TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nauji prezidento drabužiai

2015 10 20 6:00
Vladimiras Putinas nėra strategas, turintis ilgalaikį užsienio politikos planą, bet gudriai improvizuojantis taktikas, veikiantis, kai atsiranda palanki proga. AFP/Scanpix nuotrauka

Maskvos karinė operacija Sirijoje vyksta visai kitame pasaulio krašte ir yra daug galingesnė nei prieš pusantrų metų įvykdyta Ukrainoje, tačiau šios dvi atakos labai panašios tiek pasirengimu joms ir atlikimu, tiek jas lydinčia Rusijos propagandos audra. Matome naują modernios rusiškos karybos variaciją su visais jai būdingais elementais: dūmų uždanga, sumaištimi ir skubiai įtvirtinama nauja realybe.

Kol visi svarstė, ko toliau imsis Maskva, naujas Rusijos hibridinis karas visiškai įsisiūbavo. Tai klasikinis apgaulingos rusiškos maskuotės, XX amžiuje vadintos maskirovka, pavyzdys. Vis dėlto šį kartą Maskva neapsimetinėja, kad lėktuvai, jų pilotai ir sparnuotosios raketos yra ne jos. Priešingai, jų vaizdai puikuojasi visose žiniasklaidos priemonėse ir sulaukia tiek dėmesio, kiek kitos šalys skiria homoseksualų paradams. Panašiai kaip 2014-aisiais, kai pasaulis apstulbęs stebėjo Rusijos hibridinio karo eigą, dabar daugeliui sunku suvokti, kad tai, kas atrodo kaip Rusijos stiprybė ir politinė galia, iš tiesų kyla iš rusų silpnybės.

Vladimiras Putinas – tikras politikos kaskadininkas. Jis susikūrė supermeno, trykštančio energija ir vyriškumu, įvaizdžio burbulą, nors realybėje tėra ne aukštesnis kaip 170 cm, panašiai kaip Napoleonas. Taip pat kaip Napoleonas jis metų metus vaizdavo, kad jo valdoma šalis yra supervalstybė, tačiau Rusija iš tiesų neturi nei didžiulės karinės, nei ekonominės galios – jėgos jai suteikia nebent turimi branduoliniai ginklai. Dabar V. Putinas ryžosi sudėtingiausiam triukui iki šiol ir atlieka jį neprotingai rizikuodamas.

Rusijos motyvai

Rusija pagal plotą yra didžiausia pasaulyje valstybė, kurioje gyvena per 140 mln. žmonių ir slypi neaprėpiami gamtos turtai. Tarptautinio valiutos fondo sudarytame ekonomiškai stipriausių valstybių sąraše ji užima 15 vietą, Rusiją lenkia tokios šalys kaip Ispanija, Meksika ar Italija. Realybė, nuo kurios V. Putinas bando pasislėpti ir pabėgti, yra ta, kad per 15 jo valdymo metų Rusija virto ne modernia pramonės milžine, o pagedusia ir korumpuota kleptokratija. Vietoj klestėjimo ir socialinio saugumo rusai iš V. Putino gavo pažadą, kad šis mainais į jų pasiaukojimą ir kenčiamą nepriteklių sukurs naują Rusijos imperiją. Dabar rutuliojasi dar viena mums jau gerai pažįstamos temos – nauji prezidento drabužiai – variacija.

Rusams, kuriems sunku suvokti savo valstybės nacionalinius interesus Sirijoje, netaps lengviau ir išvydus vyriausybės neseniai priimtą biudžetą. Gynybos išlaidos padidėjo iki 33 proc., o socialiniam sektoriui skirta iš viso mažiau nei 28 proc. visų valstybės išlaidų. Tuo pat metu į Rusijos televizijos ekranus plūdo vaizdai, simbolizuojantys Rusijos imperijos jėgą ir galią: rusiškos bombos, taikliai naikinančios taikinius Sirijoje, ir Kaspijos jūroje dislokuotos sparnuotosios raketos, gebančios įveikti pusantro tūkstančio kilometrų. Tai pirmas kartas pastaraisiais metais, kai Rusija rodo sugebanti ir norinti smogti priešui toli nuo savo sienų.

