TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ne tik stebuklais, bet ir savo gyvenimu Jonas Paulius II rodė šventumą

2014 04 26 6:00
Ir paskutiniais gyvenimo metais Jonas Paulius II neprarado dvasios giedrumo, o kartais būdavo giliai susimąstęs. Reuters/AFP/Scanpix nuotraukos

Rytoj Romoje - unikali diena: du popiežiai bus paskelbti šventaisiais. Jonas Paulius II ypač brangus Lietuvai, nes mylėjo mūsų šalį, atvyko sustiprinti mūsų jaunos valstybės ir griovė komunizmą Europoje.

Tokios charizmos, kokia buvo būdinga Jonui Pauliui II, neturėjo joks kitas popiežius. Net ir dabartinis pontifikas Pranciškus, nors be galo simpatiškas, šiltas, paprastas, charizma neprilygsta Karoliui Wojtylai. Kažin, ar apskritai kuri nors iškili pasaulio asmenybė, propaguodama dorovines, krikščioniškas vertybes, sugebėtų it magnetas pritraukti milijonus įvairiausių šalių tiek jaunų, tiek vyresnių tikinčiųjų ir net abejingų religijai žmonių, kaip tai pavykdavo Jonui Pauliui II.

Džiaugsminga nuotaika tvyro Romoje laukiant istorinės dienos.

Ypatinga asmenybė

Jis buvo išskirtinis ir daugeliu kitų dalykų: poetas ir dramaturgas, politologas ir filosofas, mąstytojas, gilinęsis į graikų klasikinę etiką, fenomenologiją, mistiką ir, žinoma, Bibliją. Jaunystėje net aktorius. Puikus sportininkas – alpinistas, slidininkas, plaukikas, baidarių sporto entuziastas, žygeivis. Gyvenime ragavęs ir sunkaus fizinio darbo akmens skaldyklose, kasyklose.

Lenkas K.Wojtyla tapo pirmuoju po 4,5 šimtmečio ne italų kilmės pontifiku, atėjusiu iš komunistinio bloko šalies. Išrinktas pasaulio katalikų vadovu 1978 m., kai jam buvo 58 eri, jis pripažintas jauniausiu popiežiumi nuo 1846 m. (tada išrinktam Pijui IX buvo 54-eri). Jis buvo taip pat ilgiausiai nuo šv.Petro laikų tą garbingiausią misiją atlikęs šv.Tėvas: jo pontifikatas truko beveik 27 metus (1978 – 2005). Jonas Paulius II beatifikavo ir kanonizavo nepalyginamai daugiau asmenų negu jo pirmtakai: palaimintaisiais paskelbė 1338, šventaisiais 482 žmones. ,,Niekada to nesiekiau, bet Dievo valia sumušiau daug rekordų", - sakydavo humorą mėgstantis popiežius.

Paties Jono Pauliaus II beatifikacijos procesas – vienas trumpiausių: prasidėjo po mėnesio nuo jo mirties ir baigėsi praėjus 6 metams, o kanonizacija baigta po 3 metų.

Ypatingą dėmesį jis skyrė jaunimui, su juo siejo geresnės ateities viltis. Jo dėka 1985 m. gimė Pasaulio jaunimo dienų tradicija. Į tas dienas vis kitame krašte sugužėdavo pasimelsti, pamąstyti šimtai tūkstančių vaikinų, merginų iš viso pasaulio. Suprasdamas jų problemas, jiems kylančius iššūkius, popiežius patardavo, kuo reikia vadovautis gyvenime. Ypač jis mėgo bendrauti su jaunimu neoficialiai, net pro savo rezidencijos langą. Taip darydavo atvykęs į Krokuvą.

Daugelis turbūt dar pamena, kaip šis popiežius iš šv.Petro bazilikos balkono kreipdavosi į tikinčiuosius ne tik itališkai, lenkiškai, bet ir lietuviškai, vengriškai, ukrainietiškai ... Specialiai mokydavosi nelengvų jam sakinių, o laisvai kalbėjo prancūziškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai ir lotyniškai.

Lemtingi atvykimai į Lenkiją

Kitas jo pontifikatui būdingas bruožas – apaštalinės kelionės. Joks kitas popiežius neaplankė tiek daug šalių (daug kur vyko net po keletą kartų), kiek šis šv.Petro įpėdinis - lankėsi kituose kraštuose net 104 kartus. Kad susitiktų su tikinčiaisiais, vyko ne tik į Europos, bet ir Amerikos, Afrikos, Azijos valstybes, net į komunistinę Kubą, kur kalbėjosi su Fideliu Castro. Po to vizito ten gerokai palengvėjo katalikų gyvenimas. Jis – pirmasis popiežius, pakviestas į Didžiąją Britaniją po 1534 m. įvykusio Anglijos Bažnyčios atsiskyrimo, pirmasis Baltuosiuose rūmuose Vašingtone svečiavęsis pontifikas . Tik į Rusiją, nepaisant daugybės pastangų, taip ir negavo pakvietimo – tam priešinosi Maskvos patriarchatas.

