TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Lietuvos bičiuliams – dvidešimt penkeri

2014 01 30 6:00
D.ir L.Brodowskiai Vilniuje minint klubo penkiolikmetį. pogon.lt nuotrauka

Net ir žvelgiant iš šių dienų perspektyvos atrodo neįtikėtina, kad būtent Lenkijoje, su kuria mūsų santykiai ne tik tarpukariu, bet ir tuoj po nepriklausomybės atkūrimo buvo kupini įtampos, tarpusavio priešiškumo, prieš 25 metus susikūrė Visos Lenkijos Lietuvos mylėtojų klubas (Ogolnopolski Klub Milosnikow Litwy) - vienintelė atvirai palankumą Lietuvai rodanti draugija kaimynėje šalyje.

Vargu, ar kur nors kitur pasaulyje anuomet buvo užsieniečių Lietuvos bičiulių organizacija, kuri taip drąsiai, energingai kaip šis klubas propaguotų partnerišką požiūrį į lietuvius ir skatintų draugystę, bendradarbiavimą su mūsų valstybe visose srityse.

Lietuvos bičiulių klubą sumanė ir įsteigė teisės mokslų daktaras Leonas Brodowskis ir jo žmona Danuta. Mintis suburti lenkus į draugiją, kuri padėtų įveikti antagonizmą, neigiamus lietuvio ir lenko įvaizdžius mūsų tautose, L.Brodowskiui kilo dar 1986 m., kai M.Gorbačiovas ėmėsi naujos SSRS valdymo strategijos ir Maskva šiek tiek atleido gniaužtus. Idėja išties buvo drąsi – juk Sąjūdis dar nebuvo gimęs, o iki lenkų antikomunistinio judėjimo "Solidarumas" pergalės pirmuose demokratiniuose rinkimuose buvo likę treji metai. Klubo iniciatoriaus drąsą liudijo ir tai, jog naująją draugiją jis ryžosi pavadinti ne Lietuvos SSR, bet Lietuvos mylėtojų klubu.

Kad komunistinė valdžia nesutrukdytų, L.Brodowskis veikė ryžtingai: tuoj pat su žmona nuvyko į Vilnių apsidairyti, kaip lietuviai reaguos į jo sumanymą. Tačiau čia juos sutiko nepatikliai. Tai suprantama, vėliau sakė jis, iš kur lietuviai galėjo žinoti, kas mes tokie. Teisės mokslų daktaras vis dėlto nenuleido rankų, nes jam labai rūpėjo palaikyti bundantį Lietuvos atgimimą. Tad po metų vėl Vilniuje susitiko su mūsų intelektualais ir tą kartą išgirdo jų pritarimą, o 1988 m. gruodį sušaukė Varšuvoje steigiamąjį susirinkimą, į kurį pakvietė ir Lietuvos Sąjūdžio delegaciją, vadovaujamą V. Landsbergio. ,, Lietuvos bičiulių klubas gimė mano ir žmonos iniciatyva, aktyviai remiant lenkų ir lietuvių inteligentijai‚‘ ‘- pabrėžė L. Brodowskis.

Lietuvos mylėtojai – iškilūs lenkai

Šis plačių užmojų žmogus į klubą nutarė įtraukti kuo įvairesnius lenkų visuomenės sluoksnius ir ne tik iš Varšuvos, bet ir kitų šalies miestų. Steigiamajame susirinkime dalyvavo garsūs mokslininkai, vyskupai ir eiliniai kunigai, žinomi kultūros, visuomenės veikėjai, jaunimo atstovai. Klubo nariais tapo nepaprastai Lenkijoje gerbiamos asmenybės: profesoriai Stanislawas Stomma, Jerzys Kloczowskis, Juliuszas Bardachas, Tadeuszas Wasilewskis, deputatė, publicistė Jozefa Hennelowa , geriausias Lietuvos istorijos specialistas prof. Henrykas Wisneris, politologas, žurnalistas Andrzejus Romanowskis ir kiti.

Gyvenau tuo metu Varšuvoje, teko stebėti tą susirinkimą ir neįmanoma užmiršti, kokiomis ovacijomis buvo sutikti Sąjūdžio atstovai ir kaip audringai lenkai diskutavo apie kuriamos draugijos nuostatas ir tikslus. Nuomonių būta itin prieštaringų, nes prie klubo panoro šlietis ir tie, kurie į Lenkijos kadaise Rytuose valdytas žemes žvelgė ne tik su romantine, bet ir su politine teritorine nostalgija. Tačiau steigėjai laikėsi tvirtai. Klubo statute tarp pagrindinių užduočių jie įrašė: remiantis garbingumo, sąžiningumo principais, formuoti nešališką požiūrį į lenkų ir lietuvių santykius, pasakoti lenkams apie Lietuvos politinį, kultūrinį, ekonominį gyvenimą, skleisti Lenkijos visuomenėje mintį, labai svarbią lietuviams, kad Vilnius – Lietuvos sostinė nuo amžių.

