TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nacionalizmo dilema Baltijos valstybėse

2007 11 09 0:00
Bundestago deputatė U.Jelpke.
LŽ archyvo nuotrauka

Tokiu pavadinimu Bundestago deputatė Ulla Jelpke paskelbė savo įspūdžius apie Baltijos šalis laikraštyje "Junge Welt". Autorė su oficialia Bundestago delegacija neseniai lankėsi Vilniuje, Rygoje ir Taline.

"Estijos, Latvijos ir Lietuvos politikos būdingi bruožai - neapykanta rusams ir neigiamas nusistatymas Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu. Bet Baltijos šalių ekonomikai reikia pigių kvalifikuotų darbininkų" - tokia straipsnio paantraštė rodo, ką autorė šiose šalyse matė ar norėjo pamatyti.

Autorė yra minėtojo laikraščio politikos skyriaus vedėja, tad juo įdomiau susipažinti su deputatės mintimis. Jos kelionės išvada: visų Baltijos šalių visuomeniniame gyvenime dominuoja nacionalizmas, antikomunizmas ir neapykanta rusams. Nė vienoje šalyje autorė neaptiko partinės sistemos, kuri aprėptų visus visuomenės sluoksnius. Visų šalių vyriausybės smarkiai traukia į dešinę, o kairysis spektras ir socialiniai bei ekonominiai judėjimai kažkur vegetuoja. Visoms šalims bendra ir tai, kad jos paklusniai nuolaidžiauja (parinktas toks žodis, kurį galima versti ir "šunuodegiauja" - I.T.) Jungtinėms Amerikos Valstijoms - tai aiškiai matyti iš to, kaip jos beregint, be jokio kritikos balso sutiko dalyvauti Irake ir Afganistane JAV vykdomuose karuose.

Dėl kapitalistinės ekonomikos raidos Baltijos šalyse taip pat pastebima ryškių socialinių skirtumų. Teigiama, jog Lietuvoje iš 140 Seimo narių 80 yra milijonieriai. Ima sklaidytis tariamoms viltys, jog įstojimas į ES suteiks gerovės monopolį. Didelė žmonių dalis gyvena blogiau negu anksčiau.

Bundestago deputatė teigia, kad nesėkmes vyriausybės bando maskuoti pabrėžtina antirusiška politika, o nacmečio istoriją Baltijos šalyse nutyli. U.Jelpke Baltijos šalių muziejuose ir parodose aptiko istorijos revizionizmą. Akivaizdus Baltijos šalių kolaboravimas su fašistine okupacine valdžia Antrojo pasaulinio karo metais savikritiškai visiškai netyrinėjamas, o priklausymo Sovietų Sąjungai dešimtmečiai beveik be išimčių vertinami neigiamai.

Iš tiesų Lietuva, Latvija ir Estija už savo nepriklausomybę turi būti dėkingos 1918 m. Lietuvos Brastos sutarčiai tarp Vokietijos imperijos ir Sovietų Rusijos. 1939 m. prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią Vokietija ir Sovietų Sąjunga slapta nepuolimo sutartimi (sic!) pasidalijo interesų sferas ir Lietuva, Latvija bei Estija turėjo likti išgelbėtos nuo nacių. 1940 metais trijų Baltijos šalių piliečiai referendumu (sic! - Volksabstimmung) nusprendė įstoti į SSRS kaip socialistinė sovietinė respublika.

Bet naciai 1941 m. vasarą vis dėlto okupavo šias šalis, vokiečiai išžudė beveik visus žydus. 1944-1945 m. Raudonoji armija išvadavo Baltijos šalis. Lietuva, Latvija ir Estija ir toliau liko sovietinės respublikos, bet devintajame dešimtmetyje jose susikūrė nacionalistiniai sąjūdžiai. Iširus Sovietų Sąjungai M. Gorbačiovo pradėtos perestroikos dėka Baltijos tautos paskelbė nepriklausomybę, kurią 1991 m. rugsėjo 6 d. pripažino Rusijos prezidentas B.Jelcinas. 1993 m. visos trys šalys buvo priimtos į Europos Tarybą, 2004 m. - į NATO ir į Europos Sąjungą. Todėl, autorės nuomone, jos minimi faktai būdingi visam regionui.

Iš pokalbių su vyriausybių ir parlamentų vadovais krito į akis, jog praėjusių 70 metų istorijos tyrinėjimai vienpusiškai skirti stalinizmui. Pavyzdžiui, Rygos centre vienoje atminimo lentoje primenama "1940-1990 metų okupacija" (panašiai elgiasi konservatyvių pažiūrų vokiečiai). Čia neistoriškai fašizmas prilyginamas socializmui - tiek Latvijos įstojimas į Sovietų Sąjungą, tiek nusikalstamas Hitlerio užpuolimas vienodai vadinami "okupacija". Autorės nuomone, muziejuose skiriama pernelyg mažai dėmesio bendradarbiavimui su Vokietijos reicho komisariatu ir žydų naikinimui 1941-1944 metais.

