TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Lydės Bažnyčią maldose

2013 02 28 5:55
Popiežiaus Benedikto XVI paskutinis sudie tikintiesiems, ištartas Šv. Petro aikštėje. /AFP/Scanpix nuotrauka

Jau šiandien 21 valandą Lietuvos laiku Katalikų bažnyčia neturės popiežiaus. Benediktas XVI vakar atsisveikino Šv. Petro aikštėje  daugiau kaip 100 tūkst. tikinčiųjų pažadėjęs "lydėti Bažnyčią maldose" ir prisiminęs savo pontifikato "džiaugsmo ir šviesos akimirkas".

Konklavos sprendimas išrinkti jį popiežiumi kirtęs it krintantis giljotinos peilis. Taip pasakojo Josephas Ratzingeris. Jis meldęs Dievą šitaip jo nebausti, bet maldos nebuvo išklausytos. 2005 metų kovo 19-osios vakarą Šv. Petro bazilikos balkone pajuodusiais nuo ašarų paakiais, bet susitaikęs su likimu jis, jau kaip Benediktas XVI, laimino Romą ir pasaulį. Šiandien išsaugodamas tokį vardą popiežius palieka Šventąjį Sostą.

Benedikto XVI kalbos ir raštai rodo, kad savo pontifikatą jis suvokė kaip kovą, kartą net skundėsi, kad sąvoka "Ecclesia militans" (karinga Bažnyčia) visai be reikalo išėjo iš mados. Pasaulio pasipriešinimą jo kursui popiežius suvokė kaip Dangaus pritarimą, kurio tikėjosi ir pranešdamas apie savo netikėtą žingsnį. Jis prisipažino neįstengiantis "toliau gerai atlikti" jam Dievo pavestos tarnystės toje pačioje Siksto koplyčioje, kurioje buvo išrinktas Šventuoju Tėvu. Nors savo pasitraukimu Benediktas XVI sulaužė tradiciją, jis sakė, kad Bažnyčiai būtinas naujas gaivus pontifikas, galintis sugrąžinti jai galią.

Visada gerbiamas

Benediktas XVI nepelnė žmonių meilės, bet visada buvo jų gerbiamas. Praėjus metams po konklavos, kai jis apsilankė Lenkijoje, Vokietijos televizijos reporteriai gatvėje jaunos moters paklausė, ar jai patinka naujasis popiežius. "Mūsiškis buvo linksmesnis", - atsakė lenkė. O 2008 metais, prieš pat pirmą ir paskutinį popiežiaus vizitą į JAV, italų rašytojas, profesorius Alessandro Piperno parašė, kad Jono Pauliaus II energiją ir charizmą pakeitė "geležinė tradicijos elegancija". Toks šaltumas nepatiko, nes žmonės labiau pageidauja atlaidžios nei smerkiančios Bažnyčios.

Po gabaus aktoriaus Karolio Wojtylos atėjo vokietis mokslininkas, dėstęs Freizinge, Bonoje, Miunsteryje, Tiubingene ir galiausiai Rėgensburge. 1977-ųjų gegužę J.Ratzingeris, kaip vienas geriausių pasaulio teologų, buvo paskirtas Miuncheno arkivyskupu, o po mėnesio - kardinolu. Dar po penkerių metų Jonas Paulius II pasikvietė jį į Romą ir paskyrė katalikų kongregacijos prefektu. Kai savo pontifikato pabaigoje lenkas popiežius savo ištikimąjį patarėją paskyrė dar ir kardinolų kolegijos dekanu, J.Ratzingeris tapo toks įtakingas, kad dauguma ekspertų net nebenorėjo tikėti, kad jis sutiks tapti popiežiumi.

Kuklumo J.Ratzingeris neprarado net pakilęs iki Kristaus pavaduotojo Žemėje, nors jo ceremonmeisteris jį rengė vis puošnesniais drabužiais, o iš saugyklų buvo atneštas paauksuotas sostas, kuriame sėdėdamas daugiau nei prieš šimtą metų Pijus IX paskelbė neklystamumo dogmą.

Benediktas XVI nesipuikavo vadindamas save paprastu Dievo vynuogyno darbuotoju, nors beveik ketvirtį amžiaus išbuvęs kardinolu prefektu greičiau kūrė Katalikų bažnyčios tvirtovę, o ne svetingą priebėgą. Viename savo retų televizijos interviu jis kalbėjo, kad tikėjimas negali būti "drebantis", jis turi būti "kibus ir tvirtas".