Dauguma Rusijos ir užsienio analitikų sutaria dėl rusų operacijos Sirijoje priežasčių. V. Putinas nėra strategas, turintis ilgalaikį užsienio politikos planą, bet gudriai improvizuojantis taktikas, veikiantis, kai atsiranda palanki proga ir atsiveria galimybė įtvirtinti valstybės interesus. Rusija siekia apginti prezidentą Basharą al-Assadą, užsitikrinti savo interesus teritorijoje – įskaitant karinių jūros bei oro bazių apsaugą – ir kartu nustatyti ribą, ką regione gali sau leisti JAV su sąjungininkėmis. „Islamo valstybės“ gretose kaunasi ir potencialiai terorizmo grėsmę Rusijai kelia keli tūstančiai jos piliečių. Maskva norėtų parodyti didžią savo galią ir pademonstruoti pasauliui, kaip reikia tvarkytis su tarptautinėmis grėsmėmis, su kuriomis Jungtinės Valstijos ir Vakarai nesugebėjo susidoroti per ketverius metus. Rusijos komentatoriai taip pat rašo, kad šalies kariuomenė darė spaudimą Kremliui, kad šis leistų išmėginti naujausią ginkluotę, dar neišbandytą mūšio lauke. Rusijos politologė Marija Snegovaja žurnale „The American Interest“ publikuotame straipsnyje rašo apie dar vieną iš Maskvos motyvų – troškimą destabilizuoti padėtį visame regione tikintis, kad dėl to pakils naftos kaina, nes nukritusi ji žemyn nusitempė ir Rusijos ekonomiką.

Visos šios priežastys drauge įtikino Maskvą, kad laikas veikti. Juk jeigu priešų apgultas B. al-Assadas pralaimėtų, Maskva rizikuotų prarasti savo strateginį tiltą į regioną. V. Putinas pranoko pats save, kaip ir prieš dvejus metus, kai užkirto kelią Aljanso atakai prieš B. al-Assadą pasiūlęs sunaikinti Sirijos cheminį ginklą. Dabar jo arkliukas – „Islamo valstybė“ ir į Europą plūstantys pabėgėliai. Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, susiklostė idealios aplinkybės pradėti vykdyti planą. V. Putinas nuskubėjo į Niujorką sakyti kalbos ir susitikti su prezidentu Baracku Obama slapta jau suplanavęs tolesnius savo veiksmus Sirijoje.

Pavojaus signalas

Kaskadininkai, tarp jų ir V. Putinas, dažnai elgiasi neatsargiai ir mano, kad jeigu triuką atlikti pavyko vieną sykį, pavyks ir antrą, ir šįkart galbūt net geriau. Stiprinti savo karines pajėgas Sirijoje Kremlius pradėjo prieš kelias savaites iki bombardavimų. Pirmosios atakos surengtos tik tada, kai Maskva įvykdė kruopščiai sudėliotą planą ir žingsnis po žingsnio atliko visus diplomatinius bei karinius manevrus. Visos mozaikos detalės stojo į savo vietas, kai V. Putinas sakė kalbą Jungtinėse Tautose. Čia jis ir vėl įsikūnijo į savo mėgstamą personažą – padegėją, kuris vaidina ugniagesį ir taikdarį. Šia kalba Rusija pradėjo naują hibridinį karą.

V. Putinas pakilo į naujas oratorystės aukštumas, kai kaip tikras moralinis autoritetas ėmė dėstyti, kad būtina suburti bendrą koaliciją kovai su terorizmu ir daryti kompromisus. Niekas nekreipė daug dėmesio į šias frazes ir niekam nepasirodė keista jas girdėti iš vadovo, kurio žodyne paprastai nėra žodžio „kompromisas“. V. Putino pasaulyje kompromisas tėra silpnybės sinonimas. Kai jis ištarią šį žodį, tai signalas, kad kažkas rezgama.

Rusijos dėmesys nuo Donbaso nukrypo į Damaską. Jau kurį laiką buvo aišku, kad konfliktas Ukrainoje rimsta. Jis prarado savo pradinį žavesį. Separatistų ir vyriausybės Kijeve konfrontacija nustumta į antrą planą. Separatistai net pranešė, kad karas Rytų Ukrainoje baigtas. Jie atšaukė anksčiau skelbtus vietos rinkimus, o kai kurie net pareiškė, kad nori keliauti į Siriją ir ten kautis kaip savanoriai. Tokie savanoriai, savaime suprantama, negali taip paprastai mesti šio užsiėmimo. Ilgai laukta deeskalacija Ukrainoje prasidėjo be fanfarų. Kremliaus propagandininkai užtraukė visiškai kitą dainelę ir pakeitė kontekstą, bet formatas išliko tas pats, kurį Rusija išbandė baudžiamojoje ekspedicijoje į Krymą ir Rytų Ukrainą.

