TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Naujuoju Šilko keliu Kinija veržiasi į Vakarus

2016 09 06 6:00
Pirmasis traukinys iš Kinijos atvyko į Lioną (Pietryčių Prancūziją) šiemet balandį - jis atvežė 41 vagoną techninės įrangos, automobilių dalių ir elektronikos, o per 15 dienų įveikė 11 500 km per Kazachstaną, Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją ir Vokietiją. AFP/Scanpix nuotrauka

Kinija tiesia naujus kelius, geležinkelius ir vamzdžius iš Vidurio Azijos į Europą. Tikriausiai kinams tai gerai, bet kitos šalys žvelgia įtariau.

Kašgare, pačiame Kinijos Liaudies Respublikos vakariniame pakraštyje, vaizdai primena Biblijos scenas ir tuos laikus, kai I amžiuje prieš Kristų atsirado senasis Šilko kelias. Dabartinė Kinijos vyriausybė nuo Kašgaro planuoja pradėti naują pasaulinį prekybos kelią, nors kol kas jo mažai matyti. Ten vietos žmonės dar vadelioja arkliais kinkytus vežimus, vyksta gyva prekyba kupranugariais, moterys, nešinos maišais abrikosų ir razinų, skinasi kelią pro bliaunančius ir mykiančius asilus bei ožkas. Sekmadieninis Kašgaro, oazės miesto Takla Makano dykumoje, prie aukštų Pamyro ir Hindukušo kalnų, turgus yra vienas didžiausių pasaulyje. Jame maišosi įvairios etininės grupės, įskaitant dominuojančius uigūrus, nomadus kirgizus ir valdančiuosius kinus hanus. Čia dar galima pajusti tikrąją legendinio Šilko kelio, iš Kašgaro oazės vedusio į tokius miestus kaip Samarkandas, Buchara, Teheranas, Bagdadas ir toliau nusidriekusio iki Viduržemio jūros bei Romos imperijos, dvasią. Karavanai gabeno šilką, nefritą, keramiką, popierių ir arbatą į Vakarų pasaulį, o aliejų ir česnakus – į Tolimuosius Rytus. Šilko kelias buvo pasaulio kultūrų susitikimo ir religijų plitimo, pirmiausia – budizmo, o paskui ir islamo, vieta. XIV amžiuje žlugus mongolų dominavimui prekyba pamažu išblėso.

Nėra nieko neįmanomo

63 metų Kinijos prezidentas ir Komunistų partijos generalinis sekretorius Xi Jinpingas nori atgaivinti mitą ir nutiesti naująjį Šilko kelią, didžia dalimi pakartojantį senąjį. Tai milžiniškas projektas, į kurį Kinija siekia įtraukti 60 šalių – apie pusę žmonijos. Pekinas skyrė 40 mlrd. dolerių (36 mlrd. eurų) naujiems keliams, geležinkeliams, vamzdynams tiesti ir uostams nuo Lietuvos iki Horno kyšulio, Šri Lankos ir Izraelio, Pakistano ir Irano plėsti. Dvi geležinkelio linijos veda į Vokietiją: nuo Džengdžou iki Hamburgo ir nuo Čongčingo iki Duisburgo. Norėdama finansuoti šį projektą, Kinija įsteigė Azijos infrastruktūros investicijų banką (AIIB). Xi Jinpingui niekada nepatiko, kad Vašingtonas nesuteikia svaraus balso jo šaliai tokiose organizacijose kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas. Pernai birželį 57 valstybės, įskaitant Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Vokietiją, prieš JAV valią pasirašė AIIB chartiją.

Tačiau ko iš tikrųjų siekia Pekinas? Ar Kinijos vadovybė nori plėtoti ekonominius mainus artimose ir tolimose valstybėse suartinant pasaulį, kaip tvirtina savo propagandoje? Ar tai daroma tam, kad Kinijos kompanijoms reikia globalizuotis ir taip paskatinti stringančią šalies ekonomiką? Ar tikrasis tikslas yra padaryti galą Vakarų politiniam dominavimui, kitais žodžiais, užvaldyti pasaulį?