Siekė aiškumo

J.Ratzingeris visada siekė aiškumo. Vos įšventintas savo titulo simboliu pasirinko plačią juostą, kurią popiežiai dėvėjo nuo ketvirto amžiaus. Taip Benediktas XVI ženklų kalba perdavė dvi žinias - bus tvirtai laikomasi tradicijų ir siekiama suvienyti krikščionis, pirmiausia, stiprinant ryšius su ortodoksais. Popiežiaus ekumeninės mintys pirmiausia krypo į nuo seno gerbiamą ir 1054 metais nuo Romos atsiskyrusį Konstantinopolio patriarchatą, o ne į reformatoriaus Martino Lutherio Vitenbergą. Tuo nusivylė dauguma protestantų, kurie iš popiežiaus vokiečio tikėjosi susitaikymo ženklų. Benediktas XVI vis atmesdavo jam siūlomą bendrą vakarienę, o 2011 metais lankydamasis Erfurte paaiškino: "Tik stengiantis giliai suprasti ir įsijausti į tikėjimą stiprėja vienybė."

Teikdamas pirmenybę teologiniam aiškumui, o ne kompromisinei politinei išminčiai, Benediktas XVI siekė mažinti trintį su žydais. Norėdamas išsaugoti ir griežtą katalikų konservatyvumą jis žengė žingsnį ir liturgijos srityje - bažnyčiose vėl leido apeigas lotynų kalba. Žydai dėl to pareiškė protestą, nes Benedikto XVI vėl leistoje naudoti Didžiojo penktadienio liturgijoje meldžiamasi, kad Izraelio tauta patirtų "dvasios nušvitimą per Kristų", nesvarbu, ar žydai patys nori atsiversti.

Tokie veiksmai keldavo šurmulį kelias dienas ar savaites, vėliau būdavo užglaistomi diplomatiniais draugiškais abiejų šalių žodžiais. Bet tai nebūdavo neapgalvotos formuluotės, tik itin popiežiui svarbių teologinių pažiūrų išraiška. J.Ratzingeriui Dievo sūnus Kristus ir jo prisikėlimas yra kosminis įvykis, todėl tikram katalikų Dievui niekas neprilygsta nei krikščionybėje, nei kitose pasaulio religijose. 2006 metais, kai Benediktas XVI lankėsi Bavarijoje, tuo galėjo įsitikinti ir musulmonai. Rėgensburgo universitete kalbėdamas apie tikėjimo ir proto sąsajas popiežius pabrėžė, kad atskirti šių dviejų sąvokų negalima, nes grės tai, dėl ko priekaištavo musulmonams dar Bizantijos karalius - "tik blogis gali atsirasti, kai žmogus nesuvokia Dievo valios". Popiežius paminėjo ir džihadą, todėl dar jam nebaigus kalbėti žiniasklaida išplatino žinią apie "šventąjį karą" ir popiežiaus "išpuolį" prieš islamą. Į tūžmingus musulmoniškų valstybių protestus Benediktas XVI reagavo nustebęs ir išsigandęs - kodėl niekas neišklausė jo pranešimo iki galo, kodėl niekas nesuprato, kad jo kalba pirmiausia buvo nukreipta prieš Vakarus, kur viešpatauja "reliatyvumo diktatūra" arba dvasinė savivalė?

Bažnyčia ir pasaulis

Svarbiausia popiežiaus tema - Bažnyčios ir pasaulio santykiai. Dar 1984 metais jis paskelbė dvasinį posūkį, kuris atnešė visai Katalikų bažnyčiai didelių pokyčių - "po netvarkingos "atsivėrimo" fazės krikščioniui atėjo laikas suvokti, kad jis priklauso mažumai", vadinasi, reikia ryžtingai priešintis "pasaulio dvasiai". Benedikto požiūriu, pasaulis pirmiausia yra šėtono įtakos vieta. Suprantama, pasaulyje yra vietos ir Bažnyčiai, tačiau ji nėra pasaulis. Taip manė dar šv. Augustinas. Šis prieštaravimas nuolat jaudino J.Ratzingerį. Pirma maištavimas, vėliau - restauracija.

