TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Lietuvoje daug vietų, kur galima sutikti Dievą

2011 03 30 0:00
Lietuva išgyvena krikščionybės ir modernizmo susidūrimo iššūkį, teigia apaštalinis nuncijus L.Bonazzi.
LŽ archyvo nuotrauka

Ar Europa išgyvena gilią moralinę krizę? Su kokiais iššūkiais susiduria mūsų krašto katalikai?

Į šiuos klausimus Lietuvos radijo laidoje "Dienos tema" mėgino atsakyti apaštalinis nuncijus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, titulinis Atelos arkivyskupas Luigi Bonazzi, kurį kalbino žurnalistas Tomas Dapkus. Pokalbį pateikiame kiek sutrumpintą.

 

- Popiežiumi išrinktas Benediktas XVI paskelbė, kad jo prioritetas bus gilioje moralinėje krizėje atsidūrusi Europa. Kaip iš tos krizės išbristi? Kaip į tai turėtų reaguoti katalikai?

- Benediktas XVI yra europietis, nepaprastai mylintis Europą, gerai išmanantis jos 2 tūkstantmečių istoriją, matantis praeities ir dabarties didingumą, taip pat ir krizes bei šiuo metu patiriamus pavojus. Žvelgdamas į Europą, kurią regime ir mes, Benediktas XVI yra pasakęs, kad "atrodo, jog Europa yra pavargusi, netgi norėtų būti istorijos išleista į pensiją". Kodėl susidaro toks liūdnas, beveik dramatiškas įspūdis?

Suprantama, klausimas sudėtingas. Bet vienas motyvų, kad Europa, atrodo, pasirinko nebeturėti vaikų. Daugelyje žemyno šalių gimstamumo rodiklis neigiamas. Europos gyventojų (turiu galvoje tikrus europiečius) mažėja, jų miršta daugiau nei gimsta. O visuomenė, prarandanti savo gyventojus, neišvengiamai praranda savo kultūrą, savo istoriją. Ji tiesiog sunyksta.

Žvelgiant kitu aspektu, Europa atrodo kaip pavargęs žemynas ir dėl to, kad išmeta į šiukšlyną "savo istoriją", istoriją, gimusią iš krikščioniškosios kultūros, iš krikščioniškojo tikėjimo ir vertybių, kurie sudaro Europos originalumo ir didingumo pamatą.

Kaip į tai turėtų reaguoti katalikai, propaguojantys gyvybės kultūrą, gerbiantys žmogaus gyvybę nuo pat jos pradėjimo iki natūralios mirties, taip pat skleisdami ir šeimos, gimstančios iš santuokos ir besiremiančios ištikima vyro bei moters sąjunga, kultūrą, taip pat padrąsindami šeimas gimdyti vaikus. Šioje srityje Lietuva yra pavyzdys: ji turi motinystę saugančius ir skatinančius įstatymus. Tai puiku! Prieš keletą dienų lankiausi vienoje krikščioniškai gyvenančioje lietuvių šeimoje, kurioje dar visai jaunus tėvus supa jų šeši žavingi vaikai, kartu buvo ir jų seneliai. Koks nuostabus reginys - matyti šeimą, kurioje puikiai sutaria kartos ir ateitis jau yra čia pat!

Popiežius teigia, kad šiuo metu vyrauja tendencija laikyti religiją, visas religijas, kuo nors nereikšmingu, svetimu ar net destabilizuojančiu šiuolaikinę visuomenę. Vyrauja pastangos visaip trukdyti religijai daryti įtaką visuomenės gyvenimui. Lietuvoje taip pat juntama tendencija išstumti katalikiškas vertybes iš viešojo gyvenimo. Kaip į tai turėtų reaguoti katalikai?

Tai ne tik tendencija išstumti religiją iš visuomenės, kur ji natūraliai turi savo vietą, bet ir noras pakeisti ją kita religija, "pilietinės visuomenės religija" su savo mąstysena ir dogmomis, kurias diktuoja keletas galios centrų. Tuos centrus sudaro mažuma, bet ji labai stipri, nenorinti leisti, kad krikščionys ir Bažnyčia toliau išlaikytų savo tapatybę, turėtų savo svorį visuomenėje.

