TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Marginalės skrydis į šlovės olimpą

2009 12 10 0:00
Atvykusi į Stokholmą H.Mueller dalija interviu ir skaito paskaitas.
AFP/Scanpix nuotrauka

Šiandien Stokholme ir Osle bus įteiktos šių metų Nobelio premijos. Ją gaus ir iš Rumunijos kilusi vokietė Herta Mueller. Ši rašytoja, laikanti save literatūros marginale ir mėgstanti rašyti apie priespaudą, vis dar sunkiai atsigauna nuo ją pribloškusios staigmenos.

H.Mueller buvo 11 metų, kai Nicolae Ceausescu perėmė valdžią Rumunijoje ir ėmė didinti savo įtaką. Ilgainiui diktatorius pasijuto savo didybe pralenkęs tautą, tad pareikalavo, kad kiekviena šeima turėtų po penkis vaikus. Jam važinėjant po šalį, apvytę medžių lapai būdavo dažomi žaliai, o pakelyje besiganančios barškančiais kaulais karvės pakeičiamos riebiomis. Esant tokiai atmosferai dvasiniam žmonių gyvenimui beveik nebeliko vietos.

"Lizdo teršėja"

1953 metais Nikio kaime gimusi H.Mueller priklauso aplink Timišoarą gyvenusiai vokiečių švabų mažumai. Atsiskyrėlišką gyvenimo būdą propagavusi vokiečių bendruomenė pasižymėjo meile tvarkai, darbštumu ir tautinėmis šventėmis, per kurias dainomis šlovindavo savo tėvynės grožį. H.Mueller taip pat rašė apie tautiečius, tik kitaip. Jos kūriniuose vokiečiai - skurdžiai, sustabarėjusių tradicijų puoselėtojai, savo šeimoje mėgstantys švaistytis kumščiais, todėl anuomet rašytoja buvo vadinama "lizdo teršėja" ir dar negražesniais žodžiais. Užtat dabar Nobelio premijos medalis puošia jos gimtųjų vietų ir Timišoaros universiteto, kuriame H.Mueller studijavo germanistiką, tinklalapius, o Nikio kaimas svarsto, ar nereikėtų "lizdo teršėjos" paskelbti kaimo bendruomenės garbės nare.

Tačiau Rumunijoje atsinaujino kalbos ir apie lizdo teršimą, nes H.Mueller įvertinus Nobelio premija vėl prisiminta vyravusi diktatūra ir siaubą kėlusi slaptoji "Securitate" policija. Rumunai mano, kad rašytoja per daug kalba apie politiką ir per mažai apie literatūrą. Tačiau yra ir teigiančiųjų, kad H.Mueller kūryba sibolizuoja būtinybę nuolat ieškoti tiesos. "Rumunijoje poreikis sužinoti tiesą blėsta. Rimtų diskusijų nekyla, nes diktatūrai aktyviai nesipriešinę žmonės nenori jausti sąžinės priekaištų ir kaltės dėl tylėjimo", - teigia artimas Hertos draugas, anksčiau priklausęs apie ją susibūrusių rašytojų grupei, o šiuo metu dirbantis televizijos žurnalistu Vokietijoje Helmutas Frauendorferis.

"Securitate" niekur nedingo

Tuo metu H.Mueller nelinkusi tylėti. Vokietijos dienraščiuose ji rašo apie manipuliacijas ir faktų slėpimą, tebesitęsiantį net praėjus dvidešimčiai metų po N.Ceausescu sušaudymo. Ji aiškina, kad "Securitate" niekur nedingo, tik pakeitė pavadinimą, kad naujoji rumunų slaptoji tarnyba tebedirba pagal senus įstatymus, o jos darbuotojai nepasikeitė. Tiesiog buvusieji "sekuritatai" šiandien priklauso "naujosios ekonomikos kūrėjų" elitui.

H.Mueller nemeilė "Securitate" suprantama. Šios organizacijos 914 puslapių dosjė apie ją rašoma, kad "Cristina" (toks H.Mueller slapyvardis) reikia "kompromituoti ir izoliuoti", kas tebedaroma ir šiuo metu, nors rašytoja jau seniai gyvena Vakaruose.

Šį lapkritį pirmą kartą savo dosjė pamatė ir H.Frauendorferis. Ant jos puikuojasi užrašas "įslaptinta nacionalinio saugumo tikslais". Užrašo data - 2002 metai. "Negi iki to laiko buvau laikomas valstybės priešu?" - klausia jis. H.Frauendorferis pasakoja, kad N.Ceausescu laikais jaunųjų rašytojų grupelė susitikdavo kas dvi savaitės, dažniausiai pas H.Mueller arba jos būsimąjį vyrą Richardą Wagnerį. "Herta buvo nuostabi, itin kritiška draugė, savo nuomone triuškindavusi visus, ypač kai kalbėdavo apie literatūrinę kokybę", - prisimena H.Frauendorferis. Ši grupelė, pasivadinusi rašytojo Adamo Muellerio-Guttenbrunno vardu, slaptu balsavimu skirdavo net savo literatūros premijas.

Netrukus jaunųjų rašytojų idilę sugriovė "Securitate". Grupės nariai nuolat buvo suimami gatvėje ir apklausiami. Jiems buvo grasinama nužudyti, o grįžę namo šis žmonės rasdavo cigarečių nuorūkų, todėl labai bijojo "savižudybių" ir "avarijų". Savo esė H.Mueller rašo, kaip vienas agentas jai patarė būti atidžiai gatvėse, nes ji ką tik buvo nusipirkusi dviratį. Po penkių dienų Hertą partrenkė sunkvežimis.

Rašytojos namuose įvairūs daiktai tai dingdavo, tai atsirasdavo kitoje vietoje, o išėjusi iš namų ji vis galvojo, ar neatsidurs tardymo kameroje.

Režimo kritikai buvo persekiojami, bet N.Ceausescu režimui vokiečiai buvo labai naudingi: VFR sumokėdavo 12 tūkst. markių už kiekvieną, kuriam būdavo leista išvykti iš Rumunijos. "Tiesą sakant, išvažiuoti mes visiškai nenorėjome, siekėme permainų Rumunijoje, bet nieko nebegalėjome padaryti", - prisimena H.Frauendorferis. Šiai draugų grupei priklausę rašytojai ėmė mirti neaiškiomis aplinkybėmis, todėl 1987 metais jis, H.Mueller ir R.Wagneris išvyko į Vakarų Berlyną.

Literatūrologai mano, kad H.Mueller gavo Nobelio premiją greičiausiai dėl to, kad komitetas norėjo įvertinti svarbiausią praėjusio šimtmečio temą - diktatūrą ir priespaudą, nes rašytoja nebuvo plačiai žinoma net Vokietijoje. Aštuoniolika knygų parašiusi ir kelis apdovanojimus gavusi H.Mueller buvo laikoma Vokietijos literatūros marginale, jos kūriniai pasirodydavo menku tiražu, nes Rumunija vokiečiams iki šiol tebėra visų pamirštas tamsus Europos užkampis. Tačiau pranešus, kad H.Mueller skirta Nobelio litaratūros premija, visi ėmė rašytoją labai girti, o literatūros kritikai net lyginti ją su Aleksandru Solženycinu.

Parengė Rima KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"