TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nauji iššūkiai Europai vaduojantis iš skurdo

2012 06 28 8:21

Vilniuje viešėjusio prancūzų sociologo Nicolas Duvoux teigimu, solidarumas šiais laikais yra ne tik atjauta kitam, bet ir socialinio būvio valstybėje organizavimo forma. Šalies gerovės modeliai kiekviename krašte skirtingi, tačiau skurdo visiškai išnaikinti niekur nepavyksta.

Prancūzų institutas Lietuvoje šią vasarą organizuojamais ciklo "Vasaros dvelksmas. Atsakomybės metamorfozės" renginiais kviečia pamąstyti apie visuomeninę atsakomybę moderniaisiais laikais. Vienos iš paskaitų autorius - sociologas iš Paryžiaus Dekarto universiteto, Socialinių ryšių mokslinių tyrimų centro (Cerlis) narys N.Duvoux, tyrinėjantis valstybės kovos su skurdu politiką, aptarė šią visai Europai aktualią temą.

Prancūzai irgi skursta

"Prancūzijoje skurdžiai gyvenančių žmonių vis daugėja, jų skurdas gilėja, - teigė N.Duvoux. - Per pastaruosius dvidešimt metų parengtos paramos priemonės, kuriomis siekiama įtraukti į darbo rinką: minimalių pajamų pašalpa, visuotinis sveikatos draudimas, nelabai seniai - aktyvaus solidarumo pašalpa. Tiesą sakant, šios priemonės ne kovoja su skurdu, o įveda tam tikrą tvarką. Be to, jomis vis labiau piktinasi kai kurie visuomenės sluoksniai, kurie jaučiasi valdžios palikti likimo valiai. Demagogiškai teigiant, tokiomis priemonėmis piliečiai pratinami būti išlaikytiniais, viena gyventojų dalis nuteikiama prieš kitą."

Pagalba skaldo visuomenę

Europos valstybėse, kurios jau prieš 30 metų susidūrė su ilgalaikiu nedarbu, buvo vykdoma pagalbos skurstantiesiems politika. "Tai galima laikyti solidarumo ar brolybės laimėjimu, tačiau yra ir kitas reiškinio aspektas. Mane domina, kokį poveikį daro ta politika, kai pagalba yra teikiama tik tam tikras pajamas gaunantiems žmonėms, kai taikoma išteklių sąvoka, kai paramos gali tikėtis žmogus, kurio pajamos nukrinta iki tam tikro lygio, - pasakojo N.Duvoux. - Viena vertus, tai lyg ir gerai, tokia pagalba svarbi žmonėms, kurie be jos neturėtų visiškai jokių išteklių. Tačiau ši politika tam tikra prasme  suskaido visuomenę. Tokią sistemą griežtai atmeta tie, kurie atsiduria vos vos aukštesnėje pozicijoje už gaunančiuosius socialinę pagalbą. Atsiranda nauja priešprieša, dėl kurios kyla struktūrinis susiskaldymas Vakarų Europos visuomenėje. Tarkim, tam tikra kategorija darbuotojų, kurie gauna mažas pajamas (darbininkai arba samdomi darbuotojai), ir anksčiau jautė priešpriešą tiems, kurie uždirba daugiau arba yra vadovai. Tačiau dabar atsiranda priešprieša ne tik tarp jų ir vadovų, bet ir tarp jų ir tų, kurie gauna socialinę paramą. Didžiausias paradoksas, kad tos dvi kategorijos, kurios turėtų būti arčiausiai viena kitos, žvelgiant iš šalies, politiškai  yra labiausiai susipriešinusios, nusiteikusios viena prieš kitą."

Pasak sociologo, ta kategorija, kuri yra pati neturtingiausia, šiuolaikinės visuomenės netgi laikoma atsakinga ne tik už tokią savo padėtį, bet ir už netvarką valstybėje. "Grįžtama prie sąvokos, kuri buvo ikipramoniniu laikotarpiu, kai manyta, jog valkatos kenkia visuomenei, jie pavojingi, - teigė mokslininkas. - Dabar darbininkų kategorija irgi pradedama laikyti pavojinga."