Pekinas jau pasiuntė visą armiją pareigūnų į Kašgarą naujam ekonominiam koridoriui tiesti. Plečiamas aukštai kalnais į Pakistaną einantis kelias, nusidrieksiantis iki pat Gvadaro, kinų statomo visiškai naujo Arabijos jūros uosto. Ant inžinierių stalo jau guli ambicingi naujų geležinkelio linijų į Kirgiziją ir Kazachstaną planai. Nors tai neįtikimas techninis iššūkis, viskas atrodo įmanoma, nes kinai jau nutiesė geležinkelį į Tibetą didesniame kaip 5 km aukštyje.

Gyvenimo standartai Kašgare kyla, lengvatinio apmokestinimo aukštųjų technologijų parkai sukūrė naujų darbo vietų provincijos sostinėje Urumči. Sindziango autonominiame regione ekonomikos augimas siekia 9 proc. ir lenkia daugelį kitų Kinijos vietų.

Senovės Šilko keliu traukdavo kupranugarių karavanai.

Deja, vietos uigūrų pritarimo ir dėkingumo Pekinas nesulaukia. Yra dalykų, kurie jiems svarbesni už didesnį prekių pasirinkimą. Tai – pagarba šios tautos žmonėms ir religijai, islamui. Tačiau uigūrai dažnai patiria visai ką kita: vaizdo kameros stebi mečetes, vyrams draudžiama auginti ilgas barzdas, jų vaikams neleidžiama laikytis ramadano. Ekonominis ir politinis elitas sveikina galimybes, kurias atveria Pekino finansinės injekcijos, bet Sindziango gyventojai skeptiškai vertina naująjį Šilko kelią ir kinų hanų dominavimą. Panašios nuotaikos vyrauja ir kitoje Kinijos sienos pusėje.

Kinų interesai Kazachstane

Oro linijos dabar jungia Urumči ir Almatą, didžiausią Kazachstano miestą, 1500 km atstumą padeda įveikti nauji keliai ir geležinkeliai. Korgaso pasienio mieste Kinija įsteigė specialią ekonominę zoną. 2013 metų rugsėjį su Xi Jinpingu susitikęs Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas bent iš išorės atrodė nusiteikęs entuziastingai. Šalies transporto ministras paskelbė, kad per ateinančius penkerius metus Kazachstanas investuos kelis milijardus JAV dolerių į naujus traukinius ir geležinkelio linijas.

76-erių N. Nazarbajevas, piemens sūnus ir sovietinių laikų komunistų regioninis lyderis, autoritariškai valdo Kazachstaną jau ketvirtį amžiaus. Jis pastatė naują stiklinių dangoraižių sostinę Astaną ir Vakarų yra laikomas apsėstu didybės manijos. Kazachstanas beveik 8 kartus didesnis už Vokietiją, bet gyventojų turi mažiau nei 20 milijonų. Prezidentas gali sau leisti ekstravagantiškus projektus, nes kontroliuoja didžiulius gamtos išteklius, įskaitant naftą, gamtines dujas ir uraną. Tačiau pastaruoju metu Kazachstanas taip pat kenčia dėl kritusių kainų, šalies bendrasis vidaus produktas susitraukė.

N. Nazarbajevas gana sumaniai naudojasi užsienio galybėmis: leidžia amerikiečiams eksploatuoti Kazachstano gamtinius išteklius, Europos Sąjungą (ES) pavertė didžiausia savo prekybos partnere ir bendradarbiauja su Rusija saugumo srityje bei Eurazijos Ekonominėje Sąjungoje. Bet ypač daug dėmesio jis skiria „strateginei partnerystei“ su Kinija. Pastaraisiais metais buvo nutiesti vamzdynai, kuriais žalia nafta ir dujos iš Kaspijos jūros teka tiesiai į Liaudies Respubliką. Kinai kontroliuoja beveik trečdalį Kazachstano gamtinių išteklių ir intensyviai veržiasi į žemės ūkio sektorių.

Daugelis kazachų naująjį Šilko kelią laiko grėsme. Tai ypač jaučiama specialiojoje ekonominėje pasienio zonoje. Kinijos pusėje plėtojamas naujas verslas, kyla gyvenamieji pastatai, prabangios parduotuvės. Už sienos, Kazachstane, matyti tik kelios degalinės ir kioskai, plyni sklypai pramaišiui su šiukšlių sąvartynais. Kazachai atvažiuoja į Korgasą nauju greituoju traukiniu iš Almatos, prisiperka pigių kiniškų prekių ir vakare grįžta namo. Šis smulkus pasienio judėjimas Pekino nedomina. Korgasas yra svarbus kaip centras, per kurį traukiniai rieda toliau į Vidurinę Aziją, Iraną ir galiausiai į Europą.

