TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Lyg Europos socialinės politikos laboratorija

2010 10 25 0:00
Profsąjungos ketina nenusileisti ir toliau tęsti demonstracijas.
AFP/Scanpix nuotrauka

Po to, kai Prancūzijos Senatas pritarė pensijų reformai, beliko tik techninis abiejų įstatymų leidėjų rūmų suderinimas, ir niekas neabejoja, kad šį trečiadienį reforma bus priimta.

Sprendimas didinti pensinį amžių iki 62 metų priimtas nepaisant įnirtingo profsąjungų pasipriešinimo ir masinių neramumų. Nors skaičiai skiriasi, pačiais kukliausiais (vyriausybės) vertinimais, protesto akcijose dalyvaudavo per milijoną prancūzų. Kuro tiekimo pertrūkiai, sutrikęs greitųjų traukinių ir oro uostų darbas - kaina, kurią prancūzai mokėjo už šią "nepaklusnumo šventę". Profsąjungos ketina tęsti protestus ir artimiausiomis savaitėmis.

Yra keletas aplinkybių, kurios neleidžia vertinti pastarųjų (ir dar numatomų) neramumų kaip paprastų gališkų patriukšmavimų. Anksčiau buvo apsiribojama eitynėmis, kelių blokavimu, viešojo transporto eismo sutrikdymu, o dabar nutrauktas ir kuro tiekimas. Smurtinį pobūdį akcijoms suteikia studijuojančio jaunimo dalyvavimas. Tai neturėtų labai stebinti: dvejais metais vėliau išleidžiant senjorus ilsėtis, bent jau teoriškai sumažėja darbo vietų dar tik ateinantiems į darbo rinką žmonėms. Lieka atviras klausimas, ar į protestą įsilies smurtauti linkęs imigrantų priemiesčių jaunimas ir kaip jis tai padarys.

Tačiau Prancūzija neturi pasirinkimo. Tiksliau turi - Graikijos kelią. Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kaip santykinai klestinčios šalys, kurių visuomenė atsisako sunkiai dirbti, tačiau nori gerai gyventi, nusmunka. Bent jau Prancūzijos elitas nenori savo šaliai tokios perspektyvos ir stengiasi atitolinti sisteminę griūtį.

O tokią griūtį artina ir tiesioginės vykstančių neramumų pasekmės. Prancūzija dar yra išlaikiusi keletą pramonės sričių, kuriose gali konkuruoti ne tik su BRIC, bet ir su aukščiausios technologinės kultūros šalimis: atominę, aviacijos, ginklų pramonę. Tačiau tos technologijų piramidės viršuje esančios gamybos rūšys reikalauja ir pažangiausios, be trikdžių funkcionuojančios infrastruktūros: energetinės, ryšių, žinių, teisinės. Nuosekliai neramumais griaunant šią infrastruktūrą, tik laiko klausimas, kada bus pakirsti jau ir šios dar likusios pramonės pagrindai. O Luvras, kvepalai ir mada nepajėgs išlaikyti visos gerai gyventi įpratusios šalies.

Europa labai nenoriai skiriasi su progresine, Apšvietos laikais įdiegta istorijos samprata - "rytoj turi būti geriau nei šiandien". "Visuotinės gerovės valstybės" ištvirkintos visuomenės iš savo politikų reikalauja, jeigu nedidinti, tai bent jau nemažinti socialinių garantijų. Tačiau nei materijos išsilaikymo dėsnio, nei globalinės nacionalinių ekonomikų konkurencijos jokie politikai atšaukti negali. Atsidūrę žnyplėse tarp ūkinės realybės ir savo rinkėjų reikalavimų, Prancūzijos politikai pasirinko būtiną, nors pavėluotą ir tik dalinį, sprendimą.

Prisimenant dar ir neseną pasaulyje nuskambėjusią Rumunijos čigonų deportaciją iš žmogaus teisių gimtinės, galima manyti, kad kaip tik Prancūzijoje prasideda Europos dešiniosios politikos atgimimas. Ir tam tai yra tinkamiausia vieta: juk į Vokietijos, Austrijos, Lietuvos (atsirūgsta mums žydšaudžiai!) ksenofobus, radikalius krikščionis, dešiniuosius žiūrima atvirai priešiškai. Prancūzija čia yra tas Jupiteris, kuris gali reabilituoti "jaučiams" kategoriškai uždraustas Europos XIX amžiaus vertybes. Jeigu tik pavyks įveikti tradiciškai labai stiprią galų kairiąją tradiciją.

O dėl tokio įveikimo kyla daug abejonių. Juk kaip tik prancūzų kalba pirmą kartą nuskambėjo posakis "Po manęs - nors ir tvanas". Juo minia vadovaujasi visoje Europoje, ir prancūzų minia nėra išimtis. Taigi televizijos užsienio naujienų dalyje dar bus ką žiūrėti.

Iki prancūzų rūpesčių mums dar reikia labai pasistiebti. Net ir padidintas - ten - pensinis amžius bus pusmečiu mažesnis už lietuviškąjį. Tad galima būtų prancūzų situaciją pakomentuoti patarle: "Dyka duona š... drasko." Bet neskubėčiau lyginti Nicolas Sarkozy vargų su Andriaus Kubiliaus rūpesčiais. Prancūzijoje bent jau yra atsakinga politinė klasė. Išplėtota institucinė aplinka. Ūkio infrastruktūra. Per šimtmečius sukauptas realus bei simbolinis nacionalinis kapitalas. Jie gali sau leisti daugiau.

Čia yra milijonas išmokų gavėjų. Išpampusi ir neefektyvi biurokratija. Korumpuota visuomenė. Tačiau tradiciškai labai kuklūs tos visuomenės lūkesčiai, žema pradinė gerovės bazė leidžia šalies valdžiai be masinių riaušių įgyvendinti nepopuliarius sprendimus.

Kol kas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"