Nei Rygoje, nei Vilniuje nė vienas parlamentų deputatas neužsiminė apie nacistinę praeitį. Užtat Bundestago delegacijai nuolat primygtinai buvo primenama, jog Europos Sąjunga privalo padėti persekioti stalinizmo nusikaltimus ir juos išaiškinti lygiai taip pat, kaip nacių piktadarybes. Nors savosios istorijos nagrinėjimas kol kas dar yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas, vis dėlto kelia susirūpinimą tai, kaip nacionalistinės jėgos stengiasi kurti revizionistinį istorijos vaizdą. Kalbant apie praeities įveikimą, Baltijos šalių valdžioje esantys politikai atrodo yra apakę dešine akimi.

"Nepiliečiai" savo šalyje

Nusigręžus nuo SSRS, Latvijoje ir Estijoje buvo išleisti įstatymai, kurių nepavadinsi kitaip, kaip sunkiais žmogaus teisių pažeidimais. 1993 m. birželio 21 d. priimtas Latvijos pilietybės įstatymas sukūrė Latvijoje dviejų klasių visuomenę. Rusams ir ukrainiečiams, jau daugelį metų gyvenusiems šalyje, nebuvo suteiktos tokios teisės, kurias įgijo kiti gyventojai. Jie buvo paskelbti tam tikra prasme "užsieniečiais šalyje". Juridiškai trečdaliui Latvijos gyventojų tinka terminas "nepiliečiai".

Jie gali gyventi Latvijoje, bet negali dalyvauti rinkimuose, jiems užkirstas kelias dirbti valstybinėse įstaigose. Aukštesnėse klasėse 60 procentų pamokų vyksta latvių kalba (įdomu, kiek procentų pamokų Vokietijos mokyklų aukštesnėse klasėse vyksta vokiečių kalba. - I.T.) Norintys įsigyti Latvijos pilietybę turi laikyti latvių kalbos ir Latvijos istorijos egzaminą. Dėl "nepiliečio" statuso susidaro groteskinė padėtis - Latvijoje gyvenantys ES piliečiai turi teisę dalyvauti savivaldybės rinkimuose, o rusų kilmės gyventojai - ne. Panašiai beteisiai tokie žmonės yra ir Estijoje: iš 1,2 milijono jos gyventojų 120 000 yra "nepiliečiai".

Užsienio stebėtojų nuomone, nepaisant priešiškumo rusams kasdieniame gyvenime reikalai geresni, negu buvo numatę politikai. Latvijoje kas penkta santuoka nekreipia dėmesio į šias dirbtines skiriamąsias linijas. To nepasakysi apie Estiją, kurioje aiškiai jaučiamas priešiškumas rusams.

Estijoje dėl nacionalistinės politikos kilo skandalas, kai balandžio 27 d. iš sostinės centro buvo iškeldintas sovietinis kareivio paminklas, stovėjęs ten nuo 1947 metų. Premjeras Andrus Ansipas, Reformų partijos narys, įsakė perkelti paminklą prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigai skirtas iškilmes, puikiai suvokdamas, jog kils konfliktas su Maskva: juk 30 procentų Estijos gyventojų yra rusai. Vyriausybės aiškinimą, jog karių kapinės yra paminklui tinkamesnė vieta, tie žmonės pagrįstai laikė provokacija. Taline kilo ekscesų, per kuriuos vienas žmogus žuvo, šimtai buvo sužeista. Visa tai Rusiją labai suerzino. Lieka neapsakomų prieštaravimų tarp gyventojų, kurių rusiškajai daliai 1944-ieji yra išvadavimo iš fašizmo metai, o estams - sovietinės okupacijos pradžia.

Baltijos šalių vidurio dešinės vyriausybės skeptiškai žiūri net į emigrantų sugrįžimą, nors šie pasiruošę investuoti į ekonomiką. Lietuvoje reemigrantams iki šiol išduodamas tik leidimas gyventi, o ne grąžinama buvusi pilietybė (sic!).

Pernelyg uolios ES narės

Nors ekonomika auga sparčiai, bet yra didelių problemų. Dėl infliacijos nė viena iš trijų šalių 2007 metais negalėjo įsivesti euro. Skeptišką požiūrį į ES stiprina protų nutekėjimas, nes turtingiems Vakarams reikia aukštos kvalifikacijos darbininkų. Statybos firmos dažnai negali priimti užsakymų, nes jų specialistai uždarbiauja Anglijoje ar Airijoje. Tada tos firmos džiaugiasi, galėdamos įdarbinti žmones iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos. Prieglobsčio Lietuvoje kasmet prašo ne daugiau kaip 5000 asmenų, tad su pabėgėlių problema šalis nesusiduria. Bet Baltijos šalys ypač skaudžiai jaučia nevykusią ES migracijos politikos poveikį darbo rinkai.