It dramblys porceliano parduotuvėje

Buvęs Kirgizijos ministras pirmininkas Djoomartas Otorbajevas kaip niekas kitas puikiai jaučiasi ir Kinijoje, ir Rusijoje, ir ES, ir JAV. Jis metus vadovavo vyriausybei, o pernai pavasarį tapo nepriklausomu politikos konsultantu ir nuo to laiko tarpininkauja skirtingiems pasauliams, reguliariai skraidydamas tarp Pekino, Maskvos, Astanos ir Briuselio.

Biškekas, kurį nuo Almatos skiria 4 valandų kelias nauju greitkeliu, senajame Šilko kelyje buvo karavanų stovėjimo vieta. Šiandien tai apsnūdęs stalininės architektūros miestas, primenantis sovietinius laikus. Tačiau įspūdis apgaulingas, nes Kirgizija yra kosmopolitiškesnė, demokratiškesnė ir liberalesnė nei kaimynė. Mažas nomadų kraštas, turintis 6 mln. gyventojų, palaiko gerus santykius su Vakarais, taip pat su Kinija ir Rusija. Kirgizija yra ir Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos, ir Maskvos diriguojamos Eurazijos Ekonominės Sąjungos narė. „Esame neturtinga valstybė, įsprausta tarp aukštų Tian Šanio ir Pamyro kalnų, atkirsta nuo jūros“, – sako D. Otorbajevas. Politikos konsultantas giria laisvus rinkimus savo šalyje, bet peikia korumpuotą elitą ir yra įsitikinęs, kad prekybai bei turizmui plėtoti jo valstybei reikalingi ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant atviras sienas ir transporto kelius. Todėl Kirgizija tik laimės iš Kinijos Šilko kelio projekto. D. Otorbajevas žavisi Kinija, ištraukusia iš skurdo tiek daug žmonių pastaraisiais dešimtmečiais, bet ir perspėja Pekiną, kad šis suteiktų savo piliečiams daugiau laisvių, o užsienyje nesielgtų it dramblys porceliano parduotuvėje. Pasak jo, kinai visur, kur tik pasirodo, atveža savo darbininkų ir pradeda statyti ką nori, o pareikalavus leidimo, paperka pareigūnus. Kinai stokoja švelniosios galios, nesupranta, kad siekiant ilgalaikės sėkmės reikia palenkti žmonių širdis.

Rusija žvelgia įtariai

Pagal idealų scenarijų naujasis Šilko kelias galėtų tapti didžiausia po Marshallo plano, kurio padedamos JAV po Antrojo pasaulinio karo prikėlė Vokietiją, ekonomikos skatinimo programa. Rusija irgi laimėtų, ji suinteresuota bendradarbiauti su Kinija, ypač dabar, kai patiria recesiją. Tačiau Kremlius vis įtariau žvelgia į vis labiau pasitikinčią Kiniją. Prezidentas Vladimiras Putinas mano, kad Šilko kelio iniciatyva Pekinas siekia įsitvirtinti kaip dominuojanti politinė galia.

Entuziastingai Šilko kelią palaiko Iranas ir Turkija. Vasarį atvykęs pirmasis tiesioginis traukinys iš Kinijos Teherane buvo sutiktas plojimais. Kinija jau seniai yra didžiausia Islamo Respublikos eksporto partnerė. Iraniečiai dėkingi Pekino politinei vadovybei už aukštųjų technologijų tiekimus, kurie sankcijų galiojimo laikais leido Iranui toliau eksploatuoti savo žaliavų išteklius.

Panaši ir Turkijos laikysena. Paprastai pasipūtęs prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas labai paslaugus kinams. Gal todėl, kad šiuo metu Turkija neturi daug draugų tarptautinėje arenoje. Ekonomikai patiriant krizę milijardai iš Kinijos ateina pačiu laiku.

Tačiau didžiausią ir nuostabą keliančią sėkmę naujasis Šilko kelias patiria regione, su kuriuo niekada nebuvo susijęs, – Rytų Europoje.

