TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kuo Rusija ne Nigerija?

2008 05 10 0:00
Mažiau nei prieš metus O.Obasanjo (dešinėje) dar draugiškai šnekučiavosi su įpėdiniu. Dabar senasis lyderis - "tautos priešas".
AFP/Scanpix nuotrauka

Šį klausimą ne kartą buvo iškėlę patys rusai. Juk tokias, atrodytų, skirtingas šalis tikrai sieja ekonomikos modelio ir socialinės struktūros panašumai. Tačiau, pasirodo, yra kur kas detalesnių bendrybių.

Klausimą "Kuo Rusija ne Nigerija?" sumanė ne jūsų nuolankus tarnas ir net ne klastingi Rusijos priešai Vakaruose. Šis klausimas kartkartėmis praslysdavo ir į pačios Rusijos spaudą. Lygiai taip pat vadinasi ir vieno žymaus Rusijos politologo I.J.Smirnovo knyga. Paklausite, kodėl šis klausimas aktualus šiandien? Atsakymas gali pasirodyti netikėtas - Nigerija jau prieš metus atliko lygiai tokią pat valdžios perdavimo procedūrą, kokią šiemet "sužaidė" Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas. Tačiau apie viską iš eilės.

Naftos vergai

Pagrindinis Rusijos ir Nigerijos panašumas - beveik vienodas ekonomikos modelis. Abiejų šalių ekonomika visiškai priklausoma nuo žaliavų eksporto (tik Rusija turi daugiau gamtinių išteklių), o labiausiai - nuo naftos. Patogus, itin mažai pastangų (ir smegenų veiklos) reikalaujantis būdas uždirbti gerus pinigus iš naftos eksporto lėmė tai, kad šių valstybių ekonomika tapo inertiška. Abiejose šalyse pramonė išvystyta labai menkai, naujos technologijos nediegiamos, o jų gaminama produkcija negali konkuruoti turbūt nė vienoje pasaulio rinkoje. Čia vėl reikėtų išskirti Rusiją - jos gaminama ginkluotė turi paklausą. Bent jau tol, kol Kinija nepagamino pigesnių analogų.

Toks ekonomikos modelis daro įtaką ir politinės valdžios struktūrai. Ji taip pat tampa inertiška. Valdžioje esantys žmonės kraunasi pasakiškus turtus iš žaliavų eksporto ir vienintelis dalykas, dėl kurio jie gali nerimauti, - naftos kainos pasaulinėje rinkoje. Tokiai politinei sistemai visiškai nereikalingos jokios permainos, todėl apie demokratiją tose šalyse neverta net kalbėti. Jų valdžiai svarbiausia, kad nafta tekėtų nepaliaujamu srautu, o patį srautą tvirtai kontroliuotų patikimi žmonės. O tai jau savo ruožtu lėtai, bet nesustabdomai stumia valstybę į autoritarizmą.

Socialinė-turtinė visuomenės struktūra taip pat veikiama minėtos ekonomikos modelio: žaliavų eksportas koncentruojamas nedidelės žmonių grupės rankose. Visuomenė praktiškai pasidalija į dvi dalis - keletą išrinktųjų, kurie yra fantastiškai turtingi, ir visus kitus, kurie gyvena arti skurdo ribos. Tokių visuomenių vidurinė klasė labai negausi ir silpna. Šiuo atžvilgiu Rusija ir Nigerija yra labai panašios.

Valdžios paveldimumas

Na, bet užteks apie nuobodžius ekonomikos palyginimus - jie reikalingi tik dėl bendro vaizdo. Tikroji "brolystė" yra tarp Nigerijos ir Rusijos lyderių. Paskaičius apie pastarųjų metų Nigerijos politinę raidą, stebina jos panašumas į rusiškąjį variantą ir intriguoja galimos pasekmės. Rusijos valdantysis elitas nuolat tvirtino, kad šalis eina kažkokiu "unikaliu keliu". Tuo buvo paaiškinama, kodėl parlamentas ir prezidentas yra de facto ne renkami, o sudaromi veikiančio prezidento. Pasirodo, ne toks ir unikalus tas Rusijos kelias.

2007 metais Nigerija jau išbandė paveldimos valdžios variantą. Visų žmonių karštai mylimas prezidentas Olusegunas Obasanjo perleido pareigas savo bendražygiui ir globotiniui Umarui Yar-Adua. Nieko neprimena? Teisingai. Kaip ir Rusijos atveju, senasis Nigerijos prezidentas pasitraukė "iš pagarbos Konstitucijai, kuri, kaip ir Rusijoje, leido jam prezidentauti tik 2 kadencijas. Vėlgi kaip Rusijoje jis ėmėsi vadovauti valdančiajai Demokratinei liaudies partijai ir taip pat kaip V.Putinas priskyrė sau labai didelius politinius ir ekonominius įgaliojimus. Visuomenė, be abejo, karštai pritarė tokiam valdžios perdavimui ir liaupsino abu "nacionalinius lyderius".

