TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nafta - Rusijos prakeikimas ar išsigelbėjimas?

2008 07 02 0:00

Išpūtus naftos kainą pasaulio rinkoje, Rusija maudosi turtuose. "Tik ar ilgai?", - klausia prancūzų filosofas Guy Sormanas. Tačiau kol kas besiliejanti nafta leidžia valstybės vadovams ir visuomenei negalvoti apie reformas.

Kas lankėsi Maskvoje iki 1991 metų, kai ji buvo dar Sovietų Sąjungos sostinė, sutiks, kad šiandien tai atrodo laimingiausia vieta šioje žemėje. Restoranai, barai, viešbučiai pilni žmonių dieną ir naktį. Naujieji turčiai ir jų vaikai bado akis brangiomis mašinomis. Alėjos, kuriomis anksčiau važinėjo tik vyriausybiniai limuzinai, užkimštos automobiliais.

Šią revoliuciją skatina sraunia srove plaukiantys pinigai, gauti pardavus naftą, dujas ir kitas žaliavas. 2006 metais vidutinis atlyginimas padidėjo daugiau nei 20 proc., ekonomikos augimas sudarė 7 proc. Boriso Jelcino laikais vyriausybei vadovavęs Jegoras Gaidaras mano, kad pokyčiai dar nepasiekė tik mažų miestelių ir kaimų, taip ir neatsigavusių po dešimtojo dešimtmečio privatizacijos. Rusijos privatizacijos architektas J.Gaidaras pabrėžia, kad naftos ir dujų kainos - nėra vienintelė ekonomikos atsigavimo priežastis. Ekonomika pradėjo vystytis dar iki naftos bumo dėl rusų verslininkiškos dvasios ir laisvosios rinkos principų taikymo.

J.Gaidaras ėmėsi šoko terapijos ir žaibiškos privatizacijos, atsisakęs laipsniškų pokyčių. Rusai jį kaltina piktnaudžiavimu ir dešimtojo dešimtmečio vargais, bet neteisinga jį laikyti svarbiausiu kaltininku. J.Gaidaras buvo tik gydytojas, pašauktas gelbėti mirtinai negaluojančios Rusijos ekonomikos. Valstybės turto išpardavimas padėjo išgydyti pacientą, o ne pagreitinti jo mirtį.

"Beveik" laisvosios rinkos ekonomika

"Daugelis pamiršta, kad B.Jelcinas paveldėjo kone visiškai nuo naftos priklausomą ekonomiką. J.Gaidaro nuomone, Rusija galėjo gyvuoti tik importuodama iš užsienio maisto produktus, perkamus už parduotą naftą. Devintajame dešimtmetyje nukritus degalų kainai, Michailas Gorbačiovas buvo priverstas didinti valstybės skolas, kad aprūpintų gyventojus svarbiausiais maisto produktais. 1991-aisias, kai į valdžią atėjo B.Jelcinas, Rusija jau neįstengė mokėti savo skolų, ir jai grėsė badas. Ekonomika trypčiojo vietoje, naftos buvo išgaunama vis mažiau. Gavyba padidėjo tik po J.Gaidaro atliktos privatizacijos.

Ar Rusijoje egzistuoja laisvosios rinkos ekonomika? Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, JAV studijavęs ekonomistas, 35 metų Arkadijus Dvorkovičius tvirtina, kad "beveik egzistuoja". "Dar neturime nepriklausomo teisingumo mato, tikros teismų valdžios ar valdininkų, kurie nešvaistytų valstybės pinigų, o laikytųsi taisyklių", - sako A.Dvorkovičius, laikomas į valdžią patekusios naujosios kartos simboliu.

Valdžios "stogas"

Joks verslas neįmanomas Rusijoje be valdžios protekcijos arba "stogo". Protekcija kainuoja, bet užsienio investuotojai veržiasi į Rusiją ne tik pro duris, bet ir pro langus, todėl akivaizdu, kad pelną gauna didelį, net įskaičiuojant korupcijos išlaidas. A.Dvorkovičius taip pat giria rusus už verslininkystės gabumus, nors jie daugiausiai investuoja į parduotuves ir nekilnojamąjį turtą.