Klubo simpatikais buvo Cz.Miloszas ir T.Venclova. / nancyellison.com ir bookhaven.stanford.edu nuotraukos

Iš pradžių klubui priklausė net apie 500 žmonių, buvo dar ir daugybė jam prijaučiančiųjų, vadinamų simpatikais. Tarp jų tokie intelektualai kaip Czeslawas Miloszas, Varšuvos universiteto rektorius Andrzejus Kajetonas Wroblewskis, Lenkijos mokslų akademijos prezidentas Jerzys Gieysztoras, Tomas Venclova. Anot L.Brodowskio, klubo nariai ar sąjungininkai – tikrieji demokratai ir patriotai, kuriems būdingas ne nacionalizmas, bet atvirumas pasauliui, o pirmiausiai – žmogui. Klubas nepritars kosmopolitizmui, pliuralizmui, kuris perauga į anarchiją, vadovausis integralaus humanizmo, universalizmo filosofija, stengsis suformuoti Tėvynių nuo Atlanto iki Uralo Europos avangardą, tuomet nebebus noro tuštiems barniams, tautų ginčams.

Ši draugija Lenkijoje buvo sutikta ne itin palankiai, greičiau – piktai. Daug kas priekaištavo, kad ji lietuvius myli labiau nei lenkus, net kaltino antilenkiška veikla. ,,Jau tada mūsų šalyje buvo politikų, kitų veikėjų, kurie šaukė, jog lietuviai diskriminuoja, engia tenykščius lenkus, svaičiojo apie Vilniaus, Vilnijos, Lvovo, Gardino sugrįžimą į Lenkijos glėbį, o mes nuo tokių šovinistinių idėjų griežtai atsiribojome, todėl tapome tos visuomenės dalies nuolatinių atakų objektu, - teigė klubo vadovas. – Norėjome užmegzti draugiškus ryšius su Lietuvos lenkais, 1989 m. nuvykome pasveikinti ką tik susikūrusią jų sąjungą. Tačiau vos po mėnesio joje įsivyravo komunistiniai nacionalistai, siekę įkurti prosovietinę lenkų autonomiją Lietuvoje, tada ir išsiskyrė mūsų keliai, o nuo klubo atskilo tie mūsų nariai, kurie pritarė autonomijos idėjai. Mes buvome avangardinis judėjimas, todėl susidūrėme su priešiškumu ir kliūtimis tiek iš postkomunistų, tiek iš nacionalistų’’.

Mintys iš ano meto

Net ir praretėjus šios visuomeninės organizacijos gretoms, L.Brodowskio energijos dėka jos veikla buvo nepaprastai plati. 1989 m. klubas organizavo pirmąjį lietuvių ir lenkų pokalbį prie apskritojo stalo, pavadintą ,,Lenkų ir lietuvių santykiai vakar, šiandien, rytoj ". Tai buvo susitikimas, pralaužęs ledus mūsų tautų demokratiškam bendravimui, leidęs geriau vieniems kitus pažinti. Jame išsakytos mintys atspindi, kuo anuomet gyvenome, kas labiausiai rūpėjo. Pacituosiu keletą jų.

,,Kai kam labai patinka nesutarimai tarp lenkų ir lietuvių, bet "Solidarumas" tvirtai pasiryžęs neleisti sukiršinti mūsų tautas ir lietuvius su lenkais Lietuvoje, Vilnius ir Vilnija tai – Lietuvos žemės, tuo nevalia net abejot‘‘ (senatorius Ryszardas Reiffas).

,,Suprantu ir pateisinu lietuvių pyktį dėl reikalavimo suteikti vietiniams lenkams autonomiją , juk mes niekada neleistume nei vokiečiams, nei baltarusiams ar ukrainiečiams kurti Lenkijoje autonomijas, nors tai labai gausios mažumos mūsų šalyje‘‘ (Grzegorzas Kostrzewa).

,,Liublino uniją Lenkija panaudojo savo ekspansijai, tad turime suprasti lietuvius, dėl to atsiradusį jų požiūrį į lenkus, privalom nesipiktinti lietuviais, kad jie nenori lenkiškų pamaldų Vilniaus Arkikatedroje, apskritai reikia daugiau kalbėti apie mūsų klaidas, lietuviams padarytas skriaudas‘‘ (Tadeuszas Grzygorzczykas).