Vos praėjus metams nuo išrinkimo, šis popiežius keliavo į gausiausią katalikų bendruomenę turinčią Meksiką. Tais pačiais 1979 m. pirmą kartą kaip pontifikas atvyko į gimtąją Lenkiją . Būtent tada šimtams tūkstančių tautiečių jis ištarė garsiuosius žodžius: "Tenužengia Tavo dvasia ir teatnaujina Žemės veidą! Šios Žemės!". Jie laikomi pranašiškais, nes ragino lenkus busti, tikėti, kad Dievo pagalba šalis išsivaduos iš komunistinės priespaudos, o netrukus ėmė kurtis antikomunistinė profesinė sąjunga "Solidarumas", atvedusi Lenkiją į demokratinę santvarką.

Toji 9 dienas trukusi apaštalinė viešnagė sukrėtė visą šalį. Lenkai džiaugėsi, didžiavosi, meldėsi ir verkė. Nors žiniasklaidos pranešimai buvo labai ribojami, cenzūruojami, kad ir kur jis važiavo, visuose keliuose, gatvėse jį sveikino minios, o jo aukojamose mišiose dalyvavo net kai kurie aukšti komunistiniai veikėjai. Popiežiaus autoritetas jau tuomet buvo milžiniškas.

Kai 1981 m. gruodį generolas W.Jaruzelskis, siekdamas užgniaužti "Solidarumą", įvedė šalyje karo padėtį ir prasidėjo jo narių represijos, popiežius dėjo daug pastangų jiems padėti, privačiuose pokalbiuose su Lenkijos ir Sovietų Sąjungos vadovais užtardavo suimtuosius. Kai atvyko į šalį 1987 m., komunistinė valdžia stengėsi sukliudyti jam apsilankyti "Solidarumo" lopšyje Gdanske, susitikti su Lechu Walęsa, paskui Varšuvoje pasimelsti prie J.Popieluszkos, valdžios agentų nukankinto ir paskandinto kunigo, kapo, bet Jonas Paulius II laikėsi kietai ir leidimą išsikovojo.

Kalbėdamas apie tikėjimo galią, istoriją, tradicijas, šis popiežius ne tik budino lenkų tautą, bet ir žadino joje vienybės jausmą. "Nebijokit! Drąsiai eikit link Jėzaus, pasitikėdami Juo, nes Jame būsit laisvi ir saugūs net tada, kai jūsų gyvenimo keliai taps duobėti ir pavojingi!", - ragino jis.

Vienas nuostabiausių šv.Tėvo susitikimų su tautiečiais įvyko jo gimtajame miestelyje Vadovicėse 1999 m. Jau ligų kamuojamas sėdėdamas ant pakylos aikštėje pastatytame krėsle jis bendravo su tūkstančiais susirinkusių paprastų vietos gyventojų be galo nuoširdžiai, betarpiškai, pasakojo apie savo tėvų namus, vaikystės draugus, išdaigas, mokytojus, pirmąją komuniją. Kiek šilumos, meilės, padėkos Dievui ir savo seniai mirusiems tėvams jis išsakė! Kaip smagiai pokštavo, kartu su visais linksmai juokėsi, droviai prisipažindamas, kad po egzaminų su klasiokais eidavo į cukrainę valgyti kremuvkų – pyragaičių, kurių kremas su trupučiu alkoholio! Tuos vaizdus iki šiol rodo Lenkijos televizija.

Jonas Paulius II į tėvynę buvo atvykęs net 8 kartus ir kaskart tai keldavo milžinišką euforiją. Lenkai jį tiesiog garbino, dievino, kiekvienoms mišioms statė jam grandiozinius vis naujus altorius, o didingi jo paminklai iškilo beveik visuose šalies kampeliuose. Daugelį metų man gyvenant toje šalyje susidarė įspūdis, jog jis jiems svarbesnis, brangesnis už Dievą. Kita vertus, matant, kaip jie gerbia, išaukština savo didį tautietį, primindami pasauliui, jog būtent Lenkija davė žmonijai šią neeilinę asmenybę, nejučia pagalvodavau, kodėl mes tik menkiname savo tautą, kritikuojame, nerodome pagarbos net labai Lietuvai nusipelniusiems žmonėms? Juk tuo gniuždome patys save.

