TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kuo Europai svarbus laisvas žmonių judėjimas

2015 08 01 6:00
Diskutuoti dėl laisvo judėjimo ES britai pradėjo dar 2004-aisiais, kai jų šalį užplūdo europiečiai iš žemyno rytų. rtecsecurity.co.uk nuotrauka

Laisvas žmonių judėjimas - vienas pagrindinių Europos Sąjungos (ES) principų. Tačiau šiuo metu dėl jo vyksta daugiausia diskusijų, ypač Jungtinėje Karalystėje, kuri rengiasi referendumui dėl narystės ES.

Laisvas žmonių judėjimas, kaip ir nevaržomas prekių, paslaugų bei kapitalo judėjimas, yra viena iš keturių pamatinių ES nuostatų. Ji Bendrijos šalių piliečiams suteikia teisę keliauti arba gyventi ir dirbti bet kurioje valstybėje narėje. Tačiau britai, į kurių šalį suplūdo daugybė europiečių iš žemyno rytų, atrodo, ne itin patenkinti tokia laisve. Reaguodamas į visuomenės susirūpinimą dėl imigracijos poveikio darbo rinkai ir viešosioms paslaugoms, premjeras Davidas Cameronas pažadėjo, kad sieks visam laikui Jungtinėje Karalystėje sumažinti žmonių, atvykstančių iš kitų ES narių, skaičių. Jo tikinimu, tai bus pagrindinė tema derantis dėl naujų narystės sąlygų. Dėl jų planuojama susitarti dar prieš britams nusprendžiant, nori šie likti ES, ar ne.

Padėjo išvengti karo

Kaip susiformavo laisvo žmonių judėjimo principas? ES pamatai buvo padėti, kai po Antrojo pasaulinio karo susibūrė Europos lyderiai, tikėdamiesi rasti sprendimą, kaip išvengti dar vieno didelio masto konflikto. Manyta, jog leidus žmonėms judėti po visą žemyną – iš šalių, kuriose trūksta darbo vietų, į valstybes, kuriose trūksta darbo jėgos, – ne tik augs Europos ekonomika, bet ir bus užkirstas kelias kilti naujam karui. Be to, Bendrijos steigėjai tikėjo, kad gyventojams judant po visą bloką pavyks geriau integruoti valstybes nares.

Pasak Giselos Stuart, Vokietijoje gimusios britų Leiboristų partijos narės, norint užtikrinti, jog Vokietija ir Prancūzija daugiau nebekariautų, reikėjo pasiekti, kad per jų sieną judėtų ir maišytųsi žmonės. Juk brolis nekels rankos prieš brolį. Ir tai, pasak politikės, pavyko.

Laikui bėgant ES virto labiau politiniu nei ekonominiu projektu. Viskas pasikeitė praėjusio amžiaus pabaigoje, kai buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, įtvirtinusi Europos pilietybės sąvoką. Iki tol europinės teisės galiojo tik žmonėms, kurie buvo ekonomiškai aktyvūs, judėjo per sienas darbo reikalais ar teikdami kokias nors paslaugas. Vėliau, kai Bendrija darėsi vis labiau politinis blokas, kiekvienos valstybės narės pilietis gavo tam tikras teises laisvai judėti po ES.

"Mastrichto sutartis iš esmės leido europiečiams siekti to, kas jiems gyvenime atrodo svarbiausia. Pavyzdžiui, žmogus, labai vertinantis saulę ir šilumą, gali kraustytis į Ispaniją ar Graikiją. O jeigu jam daug svarbiau saunos - į Suomiją“, - aiškino Floris de Witte, Belgijos politologas, dirbantis Londono ekonomikos mokykloje.

Kaltas Briuselis

2004-aisiais ES išsiplėtė į Rytus. Žmonėms, kurie ilgus dešimtmečius gyveno už geležinės uždangos ir kentė Sovietų Sąjungos priespaudą, teisė rinktis, kur keliauti ar dirbti, suteikė anksčiau nepatirtų, viliojančių galimybių. Daugelis senųjų ES narių nuspėjo, kad Rytų Europos gyventojai būriais ims judėti į Vakarus, tad siekdamos apriboti jų srautą įvedė pereinamojo laikotarpio kontrolę. Tačiau tuometė Jungtinės Karalystės leiboristų vyriausybė nusprendė tokios kontrolės netaikyti. Atvykėlių srautas į šią šalį smarkai padidėjo, dauguma jų buvo būtent iš Rytų Europos.

Po 2004 metų britų visuomenė ėmė nerimauti dėl šios migrantų bangos poveikio darbo rinkai. Nigelas Farage'as, populistinės Nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis, pasinaudojo tokiomis visuomenės nuotaikomis ir stengėsi įtikinti rinkėjus, kad dėl atvykėlių kalta ES, o Londonas pernelyg daug galių yra perleidęs Briuseliui.