,,Atsiradus Sąjūdžiui lietuviai norėjo bendradarbiauti su vietos lenkais, bet šie nuėjo su promaskvietiška "Jedinstvo", o Lenkijos spauda turėtų rašyti tiesą apie lietuvius, neskleisti baisaus melo neva jie degina lenkų namus, liaukitės pylę alyvą į ugnį, ieškokite, kas mus jungia, o ne kas skiria‘‘ (Medardas Čobotas).

,,Lenkija jau turi naują demokratinę vyriausybę ir kur kas daugiau nepriklausomybės negu Lietuva, tad galite ir turite rodyti pavyzdį stengdamiesi užkirsti kelią nesantaikai tarp mūsų tautų‘‘ (kunigas Ričardas Mikutavičius).

,,Broliai lenkai, atvykę į Lietuvą neieškokite ten lenkiškumo pėdsakų, jauskitės kaip Lietuvoje, o į mūsiškius lenkus žiūrėkite kaip į Lietuvos piliečius, kurie turi būti lojalūs jai‘‘ (Irena Čekmonienė).

Pretenzijų lietuviams buvo pažerta ir prie apskritojo stalo. Kalbėta, jog mes neva labai skriaudžiame mūsiškius lenkus, jų atstovas Anicetas Brodavskis tvirtino, kad lietuvių ir lenkų mažumų mūsų šalyse negalima net lyginti, juolab reikalauti teisių pariteto, o istorikas Piotras Losowskis piktinosi, kodėl Lietuvos spauda rašo, kad lietuviai nemažai nuo lenkų yra nukentėję, tai esanti visiška netiesa, be to, Jozefas Pilsudskis Lietuvai norėjęs tik gero… Bet apskritai tame istoriniame Lietuvos bičiulių klubo renginyje vyravo draugiškas, geranoriškas požiūris į mūsų šalį.

Būtina paminėti ir kitą susitikime gvildentą anuomet itin aktualią temą, kuri šiandien atrodo net juokinga. Mat lenkai tais laikais masiškai pirkdavo Lietuvoje beveik viską: kilimus, televizorius, stakles, grąžtus, lėles, kitus žaislus, ir lietuviai nepaprastai piktinosi, kodėl kaimynai išveža mūsų gėrybes, mums per mažai lieka. Lenkijos vyriausybės atstovai L.Brodowskio organizuotame renginyje aiškino, kad laikantis įstatymo išvažiuoja ir įvažiuoja į abi puses maždaug tiek pat lenkų ir lietuvių, o išvežti prekių leidžiama tik už 100 rublių, tad galimybės visų lygios ir netiesa, jog lenkai destabilizuoja Lietuvos rinką.

Pats klubo pirmininkas savo kalboje pabrėžė, kad diskusijos su Lietuva privalo būti paremtos švaria sąžine, aukšta morale ir teisingumu. ,,Pakvietėm čia labai daug žurnalistų, nes Lenkijos spaudoje gausu straipsnių apie Lietuvą, bet, deja, daugelis jų tendencingi, šališki, net nacionalistiniai. Tikimės, jog mūsų žiniasklaida pradės kitaip žvelgti į lietuvius", - sakė jis.

Beje, daugelis Lenkijos politikų atlapuose šalia "Solidarumo" ženkliuko buvo įsisegę Lietuvos Vytį.

Veiklos mastai – stulbinantys

1992 m. Lietuvos mylėtojai Varšuvoje surengė konferenciją, į kurią atvyko 10 valstybių atstovai ir kurios tikslas, L.Brodowskio siūlymu, buvo įsteigti Vilniuje Vidurio Rytų Europos institutą, kuriame regiono šalys dalintųsi patirtimi ir užduotimis remiantis nuostata ,,Vienybė įvairovėje, įvairovė vienybėje‘‘. 1994 m. klubas organizavo tarptautinę konferenciją, į kurią pakvietė visų Lietuvos partijų atstovus, o iš Lenkijos pusės kalbėjo vėliau prezidentu išrinktas Aleksanderas Kwasniewskis, legendiniai "Solidarumo" lyderiai Bronislawas Geremekas, Jacekas Kuronis, kiti.