Atrodė, O.Obasanjo užėmė tvirtas politines pozicijas ir turėjo toliau valdyti šalį sudarydamas darnų tandemą su savo globotiniu. Net minėtas įpėdinis tam tikru požiūriu labai priminė D.Medvedevą - nepriklausė politiniam elitui ir apskritai buvo mažai žinomas, kol nepradėta svarstyti valdžios paveldėjimo klausimo. Tokie "pilki valdininkėliai" labai tinka marionečių vaidmeniui. Visiems buvo lyg ir aišku, kad U.Yar-Adua "išrinktas" tik globėjo dėka, todėl bus nuo jo priklausomas. Tačiau reikalai pasisuko ne visai taip, kaip planavo O.Obasanjo.

Lyderio likimas

Vos atšventus naujojo prezidento inauguraciją, Nigerijos spaudoje pasirodė pirmi pranešimai, kad O.Obasanjo gal ir nebuvo toks idealus lyderis, kaip manyta. Netrukus šalies gyventojai sužinojo, kad jo prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo ne tik didžiulėmis pajamomis iš naftos eksporto, bet ir neregėtu korupcijos mastu. Praėjus dar kiek laiko, senasis prezidentas buvo apkaltintas dalyvavimu didelio masto privatizacijos aferose.

Žinoma, naujasis vadovas prisiekė žmonėms kiek įmanydamas kovoti su korupcija (V.Putinas irgi nuolat tai žadėjo, o dabar kartoja D.Medvedevas), ir atsitik tu man taip, kad labiausiai korumpuoti pasirodė esą ištikimiausi senojo prezidento šalininkai. Nigerijos politikai ir valdininkai, pasižymintys ne mažesniu įžvalgumu nei jų kolegos kitose valstybėse, greitai suprato, "kur vėjas pučia", ir ėmė masiškai šlietis prie U.Yar-Adua stovyklos.

Netrukus tai atsiliepė ir Demokratinės liaudies partijos nuotaikoms. Per suvažiavimą dauguma delegatų atsisakė pirmininku vėl rinkti O.Obasanjo ir šis neteko posto. O tada kaltinimai buvusiam prezidentui pasipylė kaip iš gausybės rago. O.Obasanjo buvo apkaltintas net tuo, jog pasirinko įpėdinį tikėdamasis greitos U.Yar-Adua mirties. Taip pat paaiškėjo, kad jo valdymo metai buvo tikra katastrofa visoms šalies gentims. Be to, O.Obasanjo ir jo šeimos nariams mesti įtarimai kyšininkavimu privatizacijos procesu. Netrukus buvęs prezidentas paskelbtas "tautos priešu" ir "didžiausiu vagimi šalies istorijoje".

V.Putinas protingesnis?

Žinoma, liūdnas O.Obasanjo likimas nebūtinai turi ištikti ir V.Putiną, bet sutikite - bent jau dabartinėje situacijoje panašumai akivaizdūs. Be to, juk O.Obasanjo neturėjo klastingo čekisto įgūdžių ir patirties. Galima atsižvelgti ir į tai, kad V.Putinas yra ne tik valdančiosios partijos lyderis, bet ir ministras pirmininkas. Jis iš anksto "perkėlė" kai kuriuos prezidento įgaliojimus į savo būsimą darbo kabinetą.

V.Putinui tiesiogiai pavaldūs ne tik jo partijos nariai, bet ir regionų gubernatoriai. Taigi bent jau iš pirmo žvilgsnio jis "namų darbus" atliko kur kas geriau nei nevykėlis kolega Nigerijoje. Tačiau bet kokiems pokyčiams reikia laiko, o tai reiškia, kad V.Putinas turės visiškai pasitikėti D.Medvedevo lojalumu ir leisti jam išbūti visą kadenciją arba, pastebėjęs pirmus realaus valdžios perėmimo požymius, - pašalinti jį iš posto ir anksčiau laiko grįžti į Kremlių.

Šis variantas atrodo įtikimesnis, nes neveltui sakoma: "Valdžia žmones gadina." D.Medvedevas, metelius kitus pabuvęs "fasadiniu prezidentu", gali užsimanyti ir suaugusiųjų žaidimus pažaisti. D.Medvedevo ketinimus artimoje ateityje turėtume įžvelgti iš to, kokia bus jo kadrų politika. Jei iš prezidento administracijos, kitų svarbiausių institucijų ir energetikos įmonių ims lyg ir nepastebimai vienas po kito dingti V.Putino komandos žmonės - galima bus manyti, kad maištas prasidėjo.

Na, pagyvensime - pamatysime. Abu scenarijai atrodo gana įdomūs. Gal tik šiek tiek neįprastai skambėtų, jei ką tik postą palikęs, liaudies vos ne dievintas V.Putinas būtų paskelbtas "tautos priešu". Juk ir mes jau prie jo pripratome, tai negi vėl teks iš naujo aiškintis, koks jis - Rusijos prezidentas?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"