Ukrainos grįžo vos prieš kelias savaites.

„Gali grįžti į Kijevą, bet ne iš fronto“, – pakomentuoja pašnekovas, po mėnesį su kariais gyvenęs Slovianske, Kromatorske, Pisky kaime netoli Donecko oro uosto, Debaltseve, Mariupolyje.

Kariuomenės kapelionu jis tarnauja jau daugiau nei dešimtmetį: viskas prasidėjo nuo karo akademijos Lvove. Ten pažintus tuometinius kadetus dabar jau kaip jaunus karininkus A. Zelinskis sutiko fronto linijose. Dalies senų draugų jis jau neteko.

Su kunigu kalbėjomės Kijeve praėjusią savaitę, o šeštadienį (spalio 3 d.) ukrainiečiai paskelbė atitraukiantys ginkluotę šalies rytuose, atsakydami į besitraukiančius prorusiškų separatistų tankus. Galbūt A. Zelinskiui į fronto linijas grįžti nebereikės.

– Sakote, kad prasidėjus karui, jums buvo visiškai natūralu priimti sprendimą vykti į Rytinę Ukrainos dalį. Turėjo būti labai sunku, žinant, kad fronto linijose žūva ir jūsų draugai.

– Buvau vienas pirmųjų kunigų išvykusių į frontą praėjusiais metais, prasidėjus antiteroristinei operacijai. Tarnavimas kariuomenės kapelionu yra tam tikras kunigiško gyvenimo bei dvasingumo būdas: pažįsti ne tik karius, bet ir jų šeimas, nuolat palaikai ryšius. Būtų nenatūralu prasidėjus karui likti nuošalėje, tad ir priėmiau sprendimą juos remti.

Svarbiausia kapeliono užduotis – nuleisti kariams dangų. Per mano buvimą greta jie gali sutikti Jėzų Kristų. Kapelionas kovoja dėl žmonių su uniformomis orumo, jų intencijų. Negali leisti jiems pamiršti, kad esame fronto linijose dėl to, kad mylime. Rusijos pusėje kovojančių agresorių motyvacija kyla iš neapykantos. Jie nekenčia Kremliaus propagandos sukurtų ideologinių iliuzijų – nacių, fašistų. Tuo metu mes mylime savo šeimas, savo valstybę, savo laisvę. Ir žudikas, ir gynėjas savo rankose laiko ginklus, tačiau juos skiria motyvai. Žudikas nekenčia, nori, kad kažkas nustotų būti, o gynėjas veikia iš meilės.

Aš vykau padėti ukrainiečiams nepavargti mylėti mirties ir pavojaus akivaizdoje. Tik meilė gali pasiekti pergalę. Nukryžiuotasis mums jau parodė, kokia yra meilė, įveikianti mirtį – nesavanaudiška, dosni, ištikima iki galo. Šie trys dalykai aktualūs visai Ukrainos visuomenei, o labiausiai kariams.

– Kremliaus propaganda neigia karą Ukrainoje, tokiu būdu keldama „netikroviškumo grėsmę“, kaip apibūdina apžvalgininkas Peteris Pomerancevas. Ką jūs matote, nuvykęs į Rytų Ukrainą? Kaip jaučiasi vyrai, kurių kovą propaganda neigia?

– Deja, dauguma europiečių negauna pakankamai informacijos, regi iškreiptą to, kas vyksta Ukrainoje, vaizdą. Turiu teisę taip sakyti, nes esu liudininkas. Ten nuvykęs matau labai nuoširdžius, tyrų intencijų vyrus. Jie neturi jokios ideologijos, paprasčiausiai gina tai, kas žmogui brangiausia – savo gyvybę, šeimą, laisvę, valstybę. Ši agresija ypatingai žiauri todėl, kad daugelis Vakaruose jos nenori pripažinti. Kovoti su priešu dar sunkiau, kai jis neprisipažįsta tokiu esąs, kai važiuoja tankai ir miršta žmonės, o sakoma, kad karas nevyksta. Tai tarsi dviguba kova: viena už gyvybę ir laisvę, kita už žmogišką orumą.

Kažkas Kremliuje sugalvojo atsistoti į Dievo vietą ir kurti tikrovę. Tačiau politinis sprendimas neigti karą yra tiesiog ideologija. Visuomet sakau, kad ideologijų kovoje laimi ontologija. Anksčiau ar vėliau ideologijos išsenka, o gyvenimas, būtis išlieka. Iš esmės Ukrainos kariuomenė gina žmogiškąsias vertybes apskritai. Savo kova jie įrodo, kad Rusija yra grėsmė. Per metus žuvo jau daugiau nei 8 tūkst. žmonės. Ne mėnulyje, o čia, Europos vidury. Šiurpu. Karas ir prasidėjo kaip ideologija: Kremlius sugalvojo ginti rusus Donbase. Nuo ko? Nebuvo jokios agresijos iš Ukrainos pusės.

Kariai stovi prieš Rusijos tankus ir artileriją, nors šalyje ne viskas einasi gerai, esama politinio sumišimo, trūksta aiškaus supratimo, kas vyksta. Dar labiau motyvaciją slopina straipsniai tarptautinėje žiniasklaidoje, kuriuose analitikai, nebuvę fronto linijose, analizuoja situaciją pagal savo ideologines prielaidas ir iškreipia tikrovę. Net liberaliose demokratijose žmonės renkasi klausytis ideologijų, kurios nekelia grėsmės jų taikiam gyvenimui. Jie nesupranta, kad ramybę ir saugumą kažkas gina su ginklu rankoje.