L.Brodowskio iniciatyva klubui bendradarbiaujant su žurnalo "Kultūros barai" redakcija Vygriuose ir Druskininkuose vykdavo lietuvių ir lenkų intelektualų susitikimai, apie lietuvių ir lenkų sąsajų, ypač kultūros srityje, plėtrą diskutuodavo Cz.Miloszas, T.Venclova, Bronys Savukynas Stefanas Wierzbickis, Juozas Tumelis, Julius Šalkauskas, daug kitų žymių žmonių. Lenkų ir lietuvių santarvės propaguotojas L.Brodowskis tvirtai siekė plėtoti abiejų tautų inteligentijos dialogą , kad jis peraugtų į politikų dialogą.

Keletą metų Varšuvos universitete klubas organizavo plačiajai visuomenei skirtą paskaitų apie Lietuvą ciklą. Kas savaitę vykusiose paskaitose mokslininkai, politikai iš Lenkijos ir Lietuvos pasakojo ne tik apie mūsų šalies gyvenimą, istoriją, bet ir gamtos grožį, lietuvių kalbos unikalumą, papročius. Pasiklausyti susirinkdavo šimtai varšuviečių.

Nors ir labai stokodama lėšų, draugija sugebėjo net 17 metų leisti ketvirtinį žurnalą "Lithuania" (pirmasis numeris pasirodė 1990 m.), kuriame buvo pateikiama Lietuvos svarbiausių įvykių kronika, mūsų visuomenės šviesuolių mintys, poetų eilės. Pasak vyriausiojo redaktoriaus L.Brodowskio, žurnalas atspindėjo Vidurio Rytų Europos, ypač Lietuvos transformacijos procesą, leido suvokti, kiek daug bendrumo yra mūsų valstybių problemose, padėjo regiono elitui užmegzti kontaktus. Žurnalas buvo platinamas ir Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, jį išvežiodavo patys klubo nariai. "Lithuania" biblioteka leido taip pat knygas, tarp jų labai anuomet reikalingus, gražiai mūsų šalies istoriją pristatančius H.Wisnerio veikalus. 2007 m. dėl lėšų stokos žurnalo leidyba buvo nutraukta.

Lietuvos bičiuliai stengėsi suartinti Lietuvos ir Lenkijos jaunimą, tuo tikslu rengdavo seminarus, juos globojo prof.V.Landsbergis. Apie jį L.Brodowskis sakė: ,,V.Landsbergis daugiausia nusipelnė Lietuvos nepriklausomybei, laikome jį pirmuoju atgimusios Lietuvos prezidentu. Tai tikras Lietuvos didvyris, sugebėjęs priimti be galo drąsius sprendimus pačiu lemtingiausiu metu".

Klubo pirmininkas apgailestavo kad kai kurių dalykų nepavyko pasiekti. ,,Po 1991 m. sausio įvykių Vilniuje tuoj pat kreipėmės į Lenkijos vyriausybę, kad mūsų šalis pirmoji pripažintų Lietuvos nepriklausomybę, tačiau kreipimasis liko be atgarsio. Nesugebėjome paveikti mūsų žiniasklaidos, kad esant tokiam dideliam antagonizmui tarp lenkų ir lietuvių ji pateiktų ne vienpusišką vaizdą, domėtųsi ir lietuvių nuomone, jų problemomis. Nepajėgėm įtikinti organizacijos "Wspolnota Polska", jog geriausias būdas padėti tautiečiams Rytuose – skatinti juos palaikyti draugiškus santykius su tautomis ir valstybėmis, kuriose jie gyvena", - sakė L.Brodowskis.

Didžiausia talkininkė – žmona

L.Brodowskis buvo laikomas idėjų generatoriumi, jas įgyvendindavo klubo valdyba ir aktyvistai, kurių daugelis buvo kilę iš Lietuvos. Kadangi Lietuvos bičiuliai tik veiklos pradžioje gavo finansinę paramą iš įmonės "Budimex", S.Batoro fondo, šiek tiek iš valdžios, klubo nariai didžiumą jo išlaidų padengdavo iš savo kišenės. Svarbiausia L.Brodowskio talkininkė buvo jo bendramintė žmona Danuta. Energinga, visada besišypsanti moteris redagavo, vertė "Lithuania" straipsnius ir poeziją, rašė eiles apie Vilnių, kaip gidė vedžiojo po Varšuvą iš Lietuvos atvykstančius svečius, rūpinosi nuolat jų bute apsistojančiais mūsų šalies veikėjais. Klubas neįstengė išsinuomoti patalpų, tad Brodowskių butas buvo jo būstinė – ten vyko posėdžiai, pasitarimai ir Danutai teko dirbti išsijuosus. ,,Jei ne žmonos pasiaukojimas, kantrybė, kažin ar mūsų organizacija būtų taip ilgai ir sėkmingai veikusi ‚‘‘ - sakydavo Lietuvos bičiulių vadovas, visą gyvenimą rodęs žmonai pavydėtiną pagarbą ir meilę.