Nors praėjusio amžiaus pabaigoje buvo atlikta privatizacija, valstybė vis dar aktyviai dalyvauja ekonomikoje, iš vietos ir tarptautinių koncernų atėmusi energetikos kontrolę. Suprantama, nacionaliniai gigantai negali būti strateginių investicijų pavyzdys. Pavyzdžiui, valstybinis "Gazprom" koncernas mano pasieksiąs didesnio pelno investuodamas į finansų rinką, o ne skirdamas pinigų naujų telkinių paieškoms ar technologijos modernizavimui. Buvęs finansų ministras Jevgenijus Jašinas mano, kad dujų ir naftos perviršis - tai "žaliavų prakeikimas", leidžiantis valstybės vadovams ir visuomenei negalvoti apie reformas.

Ar ilgai dar truks naftos bumas?

Rusijos disidentai tvirtina, kad jis niekada nesibaigs. Spartus Indijos ir Kinijos vystymasis juos įtikino, kad naftos kainos Rusijos džiaugsmui tik augs. Valdžia teigia, kad globalinis atšilimas ir tikimybė, kad sumažės naftos ir dujų poreikis - amerikiečių pramanas, o Rusijos parašą po Kioto sutartimi laiko tik politiniu gestu. Ekonomistas Vladimiras Milovas, pasitraukęs iš vyriausybės moraliniais sumetimais, nesutinka su požiūriu, kad "brangi nafta išspręs visas Rusijos problemas." V.Milovo įsteigta konsultavimo firma aiškina užsieniečiams rusų politikos subtilybes. Jo nuomone, geriausiai suprasti Rusijos politinį gyvenimą ir ideologinį vystymąsi padeda marksizmas, kurio dogma - ekonominė bazė lemia ideologinį antstatą. 1999 metais V.Putinui perėmus valdžią, energijos kainos buvo žemos, todėl prezidentas laikėsi liberalių pozicijų ir leido piliečiams veikti. Pradėjus augti naftos kainoms, V.Putinas ėmėsi nacionalizuoti ekonomiką, periminėti žiniasklaidą, grąžinti valdžią ir privilegijas biurokratinei valstybės mašinai ir FSB (buvęs KGB).

V.Milovas tvirtina, kad "nafta gali skatinti ekonomikos vystymąsi, bet jokia ekonomika negali augti iki begalybės." Anksčiau ar vėliau naftos kainos ims mažėti, o Rusija nėra tam pasirengusi. Rusija kasmet parduoda naftos ir dujų už 160 milijardų dolerių, ginklų - vos 6 milijardus. Tad klausiant, ar naftos bumas - Rusijos prakeikimas, ar jos nepriklausomybės garantas, Maskvos jaunimas renkasi antrąjį variantą, tačiau yra rusų, manančių, kad KGB niekada nebuvo palikusi grėsmingo pastato Lubiankoje.

1991 metais Maskvos gyventojai nuvertė Felikso Dzeržinskio, ČK (KGB pirmtako) įkūrėjo, paminklą, kuris dabar dūla Maskvos šiuolaikinio meno muziejaus kieme. Šiame muziejuje vis dar galima pamatyti Olego Kuliko, kurio vaizdo instaliacijos laikomos naujų rusų meno tendencijų apraiška, kūrinių. O.Kulikas pagarsėjo vaikštinėdamas Maskvos gatvėmis segėdamas šuns antkaklį (tai buvo garsusis performansas "žmogus-šuo"). Menininkas lojo ir puldinėjo praeivius, siekdamas juos palaižyti arba įkąsti. Dabar O.Kulikas sako: "Šiandien Rusijos menininkai gali daryti ką tik nori su sąlyga, kad nekritikuos Putino ir pravoslavų cerkvės."

Parengė Rima KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"