– Kai kurie analitikai įvardija, kad ukrainiečiai gina išorinę Europos sieną.

– Taip, iš geopolitinės perspektyvos šis karas nėra Ukrainos krizė. Buvusi Sovietų Sąjunga, Rusijos imperija kovoja su vadinamuoju Vakarų, liberaliuoju pasauliu. Taip atsitiko, kad mes gyvename ant sienos. Ukrainoje tapo šių dviejų pasaulėžiūrų kovos lauku. Už tai mokame savo žmonių gyvybėmis.

– Pacifistai paklaustų, kodėl krikščionys įsitraukia į karą tarp dviejų valstybių, juk svarbiausios žmonių gyvybės ir taika.

– Krikščionybė bendradarbiauja ne su valstybe, o su pilietine visuomene. Neturime nieko bendro su valdžia, dirbame dėl žmonių širdžių ir protų. Turime ginti Evangelijos vertybes, ypač grėsmingų Kremliaus melų akivaizdoje. Jie atima gyvybes, griauna šeimas, dėl jų moterys tampa našlėmis, o vaikai našlaičiais.

Daugiau nei dvidešimt metų kartojome, kad pasiekėme nepriklausomybę, nepralieję nė vieno kraujo lašo. Esame taikinga tauta, buvome nepasiruošę karui. Tai priminimas visiems: karas gali prasidėti, net jei jo nenori. Netikėtai užklupęs jis brangiai kainuoja, tūkstančius gyvybių.

– Ką konkrečiai jūs veikiate nuvykęs pas karius ir ko jie dažniausiai jūsų prašo?

– Reikėtų pradėti nuo to, kad karas visiškai suardo įprastą laiką ir erdvę. Net nesusimąstome, bet tai esminiai mūsų kasdienybės elementai, teikiantys pastovumą ir saugumą. Kai to trūksta, mūsų psichika naudoja gynybinius mechanizmus, pirmiausia – agresiją. Mūšio lauke neini miegoti sutemus, nesikeli išaušus, reguliariai nevalgai pusryčių, pietų, vakarienės. Tokio racionaliai organizuoto laiko nėra. Tėra metas, kai šaudo, ir kai liaujasi. Lygiai tas pats ir su erdve – niekur nėra saugu. Visiška ontologinė griūtis. Niekada nebuvau matęs tokios sunkiosios artilerijos, tarsi iš knygų apie Antrąjį pasaulinį karą. Ypač karšta buvo praėjusi žiema, kuomet apšaudymai vieną mėnesį tęsėsi be paliovos. Sunku net įsivaizduoti, kiek geležies reikėjo visiems rusų ginklams pagaminti.

Taigi mano užduotis – atkurti sugriautą laiko ir erdvės suvokimą. Vien savo buvimu šalia prie to prisidedu. Kapelionas yra žmogus, pasiruošęs išklausyti, tad kariai gali verbalizuoti savo baimę, pyktį. Pastatome palapinę, kuri veikia kaip šventovė: užėję jie gali pasimelsti, uždegti žvakę, paprašyti palaiminimo. Chaose atsiranda nedidelė vieta, kur jie gali būti savimi, nesiginti. Joje bandome atkurti ir laiką: nustatytu laiku vyksta maldos, šv. Mišios.

Atsimenu, kaip kartą reikėjo nueiti ilgą kelią iš savo pozicijos į kitą, kad galėčiau išklausyti išpažinties. Tai buvo netoli Donecko oro uosto, tolumoje girdėjosi šūviai. Vos pradėjus eiti kulkos ėmė švilpti visai čia pat, tačiau supratau, kad tas karys laukia ne manęs, o Kristaus. Kaip aš galiu jam neleisti su Juo susitikti? Juk rytojaus gali ir nebūti. Tokiais veiksmais aš kaip kunigas pašvenčiu laiką ir erdvę – suardytus, beprasmius, chaotiškus, gąsdinančius. Atsiranda vilties.

– Dirbdamas kariuomenės kapelionu, vykdamas į Rytų Ukrainą patiriate skaudžių išgyvenimų, o kas šioje tarnystėje praturtina?

– Supratimas, kad darai tai, ką turi daryti. Kunigo gyvenime tapatybė ir misija turi sutapti. Netgi nesiliaujant šūviams kartais jausdavausi laimingas, nes suprasdavau, kad esu ten, kur turiu būti ir darau tai, kam esu pašauktas. Kariuomenės kapeliono vieta yra šalia karių, kurie neturi pavargti mylėti.

– Ukrainos kariuomenės kapelionais savanoriauja kunigai iš skirtingų konfesijų, tačiau Maskvos ortodoksų patriarchatui pavaldūs kunigai laimina sukilėlius?

– Taip. Buvo atvejų, kai tie kunigai patys ėmėsi ginklus. Tai tik dar vienas pavyzdys, parodantis, kad Maskvos ortodoksų Bažnyčia yra ideologinė Kremliaus režimo mašina.

Žurnalistės kelionę į Ukrainą pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ finansavo Europos Komisija

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"