TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Metai po Maidano. Kaukės nukrito

2015 03 03 15:05
AFP/Scanpix nuotrauka

Kur esame vienus metus po Maidano? Karo laikotarpiu pasikeitė visos konflikto šalys. Paslėpta išėjo iš šešėlio, o senos iliuzijos atvėrė kelią naujoms tiesoms - Maidanas tapo Europos takoskyra.

Istorinėje perspektyvoje Maidanas tęsia Europos kovas už laisvę kaip posovietinės erdvės Bastilija - vieta, kurioje piliečiai nugriovė senąjį režimą. Kijeve buvo baigta tai, kas 1989 metų rudenį pradėta Vidurio Europoje. Kai ukrainiečiai kalba apie "orumo revoliuciją", tai tik pabrėžia giminystę su devintojo dešimtmečio disidentais.

Maidano pergalė sunkiai laimėta: tais atvejais, kai komunistų valdymas driekiasi septynis dešimtmečius, transformacijai į pilietinę visuomenę prireikia daugiau laiko. Pirmasis Oranžinės revoliucijos bandymas 2004-aisiais nepavyko. Istorinių aplinkybių skirtumai buvo matomi pernai: 1989 metų pavargusį hegemoną pakeitė agresyvus Kremlius, neketinantis paleisti kaimynės iš savo įtakos zonos. Vidurio Europa 1989-aisiais sėkmingai iškovojo laisvę, nes Sovietų Sąjunga atsisakė smurto. Tačiau dabartinis Ukrainos varžovas nesibodi subversijos, smurto ir karo. Vis dėlto ukrainiečių atvejis įrodo, kad posovietinės erdvės šalis gali sėkmingai išsivaduoti iš totalitarinio paveldo bei autoritarinės tradicijos, ir tai yra pagrindinė Maidano žinia.

Kartu su galios pokyčiais Kijeve 2014 metų vasarį prasidėjo ir Maskvos kerštas: invazija į Krymą, o po jos - "Antimaidano" bandymas Rytų ir Pietų Ukrainoje. Daugelis Vakarų ekspertų ir tikriausiai net kai ukrainiečiai buvo nustebinti savo šalies reakcijos. Po trumpo šoko Ukrainos visuomenė ryžtingai ėmėsi veiksmų prieš hibridinį karą. Valstybės dezintegracija neįvyko. Tik šalia sienos, kur Rusija galėjo nedelsdama tiesiogiai įsikišti, sukilėliai sugebėjo perimti kontrolę ir nuo to laiko ten vyrauja teroristinis "Liaudies respublikų" režimas.

Tačiau daugelyje Ukrainos dalių rusakalbiai ukrainiečiai liko ištikimi Kijevui – rusai, bet ne Maskvos požiūriu. Pasirodo, Ukrainos patriotizmas yra ne kalbos klausimas. Ukrainiečių tapatybė - kur kas daugiau negu konstrukcija, ir ji tik sustiprėjo kilus konfliktui. Karas veikiausiai daugiau prisidėjo prie valstybės kūrimo nei du dešimtmečiai taikios nepriklausomybės - karas tapo naujos Ukrainos kūrėju. Vakarai privalo padėti Ukrainai, visų pirma kuriant demokratinę valstybę, o jei reikia, suteikti ir karinę pagalbą. Svarbiausia - ukrainiečiai turi įrodyti, kad jie pradėtą kelią į Vakarus ketina nueiti iki galo. Krymo anekcija ir invazija į Rytų Ukrainą pakeitė Rusijos matymą Vakaruose.

Dėl savo absurdiškų teiginių Kremlius neteko patikimumo ir pasitikėjimo. Iliuziją, jog Rusija yra partnerė, pakeitė konstatavimas, kad Maskva pasirengusi keisti nusistovėjusią Europos saugumo tvarką jėga. Ir pats režimas, ir Rusijos visuomenė pasikeitė per pastaruosius metus, nors nuo 1990-ųjų jau buvo sukurtos autokratinės struktūros, naudotas masinis smurtas Čečėnijoje bei represijos prieš Rusijos visuomenę. Laisvi ir sąžiningi rinkimai yra praeities dalykas - jie nerengiami nuo 1996 metų. Pastarąjį dešimtmetį Kremlius nuolat bandė, ir gana sėkmingai, iš išorės atrodyti nuosaikai. Konfliktas su Kijevu, Briuseliu ir Vašingtonu šį fasadą sugriovė. Kaukės nukrito. Represijos ir mobilizacija - du sovietmečio požymiai – vėl neabejotinai tapo pagrindiniais Rusijos valdžios ramsčiais.

