TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Maskvos istorikas "atskleidė" estų mitą

2007 10 09 0:00
Per sovietų valdymą nužudytų estų palaikai.
LŽ archyvo nuotrauka

Savo naujojoje knygoje "Mitas apie genocidą" Maskvos istorikas Aleksandras Diukovas tvirtina, kad estai keliskart padidino nukentėjusiųjų nuo sovietų valdžios skaičių.

"Kad ir kokie sensacingi būtų nauji istorikų atradimai, reikia pripažinti - tai buvo. Beldimas į duris ankstų rytą, kelios valandos pasiruošti, ilgas kelias ir ilgiems metams visai kitoks gyvenimas Sibiro ir Uralo kaimuose be tėvų, kurie buvo sušaudyti kažkur prie Vorkutos, ir be tėvinės...", - taip prasideda žurnalistės Nataljos Michajlovos straipsnis apie naująją istoriko A.Diukovo knygą. Žurnalistė teigia, kad išmoko užjausti estų skausmą, nes neva yra išklausiusi dešimtis represuotųjų istorijų. "Taip išmokau, kad niekada nepaklausiau, kaip jie sugebėjo išsaugoti nuotraukų albumus su senomis dar iki II Pasaulinio karo darytomis nuotraukomis", - rašo ji. Natūralus klausimas, juk į represuotųjų pasaulį Rusijoje žmogus ateidavo be nieko. Be nieko jis ir grįždavo - nei nuotraukos, nei mėgstamo puoduko, nei giminės. Atsakymą į šią mįslę, pasak žurnalistės, ji aptiko knygoje "Mitas apie genocidą". Pasirodo, kad deportuojamiems estams su savimi buvo leidžiama imti iki 100 kg asmeninių daiktų, o pinigų ir juvelyrinių dirbinių - be apribojimo. "Deportuojamiesiems 1949 metais buvo leidžiama imti jau ne 100, o net 1500 kg", - stebisi žurnalistė. - Bet tai esmės nekeičia. Stalino represijos buvo neteisingos ir iš tikrųjų palietė daugelį estų, tačiau ne tiek daug, kaip mėgsta kartoti Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas."

Priekaištai mokslininkams

"Kur gi jus buvote, draugai istorikai? - retoriškai klausia žurnalistė, - kai Talino fantastas ir ministras pirmininkas Martas Laaras sukūrė savo pirmąją mitų knygą apie estų istoriją." N.Michajlova priekaištauja Rusijos istorikams, kurie, pasak jos, per mažai domėjosi šiuo klausimu praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. "Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorikai, labai aktyviai kūrė sau naudingą versiją. 2004-aisiais Taline netgi buvo išleista "Baltoji knyga" - su ja nors dabar į Tarptautinį teismą", - rašo žurnalistė. N.Michajlova pastebi, kad visuomenė šiek tiek abejojo knygoje išdėstytais faktais. "Kartu su nužudytaisiais ir ištremtaisiais į Rusiją, emigravusiaisiais į Švediją bei Vokietiją, išeitų, kad Estijoje iki II Pasaulinio karo gyveno ne 854 tūkst. žmonių, o triskart daugiau", - rašo ji. Pasak žurnalistės, blogiausia, jog šie nepatikrinti faktai tapo naujosios Estijos ideologijos pagrindu. Būtent todėl, jos teigimu, A.Diukovo, kuris neva rėmėsi Federalinės saugumo tarnybos (FST) archyvais, padaryti atradimai Estijoje bus priimti "liguistai". Nors, anot žurnalistės, istoriko argumentai verti dėmesio. "Pirmaisiais sovietų valdymo metais Estijoje buvo areštuoti 8 tūkst. estų, iš kurių 1950 buvo nužudyti", - M.Laarą savo knygoje cituoja A.Diukovas. Kitu sakiniu jis paneigia šį Estijos politiko teiginį: "1940 metais SSRS mirties bausme buvo nubausti 1863 žmonės, juk naivu manyti, kad dauguma jų buvo estai." Savo ruožtu N.Michajlova tvirtina, jog iki II Pasaulinio karo Estijoje mirties bausme buvo nubausti 184 žmonės. Ji remiasi pranešimų rinkinio "Estija, 1940-1945" prieduose esančiais duomenimis. Žurnalistė pažymi: "Bet kurios represijos yra nemoralios, tačiau juk yra skirtumas tarp skaičių 184 ir 1950".

Genocidu pavadinti sunku?

Pasak N.Michajlovos, dar daugiau painiavos yra su 1941 metų deportacija. Žurnalistė tvirtina, jog estai sumaišė represuotuosius su evakuotaisiais ir mobilizuotaisiais į Raudonąją Armiją. A.Diukovas, pasak jos, paaiškino, kuo skiriasi šios kategorijos. "Deportuojamiesiems (nepatikimiems) davė vos keletą valandų pasiruošti ir atėmė jų mantą, o evakavo tuos, kurie pritarė sovietų valdžiai. Todėl kalbėti, kad juos išvežė grasinant sušaudyti, tiesiog juokinga, - rašo istorikas. - Kas dėl mobilizuotųjų... O kaip jūs įsivaizduojate represuotuosius, kuriems davė ginklus?"

Žurnalistė atkreipia dėmesį ir į dar vieną neatitikimą. Estijos istorijos vadovėliuose rašoma, kad represuotieji mirdavo iš bado vagonuose pakeliui į deportavimo vietą. "Netiesa, - teigia A.Diukovas. - Kelyje mirė tik vienas žmogus ir tas dėl bandymo pabėgti." Istoriko knygoje, pasak N.Michajlovos, įrodoma ir tai, kad vagonai nebuvo skirti pervežti galvijams. Jie buvo "vasariniai". Be to, anot jos, yra liudijimų, kad represuotieji nebadavo, o atvirkščiai. Jie netgi išmesdavo duoną pro langus, nes "ji buvo surūgusi"!

Melagingų duomenų žurnalistė aptiko ir mirčių statistikoje. A.Diukovas, pasak jos, pateikia tikrąjį skaičių, kiek deportuotų žmonių žuvo tremtyje. "Per visą laiką (1941-1956) žuvo apie 4 tūkst. žmonių", - rašoma istoriko knygoje. "Tai argi visa tai galima vadinti genocidu?", - stebisi žurnalistė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"