Šiuo metu jau kalbama apie Benedikto XVI karjeros lūžius, apie "Ratzingerį I" ir "Ratzingerį II", o kai kas jo pontifikato pradžioje bei pirmaisiais ir vieninteliais gerais metais, kai jis buvęs liberalesnis ir atviresnis pasauliui, sugebėjo įžvelgti ir "Ratzingerį III". Dar 1966 metais jaunasis teologas kalbėjo, kad ne Bažnyčia turi tapti "moderni" kaip pasaulis, o pasaulis turi būti pašventintas. Per visus Bažnyčiai skirtus penkis dešimtmečius J.Ratzingeris buvo įsitikinęs, kad Bažnyčia ir pasaulis labai nesutaria, kad harmoningo sugyvenimo ar bent jau buvimo šalia, ko tikisi liberalieji katalikai, negali būti. 2011 metais lankydamasis Vokietijoje popiežius pareikalavo Bažnyčią padaryti ne tokią pasaulietišką. Nuolat žiniasklaidos skelbiamus su Bažnyčia susijusius skandalus ir pačią žiniasklaidą jis pavadino suvedžiojimo įrankiu, tačiau ši jo smerkiama "melo kultūra" reiškia tik tai, kad reikia dar ryžtingiau kovoti su blogiu, pačiu šėtonu ir jo "mirties kultūra". Būtent tai turėjo galvoje Benediktas XVI reikalaudamas ne tokios pasaulietiškos ir "karingos" Bažnyčios.

Maloningas Lietuvai

Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie Šventojo Sosto IRENA VAIŠVILAITĖ

Stebėjau paskutinę popiežiaus audienciją Šv. Petro aikštėje, į kurią suplūdo 100 tūkst. tikinčiųjų. Popiežius Benediktas XVI bendravo su susirinkusiaisiais tarsi būtų bendravęs su kiekvienu tikinčiuoju atskirai. Jis priimdavo kiekvieną žmogų kaip sau artimą ir vykdė Dievo valią.

Sprendimą dėl sveikatos pasitraukti iš Katalikų bažnyčios posto pontifikas gerai apmąstė ir priėmė melsdamasis. Tapęs popiežiumi, Benediktas XVI klausė Viešpaties, kodėl juo tapo, ir tikėjo, kad Dievas visuomet jį lydės ir globos.

Benediktas XVI buvo maloningas Lietuvai. Kai popiežius dar buvo Jonas Paulius II, jis lankėsi Šiluvoje ir Kryžių kalne, o ir vėliau kiekvienas lietuvis galėjo iš pontifiko pasisemti dvasinės stiprybės tiek, kiek norėjo, nes kiekvienu kataliku jis rūpinosi kaip savo vaiku.

Gerbiamas ir mylimas

Europarlamentaras ALGIRDAS SAUDARGAS, buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto

Benediktas XVI - iškili asmenybė, sustiprinusi Bažnyčią. Dar prieš tapdamas popiežiumi buvo aukštas Bažnyčios pareigūnas, teologas ir rašytojas. Jis stengėsi kovoti su Bažnyčią kamuojančiomis problemomis, turėjo stiprią padėjėjų komandą. Galbūt dėl vyresnio amžiaus Benediktas XVI, priešingai nei jo pirmtakas Jonas Paulius II, nebuvo toks populiarus tarp krikščionių, tačiau tikintieji jį gerbė ir mylėjo.

Pontifiko sprendimas pasitraukti iš Bažnyčios vadovo sosto - išmintingas ir naujoviškas. Ne kiekvienas pontifikas galėtų taip kilniai ir garbingai pasielgti. Kad ir kas taptų naujuoju popiežiumi, jis turės stengtis išlaikyti Bažnyčios gyvybingumą ir populiarumą tarp pasaulio katalikų. Tarp kardinolų yra nemažai tinkamų vadovauti Katalikų bažnyčiai.

Kuo labiau puolamas, tuo labiau nusipelnęs

Sesuo NIJOLĖ SADŪNAITĖ

Pasitraukiantis pontifikas - šventas Dievo žmogus. Benediktas XVI - giliai tikintis, jis myli Dievą ir žmones, yra tyros sielos ir stiprios dvasios. Reikia gerbti jo sprendimą pasitraukti dėl sveikatos. Matyt, tokia buvo Dievo valia.

Kuo labiau pontifikas puolamas, tuo labiau jis nusipelnė Bažnyčiai ir visiems tikintiesiems. Dabartinis pasaulis vis labiau tampa Sodoma ir Gomora, todėl Bažnyčia turi neleisti pasauliui nukrypti nuo Evangelijos bei tapti blogio ir neapykantos namais.

Ir naujasis pontifikas bus išrinktas su šv. Dvasios pagalba ir jis išlaikys stiprią ir dvasingą Bažnyčią neleisdamas jai nuklysti į šunkelius. Naujasis pontifikas turėtų vykdyti Dievo valią, vesti katalikus į priekį, išlaikyti tikrąjį tikėjimą ir neleisti įsivyrauti pasaulyje paplitusioms negerovėms ir neapykantai.

Kalbėjosi SAULIUS ŠIMKEVIČIUS

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"