Visuomenės parama UKIP ir jos deklaruojamoms idėjoms vis didėjo. Taigi premjeras D. Cameronas, norėdamas atsikovoti bent dalį rėmėjų, prieš gegužės mėnesį vykusius parlamento rinkimus pažadėjo, kad jei laimės, surengs referendumą dėl Jungtinės Karalystės likimo ES, bet prieš tai išsiderės iš Briuselio naujas narystės sąlygas.

Socialinių išmokų klausimas

Kas laukia Jungtinės Karalystės, galima nuspėti panagrinėjus Šveicarijos patirtį. Ji nėra ES narė, tačiau oficialiai įsipareigojusi laikytis pagrindinių Bendrijos principų. Pernai šveicarai surengė referendumą ir nubalsavo įvesti kvotas migrantams iš ES. Briuselio atsakas buvo labai griežtas: jeigu Šveicarija taikys ribojimus (t. y. vienašališkai pažeis žmonių judėjimo laisvės principą), ES nutrauks sutartis su ja kitose srityse.

Galbūt prisibijodamas tokios rūsčios Briuselio reakcijos D. Cameronas ir nesiūlo kvotų. Jis tiesiog stengiasi, kad Jungtinė Karalystė taptų ne tokia patraukli atvykėliams. Kai ES įkūrėjai įvedė judėjimo laisvės principą, jie taip pat pasirūpino, kad migrantams būtų užtikrintos tokios pat teisės gauti socialines išmokas, kaip ir šalių, į kurias atvažiuoja, piliečiams. Tokiu sprendimu siekta paskatinti žmones judėti į valstybes nares, kuriose trūksta darbo jėgos.

D. Cameronas siūlo riboti migrantų iš ES teisę į šias išmokas. Premjero teigimu, Jungtinė Karalystė patraukli atvykėliams būtent dėl išmokų sistemos - ji paremta žmogaus poreikiais, o ne sumokėtais mokesčiais ar kitomis įmokomis. Vis dėlto šių išmokų reikalauja mažiau nei penktadalis imigrantų iš Rytų Europos valstybių. Taigi galima pagrįstai abejoti, ar jos iš tikrųjų taip smarkiai traukia žmones į Jungtinę Karalystę.

Nauja politinių jėgų klasifikacija

Premjero partijos narys parlamentaras Davidas Davisas mano, kad D. Cameronas samprotauja ydingai: "Iš tiesų žmones iš, tarkime, Bulgarijos į Jungtinę Karalystę traukia didžiulis vidutinio darbo užmokesčio skirtumas šalyse. Jų vidutinė alga sudaro mažiau nei trečdalį mūsų minimalaus atlygio. Jei pats būčiau bulgaras, rumunas arba lenkas, dabar tikrai sėdėčiau Londone."

Diskusija dėl laisvo ES narių gyventojų judėjimo šiuo metu labai svarbi Jungtinėje Karalystėje. Per artėjantį referendumą D. Cameronas žada tik tuomet paremti norinčiuosius likti ES, jei jam pavyks išsiderėti bent šiokių tokių nuolaidų, dėl kurių sumažėtų imigrantų šalyje.

Tačiau ne vien britų reikalavimai kelia galvos skausmą Europos lyderiams. Esminis klausimas yra, kieno balsas turėtų būti lemiamas – ES ar valstybės narės? Už Jungtinės Karalystės ribų irgi girdėti šios diskusijos aidai, ypač po įvykių Graikijoje ir euro zonos krizės. Prancūzijos Nacionalinis frontas ragina nutraukti Šengeno susitarimą ir grąžinti imigrantus į jų gimtąsias šalis. Daugelio politologų nuomone, šie pareiškimai, net jei ir sklinda iš dešiniųjų stovyklos, iš esmės yra tokie pat kaip Graikijos kraštutinių kairiųjų reakcija. Jie taip pat teigė praradę savo suverenitetą. Galima būtų sakyti, kad šiuo metu stebime, kaip Europoje formuojasi nauja politinių jėgų sistema. Jos pagrindas jau nebėra kairė-dešinė. Politines partijas žemyne dabar reikėtų skirstyti pagal tai, ar jos siekia susigrąžinti iš Briuselio teisę spręsti tam tikrus klausimus, ar ne.

Kaip Europa reaguos į diskusiją, vykstančią šiuo metu Jungtinėje Karalystėje, gali prognozuoti ne tik britų ateitį ES, bet ir visos Europos, kaip politinio projekto, ateitį.

Parengė MILDA BARONAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"