TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Libija apimta maišto

2011 02 22 0:00
Protestuotojai prieš Libijos režimą Egipte iškėlė plakatus, kuriuose pulkininkas M.Gaddafi vadinamas budeliu.
AFP/Scanpix nuotrauka

Tripolio gatvėse - dešimtys žuvusiųjų, dega vyriausybės pastatai. Kur yra geležiniu kumščiu šalį valdęs pulkininkas Muammaras Gaddafi - nežinoma. Jo valdžia tirpsta sulig kiekviena valanda.

Sostinėje Tripolyje protestuotojams buldozeriu šturmavus Libijos valdžios pastatus pasklido gandų, kad M.Gaddafi pabėgo į Venesuelą arba Braziliją. Tačiau jo sūnus, per valstybinę televiziją kreipęsis į tautą, paneigė tokias kalbas. Gaddafi jaunesnysis pareiškė, kad tėvas niekur neišvyko, kad jį remia armija ir kad jis kovos "iki paskutinio vyro, paskutinės moters, paskutinės kulkos".

Protestams pratrūkus sostinėje gatvėse užvirė tikri mūšiai, o rytiniame Bengazio mieste, kuriame ir prasidėjo sukilimas, armija neva perėjo į protestuotojų pusę. Pasklidus gandams, jog M.Gaddafi paliko Libiją, Tripolyje kilo džiaugsmo banga: moterys šaukė plekšnodamos sau per burnas, vairuotojai spaudė automobilių garso signalus.

Taip pat pranešama, kad iš Tripolio gatvių kažkur išgaravo policija. Susirėmimai vyko su režimo šalininkais, kurie šaudė į žmones iš greitai važiuojančių automobilių, ir samdiniais iš Čado bei Nigerijos. Opozicijos teigimu, M.Gaddafi metė 35 tūkst. afrikiečių sukilimui malšinti. Saugumo pajėgos naudojo prieš protestuotojus ašarines dujas ir tikrą amuniciją, tratėjo kulkosvaidžiai. Liudytojų žodžiais, daug žmonių buvo nušauta į galvą ir nugarą. Protestuotojai taip pat užėmė valstybinę televiziją. Kadangi nutrauktas mobilusis ir interneto ryšys, patikrinti informaciją iš Libijos labai sunku.

"Tekės kraujo upės"

M.Gaddafi, valdančio Libiją nuo 1969 metų, buvimo vieta nežinoma (kiti spėja, kad pulkininkas slepiasi savo gimtajame Sirto mieste arba bazėje Sabhos dykumoje), todėl dialogo su tauta ir opozicija ėmėsi jo sūnus Saifas al Islamas. Jo kalba buvo transliuojama Tripolyje aidint šūviams. M.Gaddafi sūnus perspėjo apie kruvino pilietinio karo grėsmę ir pasiūlė reikšmingas politines reformas, taip pat pripažino, kad policija ir armija "padarė klaidų". Tarp jo pažadų - nauja Konstitucija ir liberalūs įstatymai, didesnė žiniasklaidos laisvė.

39 metų S.al Islamas Gaddafi, įgijęs išsilavinimą Vakaruose, pasmerkė precedento neturintį sukilimą - neramumus jis pavadino užsienio sąmokslu, bet drauge paragino piliečius kurti "naują Libiją". M.Gaddafi sūnus nurodė gerokai mažesnį aukų skaičių (84), negu paskelbė žmogaus teisių grupės, kurios rėmėsi daugiausia ligoninių informacija. Jis apkaltino užsienio žiniasklaidą išpūtus tuos duomenis. Baiminamasi, kad aukų Libijoje gali būti šimtai.

Pulkininko sūnaus kalba buvo gana padrika. Neramumų kurstymu jis kaltino imigrantus iš arabų ir Afrikos šalių, taip pat pabrėžė, jog "Libija - ne Egiptas ir ne Tunisas", todėl bus priešinamasi mėginimui sukelti dar vieną revoliuciją ir įvesti islamistinį režimą.

"Mes imsimės ginklų... Kausimės iki paskutinės kulkos, - gąsdino šalies lyderio sūnus. - Mes sunaikinsime maištingus elementus. Jei visi ginkluoti, bus pilietinis karas - vieni kitus išžudysime."