Būtina paminėti klubo sekretorės Jadwigos Siedleckos–Siwudos nuopelnus. Lietuvoje šaknų neturinti germanistė pamilo mūsų šalį, išleido keletą turistinių vadovų po mūsų miestus, o susižavėjusi M.K.Čiurlioniu parašė apie jį knygą, įkūrė Varšuvoje M.K.Čiurlionio kultūrinę draugiją, deja, neilgai veikusią, propagavo jo kūrybą. Nuoširdi Lietuvos bičiulė buvo klubo narė Elzbieta Iwanska – kad ir turėdama fizinę negalią, gyvendama itin kukliai, ji pastoviai veždavo į Vilnių vaistus, dovanodavo juos žmonėms, o savo santaupas aukojo mūsų nepriklausomybei. Dideliems klubo renginiams patalpas visada nemokamai paskolindavo Varšuvos miesto muziejus, kuriame dirbo klubo aktyvistas Januszas Plapis. Jo dėka muziejuje buvo rengiamos M.K.Čiurlioniui skirtos parodos, vykdavo Aldonos Dvarionaitės koncertai.

Klubo partneriai Lietuvoje be B.Savukyno vadovaujamos "Kultūros barų" redakcijos buvo Vilniaus universitetas, Gedimino technikos universitetas, Romualdas Miečkovskis ir lenkų laikraščio "Znad Wilii" redakcija.

Nebūtina mylėti, bet reikia suprasti

Šio taip reikšmingo Lietuvai klubo sumanytojas Gedimino ordino kavalierius L.Brodowskis nugyveno prasmingą ir ilgą gyvenimą – mirė praeitą vasarą sulaukęs 94 metų. D.Brodowska, irgi jau perkopusi per 90, labai pasiligojusi. Abu 2007 m. pasitraukė iš aktyvios veiklos, bet L.Brodowskis iki paskutinių dienų siūlė idėjas, kūrė planus ir vis kartojo, kad per gyvenimą reikia eiti su meile Dievui ir žmogui. Jis buvo ir pragmatikas, ir idealistas, kuriam svarbiausia buvo tarnauti kilniam tikslui, jis ir kitus sugebėjo uždegti šiam darbui.

Verta pacituoti jo žodžius apie mūsų tautą ir lenkų požiūrius į ją: ,,Nors Vilniuje prabėgo mano ir Danutos jaunystė, ten ir susituokėme, ne sentimentais vadovavomės steigdami klubą. Seniai supratau, jog kaimynėms Lenkijai ir Lietuvai reikia drauge galvoti apie ateitį tuose pačiuose namuose – Europoje. Netvirtinu, kad lenkai turi mylėti lietuvius. Bet stengtis juos suprasti – privalome. O suprasti galima tik gerai pažįstant. Toks ir yra mūsų klubo devizas. Visada tvirtinau ir tvirtinsiu, jog Lietuva – nors nedidelė valstybė, bet didi savo dvasia. Jei Lenkijoje dar pasitaiko neigiamo lietuvio stereotipo, būtina jo atsikratyti. Deja, vis dar yra mano tautiečių, linkusių į Lietuvą žvelgti kaip į Lenkijos provinciją. Mes per menkai pažįstame lietuvių visuomenės gyvenimą, kultūrą, domimės tik tuo, kaip ten gyvena lenkai. O juk Lietuva turi savitą, įdomią kultūrą. Turime pagaliau liautis galvoję, kad jei lietuviai pasiekė ką nors gero, tai tik lenkų dėka O šitaip mąstančių dar yra... Sutikome daug nuostabių lietuvių ir niekada Lietuvoje nepatyrėme jokio antilenkiškumo".

Jau keletą metų Lietuvos mylėtojų klubas beveik neegzistuoja, pasitraukė senieji jo nariai - romantikų, idealistų karta, mylėjusi Lietuvą ne vien dėl to, jog ten kadaise gyveno, bet ir todėl, kad tikėjo, jog lietuviai – draugiška lenkams tauta, o mūsų valstybių santykiai gali ir turi būti idealūs.

"Vis dar yra mano tautiečių, kurie linkę į Lietuvą žvelgti kaip į Lenkijos provinciją. Mes per menkai pažįstame lietuvių visuomenės gyvenimą, kultūrą, domimės tik tuo, kaip ten gyvena lenkai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"