Nors kartais sunku nematyti, kaip prieš Katalikų bažnyčią imamasi subtilios, kartais ir nelabai subtilios agresijos, tikrai nereikia imtis rengti kryžiaus žygių. Turintys religinę pasaulėžiūrą krikščionys kviečia bendradarbiauti neturinčius tokios pasaulėžiūros žmones. Krikščionis nė vieno neverčia būti krikščionimi ir gerbia tuos, kurie turi kitokių įsitikinimų. Tačiau savo ruožtu pliuralistinėje ir demokratinėje visuomenėje krikščionys tikisi, kad ir su jais bus panašiai elgiamasi. Patirtis parodys, ar geriau gyventi "tarsi Dievo nebūtų", ar geriau atsižvelgti į tai, kad Dievas yra.

Praėjusiame amžiuje matėme, kaip ateistinės visuomenės sistemos ir ateistinės ideologijos pasiekė iki tol neregėtą žiaurumo ir paniekos žmogui lygį, kaip tik todėl, kad ir kaip ten būtų, išlikdavo pagarba pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtam žmogui.

Bet, kartoju, krikščionybė siūlo sveiką ir pagarbų dialogą su tais, kurie turi religinį požiūrį į gyvenimą ir tais, kurie jo neturi. Dialogą, kuris įpareigoja tikintįjį pateikti savo tikėjimo argumentus ir tikėjimo vaisius visose visuomeninio gyvenimo srityse. Dažnai mūsų klausiama, kaip čia yra, kad tiek tikinčių krikščionių neranda jėgų savo tikėjimą padaryti politiškai veiksmingesnį? Manau, visi turime paklausti savo sąžinės.

- Gegužės 1-ąją popiežius Jonas Paulius II bus paskelbtas palaimintuoju. Tai vienintelis iš visų Romos popiežių, kuris lankėsi Lietuvoje ir buvo labai artimas lietuviams, ypač tamsiais sovietinės okupacijos metais. Kaip apibūdintumėte jo palikimą Bažnyčioje?

- Jonas Paulius II negalėjo aplankyti Sovietų Sąjungos, jis atvyko į jau nepriklausomą Lietuvą. Tai iki šiol vienintelis popiežius, lankęsis Lietuvoje, nors teisingumo dėlei verta prisiminti, kad 1920 metų pradžioje į Lietuvą buvo atvykęs Achille Ratti, likus visai nedaug laiko iki jo išrinkimo popiežiumi Pijumi XI.

Visi prisimena, kaip lenkas Jonas Paulius II sakydavo: "Pusė mano širdies yra Lietuvoje." Pirmiausia, visi prisimena jo žodžius "nebijokite", kurie suteikė daug jėgų ir ryžto tyloje kovojančiai Bažnyčiai. Jono Pauliaus II pontifikatas lietuviams buvo didelė moralinė parama tuo metu, kai vyko kova už nepriklausomybės atgavimą. Ir todėl kilo toks didelis džiaugsmas, kai 1993 metais Jonas Paulius II atvyko į Lietuvą. Man ryškiausias šio apsilankymo vaizdas - Jonas Paulius II, kopiantis į Kryžių Kalną ir besileidžiantis nuo jo. Nuo tada apie Kryžių Kalną žino visas pasaulis.

Norėčiau priminti ir tai, kad Jonas Paulius II paskelbė Palaimintuoju vyskupą Jurgį Matulaitį ir kanonizavo Šventąją Faustiną Kowalską, taip paskatindamas gilintis į Dieviškojo Gailestingumo doktriną, apreikštą Šventajai Faustinai tais metais, kai ši vienuolė gyveno Vilniuje, ir jos paplitimą. Manau, kad Vilniuje gimusi Dieviškojo Gailestingumo doktrina yra lobis, kurį dar reikia atrasti.

Dabartinis popiežius teigia, kad svarbiausia dabarties problema - reliatyvizmo diktatūra.

- Kaip į šį iššūkį reaguoja katalikai?

- Reliatyvizmo šalininkai kaip argumentą dažnai pasitelkia vadinamąją žmogaus teisių plėtrą. Kai katalikai mėgina viešai kovoti už krikščioniškąsias vertybes, jie puolami. Kaip jiems elgtis: kirsti atgal ar vertybes rodyti tik asmeniniu pavyzdžiu?