Du XX amžiaus Romos katalikų milžinai - Jonas Paulius II (kairėje) ir Jonas XXIII (dešinėje) bus Pranciškaus (viduryje) paskelbti šventaisiais.

Apie Lietuvą – įvairiai

Atvykdamas į Lietuvą 1993 m. popiežius jautė, kaip mums, atkuriantiems ką tik iš okupacijos išsivadavusią valstybę, reikalingas ir svarbus Bažnyčios palaikymas. Lenkai nuogąstavo, kad sunku bus užtikrinti jo saugumą, sovietų kariuomenė tik neseniai išvesta, mūsų šalis dar persitvarkymo stadijoje ir čia esą neramūs laikai. Saugumu rūpintis tada apsiėmė ir Lenkijos pareigūnai, turėję jau nemenką patirtį. Vėliau jie sakė, jog lietuviai labai stengėsi, noriai įsiklausydavo į patarimus. Deja, Lenkijos žiniasklaidoje girdėjosi daug kritikos, priekaištų mums ir net šv.Tėvui: "Popiežius turėjo pabrėžti lenkų buvimą nuo amžių toje žemėje, deja, tik kvietė į meilę, vienybę, mūsų tautų santarvę, jis per daug kalbėjo lietuviškai, per mažai lenkiškai (...) Nebuvo žmonių gausumo nei Kaune, nei Kryžių kalne, nei kitur, priešingai negu kitose šalyse, nepavyko rasti kontakto su klausytojais (...) Jo kelionės trasoje lietuviai stovėjo tylėdami, beveik abejingi, atrodė, jog sveikina šv.Tėvą kaip kadaise gal Brežnevą (...) Katalikybė ten katakombų stadijos, ji sunkiai laiko egzaminą laisvės sąlygomis".

Tačiau lietuviai, kurie mena anas dienas, žino ką kita: tada mūsų šalyje dingo tarpusavio nesutarimai, aprimo politiniai ginčai, įsivyravo stebuklinga ramybė, o žmonės gaudė kiekvieną pontifiko žodį, veržėsi dalyvauti jo aukojamose mišiose, troško bent akimirkai išvysti jo veidą. Lietuva atrodė tarsi pakylėta, šviesesnė, gražesnė. Mums tai buvo nepaprastas įvykis. Malonu buvo tuomet išgirsti Joną Paulių II sakant: "Niekada neteko būti Vilniuje, bet visada buvau jame širdimi, mintimis (...) Apsilankymas čia – ypatinga Dievo dovana man. Lietuva man ypač brangi. Kai tik Dievo valia buvau išrinktas vadovauti Apaštaliniam sostui, nuėjau pasimelsti į Vatikano bazilikos lietuviškąją Dievo Motinos koplyčią". Daugelis mūsų taip pat turbūt prisimena, kaip gražiai, europietiškai jis kreipėsi į Lietuvos lenkus: "Mieli lenkų kilmės lietuviai!". Kokią pasipiktinimo audrą tie žodžiai sukėlė! O juk šv.Tėvas ir kitur sakydavo "lenkų kilmės prancūzai", "lenkų kilmės amerikiečiai", ir ten niekas neįsižeisdavo.

Lenkijos spaudoje buvo ir palankių mums vertinimų: "Kryžių kalne lietuviai pastatė tūkstančius kryžių, kad parodytų pasauliui, kiek jiems teko iškentėti. Kiekvienas kryžius reiškia raudonojo totalitarizmo sunaikintą gyvybę ar sveikatą. Jie rodo Dievo ilgėjimąsi. Popiežius klūpėjo Kryžių kalne ir meldėsi už sovietinių lagerių ir kalėjimų kankinius, už Dievo vaikus, iš kurių buvo atimtas žmogiškasis orumas. Jis prašė, kad pasaulis jų neužmirštų savo maldose". Katalikų savaitraščio "Tygodnik Powszechny" redaktorius Jerzy Turowiczas teigė: "Iš daugybės šv.Tėvo kelionių apsilankymas Baltijos šalyse buvo itin reikšmingas. Bažnyčios galva atvyko ten, kur pusę amžiaus komunistai, vadovaudamiesi antikrikščioniška, antireligine ideologija, siekė sunaikinti Bažnyčią, tačiau išrauti iš žmonių širdžių tikėjimo jiems nepavyko. Lietuva toje kelionėje buvo svarbiausia – ten katalikai buvo labiausiai persekiojami. Lietuviams Jono Pauliaus II atvykimas reiškė žymiai daugiau negu bet kuriai kitai tautai (...) Jis neabejoja, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė, niekam nevalia abejoti lietuvių teise į jį. Atvyko į Lietuvą žinodamas, kaip sunkiai klostosi mūsų valstybių santykiai ir kad Lietuvos lenkai turi problemų, bet jo misija yra sutaikinti žmones, ieškant to, kas mus jungia. Tos kelionės metu jis darė viską, kas jo galioje, kad įsivyrautų santarvė, kad lenkų mažuma būtų pilietiškai lojali jaunai Lietuvos valstybei, nereikalautų sau išskirtinių privilegijų ir turėtų galimybes puoselėti savo tautinį identitetą. Pagrindas santarvei turėtų būti abiejų tautų krikščioniškas tikėjimas".