Atsiradus šiam požiūriui pasireiškė naujos politikos kryptys. Užuot kalbėjus apie gerovės valstybės kūrimą, kalbos sukasi apie tai, kad gerovę reikia susikurti darbu. Anot N.Duvoux, ryškiausias tokios politikos pavyzdys - 1996 metais JAV prezidento demokrato Billo Clintono priimtas įstatymas, pabrėžiantis asmeninę atsakomybę (asmeninės atsakomybės ir darbo galimybių suderinimo aktas). "Šiuo įstatymu siekta pamiršti gerovės sąvoką taip, kaip ji iki tol buvo suvokiama, - teigė pašnekovas. - Tuo įstatymu buvo panaikinta tam tikra parama, apribotas pašalpų mokėjimas, taip pat buvo iškelta sąlyga vieno vaiko šeimoms: norint gauti valstybės paramą bent vienas tėvų turi dirbti."

Europoje ši darbo gerovės sąvoka skirtingose valstybėse buvo labai nevienodai įgyvendinta. Socialinė politika daug kur suaktyvinta rengiant individą darbo rinkai, o ne vėliau prisiimant su juo susijusią riziką.

Baimė prarasti darbą

Pasak sociologo, nedarbą Europoje individai ir visuomenė vertina kaip asmeninį pralaimėjimą, nors nedarbas priklauso nuo labai plataus ekonominio konteksto. Be to, visuomenei daug abejonių kelia socialinės sistemos teisingumas, nes padedama tik tam tikrų socialinių kategorijų žmonėms, dažnai socialinė atskirtis nesumažinama, kartais dar labiau padidinama.

"Su įmonių konkurencingumu išaugo žmonių skurdas, vis daugiau žmonių reikia pagalbos. Prancūzijoje darbo gerovės idėjos įgyvendinimas nelabai aiškus, - tvirtino N.Duvoux. - Iš darbo rinkos išstumtas žmogus jaučiasi labai apleistas. Tai paaiškina faktą, kad Prancūzijoje, kur skurdo lygis yra vienas mažiausių Europoje, labai baiminamasi prarasti darbą. Tai žmogų beveik automatiškai nusviedžia tarp skurdžiausiųjų. Todėl, vykdant naują politiką, 2009 metais buvo pritaikyta nauja pajamų nustatymo rūšis, t. y. aktyvaus solidarumo pajamos, kuriomis skatinama asmenis dirbti. Tuo siekta sušvelninti ribas tarp tų, kurie gauna pašalpas, ir tų, kurie dirba, tačiau gauna patį mažiausią darbo užmokestį." Kaip teigė sociologas, per dvejus šios politikos taikymo metus išryškėjo paradoksas - 60 proc. asmenų, kurie galėtų gauti pašalpą, nepageidauja jos dėl įvairių priežasčių. Gaunant socialinę pagalbą sukuriamas prastas žmogaus įvaizdis. Tas, kuris atsisako tos pagalbos, kartu atsikrato ir to įvaizdžio.

Tačiau, sociologo nuomone, rizika tokiu būdu vykdyti socialinę politiką yra dvilypė. "Mintis, kad kiekvienas yra atsakingas už savo likimą, gali dar labiau padidinti nelygybę ir atskirtį visuomenėje, - teigė mokslininkas. - Kita rizika - visuomenė, nenorėdama prisiimti atsakomybės už skurdžiausią žmonių sluoksnį, būtų linkusi išstumti jį iš savo tarpo ir priskirti prie tos grupės, kuri visiškai negali savimi pasirūpinti, prie neįgaliųjų. Ši tendencija ypač akivaizdi JAV, Jungtinėje Karalystėje, kur sveikiems žmonėms socialinės pagalbos, galima sakyti, nėra. Parama teikiama tik neįgaliesiems ir ji kur kas platesnė negu kitose valstybėse."

