Istoriškai daugelį Rusijos lyderių galima suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie mėgino įšaldyti laiką (pavyzdžiui, caras Nikolajus ir Leonidas Brežnevas), ir tuos, kurie norėjo jį paspartinti (Petras Didysis, Aleksandras II, Nikita Chruščiovas). Pirmoji grupė garbino tradicijas, antrajai svarbiausios buvo permainos. Abiem atvejais pastangos pasukti laikrodžio rodykles visuomet maišėsi su karštligiškos veiklos protrūkiais.

“Pasirinkimas tik vienas - mirtis arba turime pasivyti ir aplenkti išsivysčiusias kapitalistines šalis", - perspėjo Leninas savo kohortas. Gindamas prievartinę industrializacijos programą Stalinas paskelbė: "Mes 50 arba 100 metų atsiliekame nuo išsivysčiusių šalių. Turime įveikti šį atstumą per 10 metų. Arba tai padarysime, arba jie mus sutraiškys".

Vladimiras Putinas nepriklauso nė vienai šių kategorijų, bet kai kalba eina apie valdžią, demonstruoja puikų laiko pajautimą. Vienas pavyzdys - populiaraus opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno politiškai motyvuota byla. Jis turėjo būti nuteistas sausio 15-ąją, tačiau staiga, kai iškilo protestų grėsmė, valdžia pakeitė nuosprendžio paskelbimo datą ir vietoj 10 metų įkalinimo, kurio reikalavo prokurorai, A. Navalnas gavo tris kartus mažiau lygtinai. Bet jo brolis Olegas nuteistas pusketvirtų metų realaus kalėjimo - daugelis tai vertina kaip netiesioginį būdą nubausti Aleksejų.

Po nuosprendžio opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas sulaužė namų arešto sąlygas ir ragino žmones rengti masinius protestus bei "sunaikinti" Putino režimą.

Patys neišeina

Dauguma ikirevoliucinių Rusijos valdovų mirė tebesėdėdami soste, buvo nuversti arba nužudyti. Valdymas nebuvo apibrėžtas jokiu laiko terminu. Caro valdžią galėjo nutraukti tik atsitiktinumas, liga ar kokio nors giminaičio troškimas užimti jo vietą. Nikolajus II išsižadėjo sosto 1917 metais, bet vis tiek vėliau buvo bolševikų sušaudytas.

Sovietų lyderiai, išskyrus Nikitą Chruščiovą ir Michailą Gorbačiovą, irgi laikėsi savo kėdės iki gyvos galvos. N. Chruščiovas, kurį partijos draugai nušalino 1964 metaus, buvo pirmasis, parašęs atsiminimus ir miręs natūralia mirtimi. M. Gorbačiovas ne tiek paleido savo kėdę, kiek ji pati jam išslydo Sovietų Sąjungai byrant 1991 metais. Pirmas posovietinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas atsistatydino 1999-ųjų pabaigoje ir tapo pirmu Rusijos vadovu, savanoriškai atsisakiusiu posto.

Dabartinis Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas išbuvo prezidentu vieną kadenciją nuo 2008 iki 2012 metų. Nors jis ir turėjo menkutę galimybę siekti antrosios kadencijos, cinikai (realistai, jei norite) žinojo, kad jis iš tiesų tik laikė vietą V. Putinui. Taigi 2012 metais jiedu pasikeitė vietomis, bet Rusijos žmonėms tai reiškia dar vieną Rusijos atsilikimą.

Vienu ritmu su kaimynėmis

Neseniai "Foreign Affairs" pasirodžiusiame straipsnyje "Normalios šalys: Rytai praėjus 25 metams po komunizmo" sociologai skirsto posovietines valstybes į "radikalių", "nuosaikių" ir "lėtų" reformų šalis. Jie nustatė, kad kuo greitesnės ir gilesnės reformos, tuo jos ekonominiu požiūriu mažiau skausmingos. Autoriai rašo, kad nuosaikių reformų šalys galiausiai pasivijo radikaliąsias reformatores, bet prieš tai daug laiko sugaišo skausmingai trypčiodamos, ir tai joms brangiai atsiėjo.

Dar vienas įdomus atradimas, kad posovietinės šalys, siekdamos pasivyti Vakarus, linkusios mėgdžioti kaimynes. Baltijos šalys pasimokė iš Suomijos, Vidurio Europa - iš Austrijos ir Vokietijos, Kaukazo kraštai - iš Irano ir Turkijos. Šių šalių ekonomikos dabar sinchronizuojasi.

Viena priežastis, dėl kurios Maskva, regis, niekaip nesuderina savo laikrodžio su kaimynėmis, yra suvokimas, kad Rusija niekada netaps Europos Sąjungos dalimi. Kaip tik perspektyva tapti ES dalimi suteikė galingą permainų postūmį tokioms šalims kaip Čekija, Lenkija, Estija. Jos bėgo nuo Rusijos į Europą. O Rusija negali pabėgti nuo savęs.

Vėl bręsta sprogimas

Bet yra ir dar vienas skirtumas, kurį Rumunijos filosofas Emilis Cioranas pavadino Rusijos "istoriniu vėlavimu". Ištisus dešimtmečius Rusija gyveno nesiimdama jokių veiksmų neatidėliotinais klausimais, dažniausiai iš baimės. Carai atidėliojo baudžiavos panaikinimą, nes bijojo, kad tai sugriaus nusistovėjusius aristokratijos ir valstiečių santykius. Kai galiausiai buvo imtasi reformos, ji buvo vykdoma palaipsniui ir nesėkmingai. Carų pastangos išlaikyti status quo baigėsi sprogimu.

Lygiai toks pats neatidėliotinas klausimas šiomis dienomis yra Rusijos teisinė sistema. Nuo valdžios priklausomi teismai ir policija, paveldėti iš sovietinės sistemos, niekada nebuvo skirti tarnauti piliečiams ir ginti nuosavybės teises, todėl yra patikimi įrankiai politinei kontrolei išlaikyti. Rusija nesugebėjo sukurti aplinkos, kurioje būtų vadovaujamasi įstatymo viršenybe, todėl neturi ir pakankamai nepriklausomų bei ekonomiškai gyvybingų savininkų, kurie turėtų savo dalį esamoje tvarkoje. Izoliuotoje, ekonomiškai silpnoje šalyje žmonės, kurie neturi savo dalies sistemoje, atsigręš prieš ją. Ir dar kartą pastangos išlaikyti status quo gali baigtis sprogimu.

Nauji metai Rusijoje neatneš jokių permainų. Jie tik primins realybę - kad Rusija ir vėl pavojingai vėluoja. Kaip ir daugelį ankstesnių režimų, dabartinius lyderius ištiko moralinė mirtis kur kas anksčiau nei baigsis jų dienos valdžioje. Kai jų nebeliks, kita Rusijos lyderių karta ir vėl turės vytis.

"The New York Times", LŽ