Atnaujino Europos politinį veidą

Visos didžiosios permainos, įvykusios Rytų Europoje, nebūtų įmanomos be Jono Pauliaus II įtakos. Jis suvaidino nepaprastai reikšmingą vaidmenį mūsų kraštams vaduojantis iš komunizmo. Pasaulis pripažįsta, kad jis padėjo Rytų Europai atgauti ne tik religinę, bet ir politinę laisvę. 1981 m. Šv.Petro aikštėje Romoje įvykdytas pasikėsinimas į popiežių siejamas būtent su jo pažiūromis į komunizmą. Neatskleistų užsakovų nurodymu turkų teroristo paleistas šūvis, laimei, nepataikė į galvą, kulka įsmigo į pilvą. Šv.Tėvas buvo įsitikinęs, jog jį išgelbėjo Dievo Motinos ranka. "Viena ranka taikė, o kita nukreipė kulką kitur", - sakė popiežius. Vėliau net ir po daugybės operacijų tas sužalojimas kėlė įvairiausias sveikatos komplikacijas, prasidėjo ir Parkinsono liga, tačiau Jonas Paulius II atleido jį nužudyti norėjusiam turkui. Niekada neslėpė nuo tikinčiųjų savo ligų, rodė, kad ir jis, kaip paprastas žmogus, kenčia, serga.

Anot Lenkų tautos atminties instituto, KGB imdavosi įvairių provokacijų, kad pakirstų popiežiaus autoritetą, pakenktų jo charizmatiškam įvaizdžiui. Buvo skleidžiamos kalbos, jog jis jaunystėje turėjo romaną ir nesantuokinį sūnų. Šiomis dienomis Lenkijos ateistai ne tik skleidžia panašias kalbas, bet ir baudžiasi iškabinti plakatus su K.Wojtylos ir jo neva sugyventinės nuotrauka.

Jonas Paulius II bus paskelbtas šventuoju šį sekmadienį. Kaip teigia jį pažinojęs lenkų dvasininkas Adamas Bonieckis, didžiuma lenkų visuomenės jaučia ypatingą džiaugsmą, bet tas paskelbimas nieko nepakeis – jis ir taip yra šventas. "Jo kultas laikui bėgant nesumenko, nepaisant įvairių bjaurasčių, kurias bandoma jam primesti. Jau jo mirties dieną visi suvokėme, kad jis šventas. Popiežius buvo žmogus, galėjo ir klysti, tačiau jo gyvenimu įrodytas šventumas – akivaizdus".

Iš Jono Pauliaus II:

* "Nesakykit, jog Dievo nori, kad būtume vargšai, ligoti, nelaimingi ir gyventume blogose sąlygose. Tai netiesa ir prieštarauja žmogaus orumui!".

* "Kultūra yra tai, kas paverčia žmogų dar labiau žmogumi".

* "Vaikas yra gražiausia dovana ne tik šeimai, bet ir tautai. Niekada neatmeskime, neišsižadėkime šios Dievo dovanos!".

* "Gėrėkimės kūdikiais, vaikeliais! Argi Jėzus mums nesakė: jeigu nebūsite tokie tyri, kaip vaikai, neatsivers jums Dangaus karalystė?!".

* Kai K.Wojtyla išgirdo, jog būtent jis išrinktas Romos vyskupu, šmaikščiai atsiduso: "Išrinko mane popiežiumi! Kad juos kur!".

* Dar jam būnant tik kardinolu ir lankantis Zakopanėje, viena kalnietė kreipėsi: "Jūsų Eminencija, dailiausias kunige kardinole…". Būsimas popiežius linksmai ją pertraukė: "Na, kažkiek tiesos tame yra!".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"