Svarbiau paslaugos nei parama

Sociologas, pasitelkdamas Europos valstybių socialinės politikos modelius, bando atsakyti į klausimą, kokie šiuolaikinėje visuomenėje galėtų būti nauji keliai derinant solidarumą ir atsakomybę. Skandinavų sociologai mini reiškinį - perskirstymo paradoksą. "Visos socialinės sistemos stengiasi kovoti su skurdu, tačiau pastebėta, kad kuo tiesmukiau tai daroma, kuo tiesmukiau parama teikiama neturtingiausiam sluoksniui, tuo sunkiau pasiekti numatytus tikslus. Tik vykdant bendrą, visai visuomenei skirtą politiką galima įgyvendinti išsikeltus socialinės politikos tikslus, - pabrėžė N.Duvoux. - Tačiau nauja bendra politika turi atsižvelgti ir į naujus iššūkius, su kuriais susiduria Europos visuomenė. Pirmas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį: moterys su skurdu susiduria dažniau, joms sunkiau suderinti profesinį ir asmeninį gyvenimą. Priemonės, kurios gali labiausiai padėti moterims išlikti darbo rinkoje, - tai investicijos į vaikų priežiūros, jų lavinimo programas. Vienas šūkių, kuriuos patvirtino Europa, yra toks: "Jei norite išgelbėti pensininkų pensijas, šiandien investuokite į vaikų darželius." Sociologo tvirtinimu, svarbiausia investuoti į paslaugas žmonėms, o ne tiesiogiai skirti pašalpas. "Prancūzijoje jau tris dešimtmečius taikomas toks išlaidų modelis, kai išlaidos perskirstomos viršuje, o paskui nuteka mažesniais upeliais į apačią, - teigė pašnekovas. - Pastebėjau, kad Lietuvoje perskirstymo lygis mažesnis nei kitose Vakarų valstybėse. Įdomus ir religijos aspektas. Lietuva vyraujančia katalikybe skiriasi nuo Latvijos ir Estijos. Pastarosiose daugiau moterų dirba nei Lietuvoje. Tad Lietuvą galima palyginti su Prancūzija ir pietų valstybėmis Italija, Graikija, Ispanija, kur dėl kultūrinių ir religinių aspektų yra tam tikras šeimos vaidmenų pasiskirstymas."

Gerovės modeliai

Solidarumas ir atsakomybė, pasak sociologo, yra iššūkis dabartinei visuomenei tiek Prancūzijoje, tiek visoje Europoje. Pasak N.Duvoux, pagrindinė socialinio solidarumo idėja - individas sutinka atiduoti dalį to, kas jam priklauso (mokesčiais), vien todėl, kad jis atėjo į pasaulį su jau susiklosčiusia tam tikra sankloda, kuria jis gali naudotis. Naujojo solidarumo amžiaus idėja - surasti pusiausvyrą tarp individo, jam suteikiamos pagalbos ir tarp to, kiek valstybė gali kištis į šią sritį.

"Solidarumo sąvoka atsirado kartu su moderniosios politikos ištakomis Prancūzijoje. Mums, prancūzams, tai visų pirma yra politinio sutarimo sąvoka, atsiradusi šalyje XIX amžiaus pabaigoje", - teigė N.Duvoux.

Pasak sociologo, solidarumas yra ne tik atjauta kitam, tai yra ir socialinio būvio organizavimo forma, kai individai yra priklausomi vienas nuo kito. Solidarumas kartu yra socialinės apsaugos sistema.  N.Duvoux aptarė tris skirtingus Europos valstybėse egzistuojančius socialinio solidarumo modelius.

Pirmiausia, draudimu pagrįstas Bismarko žemyninis socialinis modelis, būdingas Prancūzijai, Vokietijai, Italijai. Čia balansuojama tarp rinkos ir socialinės partnerystės. Pašalpos ir piniginės išmokos testuojamos, socialinis aprūpinimas priklauso nuo turėtos pozicijos darbo rinkoje.

Kitas modelio tipas būdingas Skandinavijos ir Šiaurės šalims. Jis remiasi dideliu valstybės vykdomu paskirstymu, perskirstymu. Trečiasis socialinis ekonominis modelis - liberalusis, būdingas Jungtinei Karalystei, Airijai, JAV. Jis didelį dėmesį skiria individo, o ne valstybės iniciatyvai. Liberalusis modelis pirmumą teikia rinkai. Valstybė garantuoja tik minimalią paramą savo piliečiams. "Kiek spėjau susipažinti su Lietuva, jūsų krašte egzistuoja hibridinis modelis, kuriam būdingi ir kai kurie žemyninio Bismarko modelio, ir liberalaus modelio aspektai", - pabrėžė  N.Duvoux.