Konfliktai, priešai ir krizės

V. Putino ir jo komandos problema ta, kad jie sukūrė sistemą, kuriai veikti reikia konflikto, priešo ir krizės, taip pat daug nacionalizmo, užsimaskavusio kaip aistringas patriotizmas. Per pastaruosius aštuoniolika mėnesių ši sistema suvienijo tautą, V. Putiną apdovanojo anksčiau nematyta rinkėjų parama ir nukreipė dėmesį nuo augančių Rusijos ekonomikos problemų. Tačiau ši sistema reikalauja, kad Kremlius ir toliau kurstytų liepsnojantį patriotizmo laužą naujomis krizėmis ir konfliktais. Krintant energijos kainoms ir augant išlaidoms gynybai, kritinės ekonomikos situacijos pataisyti nepavyks. Tai, kas atrodo, kaip Rusijos stiprybė Sirijoje, iš tiesų bus išbandymas šalies ūkiui pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Palaikyti karinį spaudimą Sirijoje ir tinkamai aprūpinti ten dislokuotas pajėgas prireiks daug resursų, o tai gali virsti sunkia našta Rusijos ekonomikai. To ženklų matyti jau dabar – civiliniai keltai, kuriais būdavo gabenamos atsargos į Krymą, dabar plukdo karinius išteklius, kurą ir įrangą į Rusijos karinę bazę Tartuso mieste. Tačiau naujausiame interviu televizijai prezidentas V. Putinas vis dėlto dėstė, kad Rusijos gynyba taps varikliu, kuris paskatins ekonomikos augimą, kaip buvo JAV, Europoje, Kinijoje ir Indijoje.

Didžiausias išbandymas Kremliui bus nuolat ieškoti naujų priešų ir kurti naujas krizes. Tai bus būtina, kol tik šitaip pavyks užtikrinti, kad V. Putino režimas gyvuos ir toliau, o šalis bus kontroliuojama. Hibridinis karas ir šis ypatingas rusiškas „krizių valdymas“ tapo dviem pagrindinėmis putinizmo doktrinomis. Atrodo, kad pats prezidentas ir įtakingiausi jo patarėjai patys tapo šių doktrinų įkaitais. O tai kelia grėsmę tiek Rusijai, tiek visam pasauliui.

Sunku pasakyti, kaip gerai V. Putinas yra susipažinęs su vieno iš didžiųjų Jungtinių Valstijų prezidentų Abrahamo Lincolno darbais. Jam priskiriama ši mintis: „Galima kvailinti dalį liaudies visą laiką, galima kvailinti visą liaudį tam tikrą laiką, tačiau negalima kvailinti visą laiką visos liaudies.“ Galbūt V. Putinui reikėtų susimąstyti apie šiuos žodžius. Jo dvaro siuvėjams, kurie puoš prezidentą kitam pasirodymui savo šalyje ar prieš didžiulę tarptautinę auditoriją, tokią kaip Jungtinės Tautos, – taip pat. O mes turėtume pasimokyti iš prezidento pasirodymo Ukrainoje bei Sirijoje ir būti geriau pasiruošę nuspėti, kada, kur ir kaip jis atliks kitą savo triuką. Kad pakurstytų liepsnojantį laužą.

Apie autorių

Samuelis Rachlinas yra Danijos žurnalistas, buvęs danų televizijos korespondentas Maskvoje, o šiuo metu dirba JAV, Vašingtone. 2014 metų spalį danų kalba išleista naujausia jo knyga „Aš, Putinas – rusų pavasaris ir rusų pasaulis“.

Autorius gimė Jakutijoje, ten 1940 metais buvo ištremti jo tėvai – Lietuvos žydas iš Kybartų ir Danijos žydaitė iš Kopenhagos. 1956 metais, kai S. Rachlinui buvo devyneri, šeimai buvo leista išvykti į Daniją.

Vertė MILDA BARONAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"