Reliatyvizmas - tai neigimas, kad egzistuoja objektyvi tiesa, užtikrintas kriterijus, leidžiantis nustatyti, kas yra blogis ir kas yra gėris. Jis leidžia būti vedžiojamiems mokymų, kurie tuo momentu atrodo patogiausi, arba paklusti idėjoms, kurias iš tiesų primeta viešosios nuomonės kūrėjai. Konklavos, per kurią buvo išrinktas popiežiumi, atidarymo mišių homilijoje tuomet dar kardinolas Josephas Ratzingeris pasakė: "Ateina reliatyvizmo diktatūra, kuri nepripažįsta nieko galutinai apibrėžto, kuri kaip galutinį matą palieka savąjį aš ir savo geismus."

Pavyzdžiui, taip stengiamasi primesti teorijas, kurios sureliatyvina lyčių skirtumus, esą visiškai tas pats, ar porą sudaro vyras ir moteris, ar du tos pačios lyties asmenys. Tokių idėjų skelbėjai teigia, kad taip praplečiamos žmogaus teisės. Tačiau paliekant žmogui pačiam nuspręsti, kas jis yra ir kas nėra, panaikinant žmogaus vyriškumo ar moteriškumo apraiškų svarbą, - ar tai žmogaus teisių išplėtimas, ar priešingai - žmogaus būties tapatybės specifiškumo sunaikinimas, galiausiai savęs pačių sunaikinimas?

Reliatyvizmo kultūra reikalauja iš krikščionio, iš kataliko subrendusio tikėjimo, suaugusio žmogaus tikėjimo. "Suaugęs" tikėjimas nepasiduoda mados bangai ir neseka naujovėmis. Suaugęs ir subrendęs tikėjimas yra giliai įsišaknijęs draugystėje su Kristumi. Per šią draugystę žmogus sužino, kas yra gera, ir atranda kriterijus, kaip atskirti tiesą nuo melo, apgaulę nuo teisybės. Šiandien, kaip niekada, krikščionis yra pašauktas turėti suaugusio žmogaus tikėjimą.

- Kaip apibūdintumėte Katalikų bažnyčios padėtį Lietuvoje? Dauguma mūsų gyventojų save įvardija katalikais, tačiau negyvena kaip katalikai, nelanko šv. Mišių, krikščionybės pagrindų taip pat nesuvokia.

Lietuva išgyvena krikščionybės ir modernizmo susidūrimo iššūkį. Be abejo, modernizmas turi savų vertybių - žmogaus asmens vertės iškėlimas, dėmesys ne tokiems privilegijuotiems... Tačiau jame slypi ir nemažai pavojų, pats rimčiausias, manau, - Dievo užmiršimas ir atmetimas. Žmogus patiki, kad viską gali padaryti pats, ir galiausiai lieka vienas - be šviesos, šaltyje, praradęs orientaciją. Todėl šiandien labai svarbu, kad iš naujo būtų suvokta, jog Dievas yra, jis žvelgia į mus ir atsiliepia, kai į jį kreipiamės.

Dabartinis laikotarpis Lietuvai - taip pat iššūkių metas, įdomus, bet kartu daug reikalaujantis. Tai laikas, kai turi būti pagilintas kaip paveldas gautas krikščioniškas tikėjimas. Tai laikas, kai tikėjimo lobis turi būti suvoktas kaip brangenybė, kaip vertybė, ir todėl turi būti geriau pažintas, turi būti išgyvenamas.

Lietuvoje yra tiek daug vietų, kur gali išsipildyti troškimas sutikti Dievą. Tai vietos, kur Dievas "gyvena", kur žmogus gali pabūti su Juo. Savaime aišku, kad krikščioniškasis gyvenimas vyksta parapijose, tačiau noriu priminti tas ypatingas vietas, kur galima sulaukti pagalbos, stengiantis giliau pažinti tikėjimo lobį - tai Benediktinų vienuolynas Palendriuose, Tiberiados Brolių namai Baltriškėse, Pranciškonų vienuolynas prie Kryžių Kalno, Šventojo Jono Brolių "Marijos namai" Vilniuje, Betliejaus Seserų vienuolynas Paparčiuose, Karmeličių vienuolynas Paštuvoje, Šventojo Jono Seserų namai Senuosiuose Trakuose, Rekolekcijų namai Guronyse, Rekolekcijų namai Trinapolyje (Vilniuje), Jono Pauliaus II namai Šiluvoje.

Sąrašas dar ne visas, atsiprašau, kad negaliu paminėti visų. Štai šiose vietose Dievas laukia, kad apreikštų Save. Kviečiu aplankyti tas vietas. Nors pirmoji ir labiausiai įprasta vieta, kur apsireiškia Dievas, - tai kasdienis mūsų gyvenimas. Jėzus sakė: "Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"