Valstybei kištis ar ne?

Europos šalyse maždaug prieš 30 metų atsigręžta į atsakomybės sąvoką. Tai, pasak N.Duvoux, keičia kovos su skurdu priemones, kurios taikomos Vakarų Europoje. "Skurdas šiuolaikinėje visuomenėje būdavo aiškinamas individo atsakomybe. Dėl to atsirado tam tikrų politinių žingsnių. Anglijoje ir Prancūzijoje XIX amžiaus pabaigoje skurdžiai gyvenantys žmonės galėjo tikėtis kolektyvo pagalbos tik tuo atveju, jei jie buvo neįgalūs, - pasakojo sociologas. - XIX amžiaus pabaigoje vykstant pilietiniam karui atsirado tam tikra priešprieša tarp dviejų nuomonių. Vieni manė, kad valstybė neturi kištis į socialinę sritį, kiti, tarkim, socialistai, kad ekonomika turi būti orientuota padėti žmogui. Socialistų nuomone, valstybė turi kištis į visus sektorius. Solidarumo sąvokos atsiradimas buvo trečias tarpinis kelias tarp tų dviejų nesutaikomų priešpriešų."

Politinis kompromisas

Solidarumas, N.Duvoux teigimu, yra ir politinis kompromisas. Prancūzijoje socialinės apsaugos institucijos įgauna vis didesnį svorį. Svarstyklės galutinai pakrypo į solidarumo pusę tada, kai šalyje buvo priimtas nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas ir kai atsakomybė nuo darbdavio pečių perkelta ant solidarumo pečių.

"XX amžiuje socialinio virsmo trajektorija buvo labai vienoda, viskas vyko individo atsakomybės nykimo ir kolektyvinės rizikos prisiėmimo kryptimi, - tvirtino N.Duvoux. - Didysis lūžis buvo dėl gerovės valstybės gebėjimų padengti visas individo rizikas. Politinis pokytis atsirado dėl visuomenės raidos. Galima būtų minėti daug veiksnių, kurie susilpnino tam tikrus solidarumo ramsčius. Tarp tų veiksnių - prieš tris dešimtmečius išaugęs masinis nedarbas, vis lankstesnės darbo sąlygos, globalizacija, kai kurie kiti ekonominį poveikį turėję aspektai. Pavyzdžiui, prieš 30-40 metų paprastų darbininkų vaikams patekti į aukštojo mokslo įstaigas buvo sudėtinga, gal net neįmanoma. Šiandien kiekvienas gali baigti universitetą, tačiau socialiniai baziniai skirtumai niekur nedingo. Tik dabar kiekvienas gali pats jaustis atsakingas už tai, koks jo gyvenimo kelias. Atsirado individo atsakomybės sąvoka. Išsilavinimas įgyjamas ne dėl pasikeitusių socialinių sąlygų ar sumažėjus socialiniams skirtumams, jis atsiranda dėl vidinės atsakomybės prisiėmimo."

Kenkdamas sau paramos negausi

Sociologas pastebi naujų pokyčių institucijose, kurios rūpinasi sunegalavusiu žmogumi. "Vis labiau atsižvelgiama į konkretų asmeninį, individualų žmogaus elgesį, daugiau atsakomybės perkeliama individui. Tarkim, susirgus lėtiniu diabetu ne visada dengiamos visos gydymo išlaidos, susijusios su šia liga, nes manoma, kad ligą sukėlė tam tikras žmogaus elgesys. Rūkymo ar alkoholio vartojimo sukeliamų ligų gydymas taip pat negali būti visiškai kompensuojamas. Visuomenė kelia klausimą, kodėl ji turi mokėti įmokas ir padengti išlaidas tokio žmogaus, kuris žinojo, kad rizikuoja sveikata, - pabrėžė N.Duvoux. - Galima pastebėti ir atvirkštinį procesą: kai kuriems poelgiams suteikiamas medicininis įvertinimas, nors anksčiau buvo vertinama iš baudžiamosios pusės. Pavyzdžiui, seksualinio priekabiavimo atvejai kartais gali būti pripažįstami kaip gydytina liga, o ne kaip nusikaltimas."