Su duona ir druska

Išskirtinis penkių žvaigždučių viešbutis Baltarusijos sostinėje vadinasi „Pekinas“. Pretenzingas pastatas, turintis 180 kambarių ir konferencijų salę 500 svečių, – bendras abiejų šalių kompanijų projektas. Taip pat vadinasi ir populiariausias restoranas Minske. Jo valgiaraštyje gali rasti baozi – koldūnų su kiaulienos ir pupelių tyrės įdaru. Kantono popmuzika karaliauja Minsko karaokės baruose. Vien per dvejus pastaruosius metus į Baltarusiją atvyko daugiau kaip 10 tūkst. imigrantų iš Kinijos. Po ukrainiečių jie yra didžiausia užsienio darbininkų grupė. Neseniai „Air China“ atidarė keturis per savaitę tiesioginius skrydžius iš Pekino į Minską. Tai tikrai stebina, turint galvoje 6500 km atstumą tarp šių miestų, ir kad kur kas glaudesni istoriniai bei kultūriniai ryšiai Baltarusiją sieja su Rusija. Kadaise būta net planų suvienyti abi valstybes. Tačiau dabar Baltarusijoje įsitvirtina kinai, be vargo nurungiantys prekybos partnerius iš Rusijos ir ES. Kai pernai gegužę Kinijos prezidentas Xi Jinpingas su valstybiniu vizitu viešėjo Minske, 62 metų Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka puolė į oro uostą asmeniškai pasitikti svečio su druska ir duona.

Baltarusijoje kinai įsteigė daugybę bendrų įmonių, kuriose turi bent vieno balso lemiamą persvarą. Vienas svarbiausių tokių projektų – „Didysis akmuo“. Šiuo metu netoli Minsko oro uosto esančiame 80 kv. km plote statomas milžiniškas pramonės parkas. Ten jau iškirsti miškai, žemę rausia buldozeriai, o plakatai rusiškai, kiniškai ir angliškai skelbia: „Laikas – pinigai, organizacija – gyvenimas“. Iš Tolimųjų Rytų atvykę darbininkai stato kompanijų biurus, mokyklas, ligonines ir būstus 170 tūkst. žmonių. Netoliese eina E30 kelias, jungiantis Berlyną ir Maskvą. Visai įmanoma, kad jis taps Šilko kelio apendiksu, vedančiu į Pekiną.

Tačiau Xi Jinpingas nelinkęs krauti visų kiaušinių į vieną krepšį. Pernai rudenį Kinijos prezidentas pakvietė 16 Rytų Europos lyderių į savo gimtąjį Sudžou miestą. Tai buvo jau ketvirtas tokio pobūdžio viršūnių susitikimas Vakarų žiniasklaidai nedalyvaujant, o Kinijos laikraščiai mirgėjo pranešimais. Kaip šeimininkai ir tikėjosi, svečiai iš Rytų Europos parodė didžiulį susidomėjimą. Programos Rytų Europoje, kitaip nei Vidurio Azijoje, kur daugelis projektų dar tik „popieriuose“, jau įgyvendinamos. Pekinas pasirašė sutartis su Serbija ir Vengrija bei finansuoja naują greitąjį traukinį iš Belgrado į Budapeštą. Kinijos firmos dalyvauja hidroelektrinių užtvankų statybose Kroatijoje ir Lenkijoje. Lietuvoje Pekino finansais plečiamas Klaipėdos uostas. Šiemet Xi Jinpingui viešint Čekijoje prezidentas Milo Zemanas pareiškė: „Norėčiau, kad Čekijos Respublika taptų Kinijos vartais į ES.“

Bet ar ji netaps kuo nors kitu?

Kinija ne tik investuoja į Šilko kelią, jos valstybinės kompanijos vykdo ir agresyvius pirkimus, ypač aukštųjų technologijų srityje. Tuo pat metu Komunistų partija laikosi protekcionistinės politikos, saugo savo bendroves nuo konkurencijos ir trukdo Vakarų kompanijoms. Nematyti, kad ES turėtų bendrą strategiją, leidžiančią gintis nuo šios nelygybės, ir jokios vieningos pozicijos Šilko kelio projekto atžvilgiu, o Rytų Europos draugiškus santykius su Tolimųjų Rytų ekonomine galybe vertina įtariai.

Parengė Viljama SUDIKINĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"