TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Mirė magiškojo realizmo tėvas G.Garcia Marquezas

2014 04 18 7:59
Reuters/Scanpix nuotrauka

Nobelio premiją pelnęs Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas, kuris savo epinėse magiškojo realizmo istorijose vaizdavo meilę, šeimą ir diktatūrą Lotynų Amerikoje, mirė ketvirtadienį, būdamas 87 metų.

Meiliai „Gabo“ vadintas kūrėjas, parašęs romanus „Šimtas metų vienatvės“ (Cien anos de soledad) ir „Meilė choleros metu“ (El amor en los tiempos del colera), buvo vienas iš populiariausių pasaulyje Lotynų Amerikos romanistų ir literatūros judėjimo krikštatėvis, tapęs jo žemyną krėtusios sumaišties liudininku.

Spalvinga asmenybė G.Garcia Marquezas daug metų dirbo žurnalistu ir draugavo su Kubos lyderiu Fideliu Castro, patyrė smūgį į veidą nuo kito Nobelio literatūros premijos laureato Mario Vargaso Llosos ir juokavo, kad rašo vien dėl to, kad pelnytų draugų meilę.

Prezidentai, rašytojai ir garsenybės reiškė gedulą dėl jo mirties, kurios priežastis kol kas nebuvo atskleista.

„Tūkstantis metų vienatvės ir liūdesio dėl didžiausio visų laikų kolumbiečio mirties“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas.

Vėliau jis paskelbė trijų dienų nacionalinį gedulą.

„Pasaulis neteko vieno iš didžiausių rašytojų vizionierių“, – sakė JAV prezidentas Barackas Obama.

G.Garcia Marquezas pastaraisiais metais rečiau rodydavosi viešumoje. Kovo 31 dieną jis buvo paguldytas į ligoninę dėl plaučių infekcijos, o vėliau išrašytas sveikti savo namuose Meksike, kur ir mirė.

Pranešama, kad jo mirties valandą šalia buvo žmona Mercedes ir du sūnūs. Vėliau policijos lydimas katafalkas išvežė palaikus į laidojimo namus.

1927 metų kovo 6 dieną Kolumbijos Arakatakos kaime Karibų jūros pakrantėje gimęs G.Garcia Marquezas buvo telegrafo operatoriaus sūnus.

Jį augino seneliai ir tetos, atogrąžų kultūroje, kuriai įtaką darė ispanų naujakurių, indėnų ir juodųjų vergų paveldas. Jo senelis buvo atsargos pulkininkas.

Egzotiškos gimtinės legendos įkvėpė daug jo darbų. Jo šedevras „Šimtas metų vienatvės“ yra išverstas į 35 kalbas, jo parduota daugiau kaip 30 mln. egzempliorių.

Ši knyga, kuri buvo išleista 1967 metais, yra istorinė ir literatūrinė saga apie šeimą iš išgalvoto Karibų pakrantės Makondo kaimo, apie jos gyvenimą 19-ajame ir 20-ajame amžiais. Romanas pavertė rašytoją tarptautine žvaigžde.

„Be skatiko“

G.Garcia Marquezas, kuris augino ūsus ir turėjo tankius antakius, tą romaną parašė 1961-aisiais persikraustęs į Meksikos sostinę, po ilgos kelionės autobusu iš Niujorko su žmona ir sūnumi Rodrigo.

Antrasis jo sūnus Gonzalo gimė po metų, jau Meksike, kur rašytojas gyveno daugiau kaip tris dešimtmečius.

Jis prisiminė, kad atvyko į Meksikos sostinę „be vardo ar skatiko kišenėje“.

Rašytojas susidūrė su finansiniais sunkumais, dirbo reklamos agentūrose, rašė scenarijus ir redagavo nedidelius žurnalus.

„Kol būdavo viskio, vargo nebuvo“, – juokavo G.Garcia Marquezas.

Jis buvo skolingas devynių mėnesių nuomos mokestį, kai parašė „Šimtą metų vienatvės“, ir vos išgalėjo nusiųsti rankraštį savo redaktoriui Argentinoje.

1982 metais Švedijoje atsiimdamas Nobelio literatūros premiją, G.Garcia Marquezas vilkėjo tradicinį baltą savo regiono kostiumą stačia apykakle.

Nobelio komitetas jį pagerbė už knygas, „kuriose fantazija ir realybė yra derinamos sodriai sukomponuotame vaizduotės, apmąstymų apie žemyno gyvenimą ir konfliktus pasaulyje“.

Atsiimdamas Nobelio premiją G.Garcia Marquezas sakė, kad Švedijos karališkosios literatūros akademijos dėmesį patraukė brutalių diktatūrų ir pilietinių karų Lotynų Amerikoje „išdidinta realybė“, o ne vien literatūrinė raiška.

Tarp kitų garsių jo knygų yra „Paskelbtos mirties kronika“ (Cronica de una muerte anunciada), „Generolas savo labirinte“ (El general en su laberint) ir autobiografija „Gyvenk tam, kad papasakotum“ (Vivir para contarla).

Jo paskutinis romanas „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ (Memoria de mis putas tristes) buvo išleistas 2004 metais.

Žurnalistas, F.Castro draugas

G.Garcia Marquezas paliko pėdsaką ir žurnalistikoje, kurią laikė „nuostabiausia profesija pasaulyje“.

1994 metais Kolumbijos Kartachenos uostamiestyje jis įsteigė žurnalistikos fondą „Fundación Nuevo Periodismo Iberoamericano“.

Pirmasis jo darbas buvo Bogotos laikraštyje „El Espectador“, kuris 1947 metais publikavo jo pirmąjį apsakymą ir mokėjo jam 800 pesų – mažiau nei pusę dolerio per mėnesį.

Po vieno straipsnio, kuris supykdė tuometinį karinį režimą, jis išvyko į Europą ir gyveno Ženevoje, Romoje ir Paryžiuje, kur baigė 1961 metų knygą „Pulkininkui niekas nerašo“ (El coronel no tiene quien le escriba).

Jis žavėjosi Kubos revoliucija, tapo šios komunistinės salos naujienų agentūros „Prensa Latina“ korespondentu Bogotoje ir Niujorke.

Jis užmezgė prieštaringai vertinamą draugystę su F.Castro, kuris vadino jį „žmogumi su vaiko gerumu ir kosminiu talentu“.

Tačiau 10-ajame dešimtmetyje rašytojas taip pat dirbo kaip emisaras tarp F.Castro ir kito įtakingo draugo – tuometinio JAV prezidento Billo Clintono.

Meksikoje tarp jo draugų buvo garsūs meksikiečių rašytojai Octavio Pazas ir Carlosas Fuentesas.

„Rašau vien dėl to, kad pelnyčiau draugų meilę“, – juokavo jis.

G.Garcia Marquezas pykosi su draugu M.Vargasu Llosa ir tos nesantaikos kulminacija buvo Peru rašytojo smūgis jam prie vieno Meksiko kino teatro 1976 metais.

„Buvome visiškai priblokšti ir apstulbę“, – viename interviu prisiminė meksikiečių rašytoja Elena Poniatowska.

Nei G.Garcia Marquezas, nei M.Vargasas Llosa niekada neatskleidė, dėl ko pykosi.

Tačiau M.Vargasas Llosa pagerbė G.Garcią Marquezą: „Jo romanai pergyvens jį ir toliau visur ras skaitytojų“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"