Tuose grasinimuose buvo jaučiama ir neviltis. S.al Islamas iš esmės pripažino, kad vyriausybė nekontroliuoja Bengazio, antro pagal dydį Libijos miesto: "Šiuo metu Bengazyje tankais važinėja civiliai gyventojai."

Diplomatai traukiasi

Tuo metu opozicija paskelbė nesutiksianti, kad šalies valdymas liktų vieno iš M.Gaddafi sūnų rankose. Gali būti, jog valdžia atiteks kariškiams - tiems karininkams, kurie perėjo į sukilusios tautos pusę. Jau girdėti ir raginimų teisti "pulkininką M.Gaddafi bei jo kliką".

Dar vienas iššūkis režimui - Libijos ambasadoriaus Arabų lygoje, kuri vienija 22 valstybes, parama revoliucijai. "Atsistatydinau protestuodamas dėl represijų ir smurto veiksmų prieš demonstrantus. Stoju į revoliucijos gretas", - pareiškė Abdelis Moneimas al Honi. Atsistatydino ir kitas Libijos diplomatas, dirbantis Kinijoje. Husseinas Sadiqas al Musrati taip pat sakė, kad M.Gaddafi "galbūt paliko Libiją", o "ginkluota kova" vyksta tarp jo sūnų.

Nežinia, ar yra tiesos šio diplomato žodžiuose, bet britų žiniasklaida pranešė, jog neramumų slopinimo operacijai Bengazyje vadovavo pulkininko sūnus Hamisas, armijos specialiosios paskirties elitinių dalinių vadas, išėjęs mokymus Rusijoje. Šioje šalyje mokėsi ir kitas M.Gaddafi sūnus Saadi - drauge su Libijos karinės žvalgybos vadovu Abdullah as Senussi.

Nafta - išgyvenimo priemonė

Savo kalboje M.Gaddafi sūnus nepamiršo paminėti naftos, kurios turtinga Libija. Jis perspėjo, kad visoms užsienio bendrovėms gali tekti palikti šalį.

Libija turi didžiausias naftos atsargas Afrikoje, bet, palyginti su OPEC valstybėmis, ji gana menka žaidėja. OPEC duomenimis, sausį Libija išgavo 1,57 mlrd. barelių naftos per dieną - mažiau nei Saudo Arabija, Iranas, Irakas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas, Venesuela, Nigerija ir Angola. Tačiau 85 proc. savo naftos Libija parduoda Europai.

Turėdamas šitiek naftos M.Gaddafi galėtų nuraminti žmones, pagerinęs jų socialinę padėtį, bet analitikai sako, kad to nebus. Režimo devizas: viskas arba nieko, o M.Gaddafi dilema - žudyti arba būti nužudytam. Jis renkasi žudymą.

Nafta yra vienas veiksnių, dėl kurių ir Vakarų valstybės turėjo nedaug spaudimo priemonių Libijos režimui. Kitas svarbus veiksnys - glaudus bendradarbiavimas kovojant su terorizmu ir migracijos politikos srityje. Abiem atvejais Vakarams reikia geros Tripolio valios. 2003 metais M.Gaddafi pasirašė su Vašingtonu sutartį, pagal kurią įsipareigojo neremti terorizmo ir sustabdyti savo masinio naikinimo ginklų programą. Už tai JAV atsisakė reikalavimų pakeisti

režimą, tad dabar negali taip aiškiai išsakyti savo pozicijos dėl įvykių Libijoje, kaip tai padarė Egipto atveju. O Italija, kurios kolonija Libija kadaise buvo, turi su šia šalimi sutartį dėl nelegalių migrantų iš Afrikos grąžinimo. Dabar tai gali būti aktualu visai Europai. Todėl Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini pareiškė, kad Europai nederėtų kištis ir eksportuoti demokratijos. Užuot tai darius, jis paragino sukurti protestų ir sukilimų apimtoms Viduržemio jūros šalims ekonomikos skatinimo programą, panašią į Marshallo planą - JAV vykdytą atkūrimo programą Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"