Kodėl prancūzai streikuoja

N.Duvoux vadovaujamas tarptautinis internetinis portalas prancūzų ir anglų kalbomis www.laviedesidees.fr (idėjų gyvenimas) stebi intelektinio gyvenimo pulsą, jame diskutuojama socialinėmis, pasaulio įvykių, istorijos, politikos, kultūros temomis. Pasak sociologo, Prancūzijoje dabar labai populiaru burtis į įvairias grupes ir viešai diskutuoti įvairiais gyvenimo klausimais. "Diskusijos išgrynina problemas, o tai paskui padeda priimti teisingus įstatymus", - tikino pašnekovas.

Paklaustas, kodėl prancūzai taip dažnai streikuoja, sociologas išdėstė tokių veiksmų tikslus: "Prancūzijoje streikas yra suvokiamas kaip viena pagrindinių teisių, kuria neabejojama. Tai padeda užtikrinti socialinį pilietiškumą. Palyginti su kitomis šalimis, streikas suvokiamas skirtingai. Prancūzijoje tai būdas pradėti derybas, o Vokietijoje - paskutinė priemonė, kai derybos nepavyksta. Prancūzijoje tokiu būdu prieš derybas streikuojantieji užima tam tikrą poziciją. Atrodo, kad prancūzai nuolat streikuoja, nors iš tikrųjų streikai vyksta tik keliuose sektoriuose."

LŽ paklaustas, ar atsižvelgiama į streikų reikalavimus, N.Duvoux teigė, esą tai priklauso nuo aplinkybių. "Pavyzdžiui, kai neseniai buvo įgyvendinta didžiulė pensijų reforma, kilo daug streikų, tačiau į juos nebuvo reaguota. Kitais atvejais streikų organizatoriams pavyksta pasiekti geresnių sąlygų, kompromisų, tarkim, kai vyko pensijų reforma viešajame transporto sektoriuje, tuomet buvo atsižvelgta į reikalavimus. Kiekvienu atveju viskas priklauso nuo valdžios siekių, jos vykdomos politikos."

Sociologas nemano, kad profsąjungų vaidmuo kovojant su skurdu yra reikšmingas. "Profsąjungos mūsų šalyje yra labai susiskaidžiusios, jų daug, bet jos atstovauja tik labai mažai daliai darbuotojų, bene 8 procentams. Jei atmestume valstybės tarnautojus, liktų tik 5 proc., - teigė N.Duvoux. - Tokios organizacijos dalyvauja rengiant su darbu susijusius įstatymus, tačiau vaidmuo visuomenėje nėra labai didelis. Kyla klausimas, ar jos, gindamos darbuotojų teises, tikrai atstovauja darbuotojams, ar kitų - bedarbių, marginalų interesams ir taip neprisideda prie atskirties visuomenėje didinimo. Mano manymu, šiuo metu Prancūzijos profsąjungų silpnybė ta, kad jos neturi pakankamai jėgos."

Kas nustebino Vilniuje

Pokalbiui baigiantis norėjosi pasmalsauti, kokie pirmą kartą Vilniuje viešėjusio prancūzo įspūdžiai pasidairius po mūsų miestą. "Atvykęs sekmadienį pasivaikščiojau po senamiestį. Mane, paryžietį, nustebino, kad Vilniuje bažnyčios gyvos, jose daug žmonių - tuokiasi, krikštija vaikus, dalyvauja mišiose. Tai galbūt didžiausias skirtumas, palyginti su Vakarų Europa, nes ten krikščionybė vis labiau suvokiama kaip istorinis palikimas. Čia bažnyčios nuostabios, ypač Bernardinų. Be to, atvykus iš Paryžiaus krito į akį, kad šis miestas nuostabus, nes jame daug žalumos ir daug erdvės."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"