Valstybinė propaganda, baimė ir priespauda laiko visuomenę suspaustą gniaužtuose. Karas, smurtas Donbase, taip pat kovos su vidaus ir išorės priešais įteisina Rusijos režimą. Karas yra Kremliaus narkotikas, jis rodo nesąmoningos būsenos valstybės galią. Per pastaruosius du dešimtmečius nefunkcionuojanti sistema Maskvoje keitėsi į kitą tokią pačią. Kadangi savos nesėkmės tampa akivaizdžios, Rusijos elitas kaip kraštutinę priemonę mato kovą su Vakarais. Po Krymo, MH 17, teroro Donbase, Minsko I ir II tenka pripažinti: Rusija yra niekšinga valstybė, renegatė. Vakarus trikdo netikėtas konfliktas su Maskva, nes ilgą laiką jo nematė. Dabar Vakarų vyriausybės žvelgia toliau už liberalaus fasado. Vokietija turėjo atsisveikinti su savo Rytų politika. Berlynas veltui vykdė "pokyčių per suartėjimą" politiką, kai radikalizmas Kremliuje jau buvo akivaizdus. Briuselis turėtų suvokti: Europoje egzistuoja galia, kuri yra pasirengusi destabilizuoti Europos Sąjungą, kad ją sunaikintų.

Tačiau ir Kremlius apsiskaičiavo - jam nepavyko suskaldyti Vakarų sąjungos. Vakarai, ėmę taikyti ekonomines sankcijas ir diplomatinę izoliaciją, rado tinkamą atsaką į agresiją. Bet sunkiausi sprendimai Berlyno, Briuselio ir Vašingtono dar laukia ateityje. Iki šiol į Rusijos grėsmę visada buvo reaguojama padrikai. Dabar atėjo laikas parengti ilgalaikę Europos stabilizacijos ir Rusijos sulaikymo strategiją. Galime tikėtis kietų debatų - ypač Berlynui sunku atsisveikinti su senais konceptais. Dar lėtai suvokiama, kad grįžome ne į šaltąjį karą, bet gyvename karštoje taikoje. Maidanas yra vieta Kijevo centre.

Aktyvūs piliečiai iš politinių lyderių reikalavo, kad šie grąžintų žmonėms orumą. Jie buvo pasirengę kovoti už savo laisvę. Europa per pastaruosius metus į Maidaną žvelgė iš dalies su užuojauta, ir iš dalies susirūpinusi, o kartais - priešiškai. Šiandien mes pripažįstame, kad Maidanas yra europietiška vieta. Čia buvo ginami ne tik Europos principai - čia prasidėjo konfliktas dėl žemyno ateities. Reaguodama į įvykius Kijeve Maskva sukūrė "Antimaidaną", kuris yra ne kas kita kaip Europai priešiškas projektas. Laisvės ir tironijos kova vėl grįžo į Europą. Šiandien ji vyksta Ukrainoje, rytoj galbūt - Gruzijoje ar Baltijos valstybėse.

Nepaisydami šio skausmingo suvokimo turime matyti Maidaną kaip atsinaujinimo ir vilties vietą, ir nesvarbu, jei tai nėra taiki vieta kaip 1989-aisiais Varšuvoje, Leipcige ar Prahoje. Už drąsą, ryžtą ir įsipareigojimą laisvei Maidano aktyvistai bei Ukrainos piliečiai nusipelno Europos solidarumo. Baltijos valstybių ir Lenkijos balsai Europoje, ypač Berlyne, turi būti girdimi garsiau. Žvelgiant retrospektyviai, Kijevas, Vilnius ir Ryga praleido daug galimybių. Tuo metu, kai Maskva vykdė brangiai kainuojančią kultūros politiką ir lobizmą, Baltijos ir Rytų Europos šalys likdavo nuošalyje.

Priežastis, kodėl Ukrainai taip mažai simpatizuojama Vokietijoje, yra ta, kad gyventojai mažai žino apie šią valstybę. Baltijos valstybės kartu su Lenkija taip pat turėtų aktyviau pristatyti savo atviras visuomenes, kultūrą ir politines pozicijas. Tai būtų svarbi atsvara Rusijos propagandai Europoje. Vakarai gali daug išmokti iš rytinių Europos Sąjungos valstybių, bet jos privalo dar aktyviau dalyvauti diskusijose. Tai būtų naudinga Europai nuo Lisabonos iki Paryžiaus ar Berlyno, kur vis dar vangiai suvokiamos Maidano pamokos.

Autorius yra Šiuolaikinės istorijos centro Potsdame mokslinis bendradarbis

Straipsnio originalą rasite čia

Spaudai parengė Fausta Šimaitytė-Roch

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"