Atrodo, jog šiose šalyse dar nesuvokiama, kad tik minimaliai galima leisti kištis į pagrindines piliečių teises. Pavyzdžiui, Lietuvoje laikoma, jog yra teisinga neribotą laiką saugoti DNR tyrimų duomenis. Niekas negalėjo pasakyti, kiek mėnesių ar metų Lietuvoje bus saugomi telekomunikacijų duomenys. Kaip žinome, Bundestagas iš pradžių sutartinai buvo pasisakęs prieš bet kokių duomenų saugojimą. Tačiau federalinė vyriausybė palūžo ir pritarė ES direktyvai, kuri reglamentuoja visų telefonų skambučių ir elektroninio pašto duomenis pusę metų saugoti policijos reikalams, o tai yra kišimasis į dešimčių milijonų nieko nenutuokiančių piliečių asmeninę sferą.

Baltijos šalims brangiai kainuoja orientacija į Vakarus. Pavyzdžiui, agresyvios NATO politikos rėmimas. Į Afganistaną išvykstantys kariai gauna po 5000 dolerių - Baltijos šalyse tai labai didelis atlyginimas, kuriam pinigų atsiranda - pagaliau Baltijos šalys labai suinteresuotos kaip "ginklo broliai" pasitarnauti Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Politikai oligarchų gniaužtuose

Partinė sistema pagal įprastą dešinės ir kairės schemą Baltijos šalyse nėra susiformavusi. Visas vyriausybes geriausiu atveju galima pavadinti vidurio dešinėmis, vadinasi, liberaliomis konservatyviomis, bet turbūt teisingiausia būtų pasakyti - jos yra akivaizdžiai nacionalistinės. Elgesys su mažumomis ne visai patenkinamas, homoseksualai ir toliau diskriminuojami. Didžiausią įtaką politikai daro vadinamieji oligarchai. Tie turtingieji aukščiausi visuomenės sluoksniai finansuoja valdančiąsias partijas ir politikus.

Lankantis Baltijos šalyse ir apžiūrinėjant puikią Vilniaus, Rygos, Talino senamiesčių architektūrą reikia suvokti, jog už tą naująjį spindesį sumoka dešimtys tūkstančių blokiniuose miestų pakraščių namuose skurdžiai gyvenančių žmonių. Kaip ir visame pasaulyje, dėl privatizavimo politikos Baltijos šalyse atsirado ryškių socialinių skirtumų. Ypač aiškiai tai matyti iš to, kaip apsirūpinama būstu. Kai Baltijos valstybės dar priklausė Sovietų Sąjungai, ten galiojo teisė į butą ir efektyvi darbo vietos apsauga. Šiandien spekuliantai nekilnojamuoju turtu neturtingesnius žmones gali išmesti iš privatizuotų butų į gatvę - socialiai pažeidžiamų žmonių įstatymas negina. Kadangi vidutinis atlyginimas vis dar mažas, ta nemaloni būsto problema yra aktuali didelei gyventojų daliai.

Nusigręžus nuo Sovietų Sąjungos Baltijos šalyse nebuvo sukurta pilietinė politinė kultūra liberaliąja prasme. Ir toliau aštrėjant socialinei įtampai - dėl kapitalistinės ekonomikos raidos tai neišvengiama - dar labiau stiprės nacionalizmas.

Tačiau Baltijos šalis laikyti vienu politiniu vienetu (o tai autorė šiame straipsnyje ir daro - I.T) būtų klaidinga. Lietuva, Latvija ir Estija viena kitos atžvilgiu taip pat turi išankstinio neigiamo nusistatymo - kiekviena iš jų žiūri savo politinių interesų. Europos Sąjunga tam visiškai nesipriešina - šiose valstybėse ji mato vien tik pigios darbo jėgos tiekėjas ir ištikimas amerikietiškojo imperializmo sąjungininkes.


Būtų galima diskutuoti su autore, bet ar verta. Kad autorė žinotų, kiek dešimtmečių pas mus buvo kalbėta ir rodyta apie rudojo fašizmo nusikaltimus ir kaip Lietuvoje likusius nacmečio tarnautojus raudonieji fašistai baudė už kolaboravimą. Iš sovietinių šaltinių žinojome ir tai, kad Lietuvos teritorijoje nacių okupacijos metais žuvo 700-800 tūkst. įvairių tautybių žmonių, kad buvo sugriauti miestai ir pan. Tik neteko girdėti ar skaityti, kad Lietuvai kurie nors okupantai būtų atlyginę už nuostolius. - I.T).

Parengė Irena TUMAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"