TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Neišsprendžiamos Afrikos problemos

2011 07 11 0:00
Pabėgėliai iš Somalio rikiuojasi prie maisto dalijimo centro stovykloje Kenijoje.
AFP/Scanpix nuotrauka

Afrikos ragą kamuoja sausra, žmonės iš Somalio bėga arba miršta badu. Pietų Sudano gentys po pasaulio bendruomenės remiamo referendumo paskelbė nepriklausomybę. Afrikoje gausėja valstybių ir kartu nyksta efektyvūs valstybingumo institutai.

Badas ir troškulys

Birželį pasibaigęs lietaus sezonas regiono šalyse (Somalis, Džibutis, Etiopija, Kenija) buvo mažai lietingas. Artimiausi sezoniniai lietūs bus tik spalį. Didžiausia tragedija ištiko Somalio žmones.

Per praėjusius tris dešimtmečius Somalio gyventojų skaičius patrigubėjo - iki 10 milijonų. Didelė jų dalis užsiima tradicine gyvulininkyste, tad bandos irgi išaugo. Šioje sausringoje šalyje ganyklų ir vandens šaltinių galimybės išmaitinti ir pagirdyti bandas ribotos. Intensyvus ganyklų nuganymas skatina dirvožemio eroziją ir dykumėjimą.

Šios problemos tipiškos visai piečiau Sacharos nusidriekusiai Afrikai, tačiau Somalyje jas dar paaštrina dešimtmečius besitęsiantis pilietinis karas. Somaliečiai nuo bado mirties bėga į gretimas šalis. Piečiau esanti Kenija, taip pat paliesta sausros, ruošiasi iki metų pabaigos priimti pusę milijono pabėgėlių.

Sausros katastrofa - socialinis reiškinys

Tačiau vandens ištekliais vienam gyventojui Somalis aprūpintas ne prasčiau kaip Izraelis, Abu Dabis ar kai kurie Kalifornijos rajonai. O ten humanitarinės pagalbos nereikia.

Nelaimės Somalyje priežastys ne gamtinės, o socialinės. Žlugusi vieningos šalies administracija ir visų karas prieš visus - baisesni už sausrą. Nekeisdami ūkininkavimo būdo, neribodami gimstamumo, somaliečiai mirs iš bado ne tik per sausras. Tačiau, kaip rodo kad ir Kinijos pavyzdys, tokius pokyčius visuomenėje veiksmingai įgyvendinti gali tik vietos valdžia, o ne geri dėdės iš svetur.

Somalis - tik geografinė sąvoka

Somalio respublika (Džumchurijada Somalija) turi dar trumpesnę valstybingumo istoriją nei Libija, kurioje irgi tebesitęsia chroniškas genčių konfliktas. Šita nepriklausoma Afrikos rago džumchurijada buvo sulipinta po Antrojo pasaulinio karo iš britų ir italų kolonijų. Tačiau ir šios kolonijos buvo sukurtos ne pagal natūralius gentinius darinius, o tiesiog nubraižant sienas žemėlapyje. Tad neegzistuoja ne tik bendranacionalinė, bet net ir istorinė buvusi kolonijinė tapatybė.

Tačiau pasaulio bendruomenė užsispyrusi laikosi kitos nuomonės. Ginkluota jėga, suformuota iš Afrikos Sąjungos valstybių kontingentų, gina vadinamąją Pereinamąją federacinę vyriausybę. Su šių afrikiečių karių pagalba toji vyriausybė kontroliuoja didesnę sostinės Mogadišo teritoriją. Jai šiokią tokią paramą deklaruoja ir kai kurios gentys.

Politinė šalies geografija

Pagrindiniai politiniai Somalio dariniai yra nepriklausomybės siekiantis Somalilendas šiaurėje, autonomijos siekiantis Puntlendas šiaurės rytuose bei pietinis islamistų kontroliuojamas Somalis. Jie patys viduje yra gana netvirtos genčių asociacijos. Greta jų yra dar keliolika (ar keliasdešimt - tai greičiau akademinis ginčas) gentinių struktūrų, kurios laviruoja tarp stambesnių darinių siekdamos apginti savo ganyklas, šaltinius bei galvijus.

Šiokį tokį administracinį įgalumą rodo tik pirmosios trys teritorijos. Bet jeigu su Somalilendu ir Puntlendu tarptautinė bendruomenė veda dialogą ir net gauna pažadų kovoti su piratais, Islamo teismų kontroliuojamas Pietų Somalis suvokiamas kaip blogio lizdas.

Šiuolaikinės Somalio ekonomikos šakos

Taip ir netapęs pramonine šalimi (italų kolonistų nutiestas geležinkelis, Sovietų pastatytos pramonės įmonės - sugriauti), Somalis peržengė į postindustrinės ekonomikos etapą. Mobiliojo ryšio bei interneto plėtra ten pažengusi gerokai toliau nei pas kaimynus. Skelbiama, kad mobiliosios elektroninės bankininkystės paslaugos ten lengvai prieinamos ir paplitusios, gausu ir pinigų keityklų. Taip pat skelbiama, kad šalyje yra 65 įvairių kategorijų, daugiausia maži, oro uostai bei nusileidimo aikštelės. Egzistuoja ir šiokia tokia pramonė - nedidelių laivų aptarnavimas ir remontas.

Nesunku pastebėti, kad šios postindustrinės veiklos pritaikytos taip pat ir aptarnauti Somalio diasporos ryšiams su tėvyne, prekybai narkotikais, žmonėmis, piratų veiksmams, teroristinei veiklai. Tarptautiniame darbo pasidalijime Somalis užima svarbias pozicijas šiose negarbingose srityse.

Mirties lordai, gyvybės valdovai

Somalyje realiai valdo tie, kurie gali bendruomenėms garantuoti mirtį ir užtikrinti gyvybę. Mirtį garantuoja turimi šaunamieji ginklai, gyvybę - maisto paramos badaujantiesiems skirstymas.

Todėl esminis konfliktas valstybėje - kurie ginkluoti vyrai skirstys maistą. Didžiausioje pietinėje šalies dalyje apie sostinę Mogadišą reali valdžia yra islamistinė "Al Šabab" organizacija - Islamo teismų judėjimo vykdomosios valdžios šaka. Ji verčia tarptautines pagalbos organizacijas skirstyti maistą tik jai dalyvaujant. Visiškai natūralu, kad badaujantys gyventojai už išsaugotą savo vaikų gyvybę tampa dėkingi šiems ginkluotiems vyrams. Taip Vakarų humanitarinė pagalba prisideda prie archajiško ir brutalaus režimo įsitvirtinimo ir humanitarinių problemų didėjimo.

"Humanitariniai" prekeiviai

Kitas pagalbos vėžys yra pačių humanitarinių organizacijų darbuotojų korupcija. Įprasta, kad maistas (pakuotės žymimos kaip pagalbos siunta, ne parduoti) atvirai pardavinėjamas turguose. Organizacijų darbuotojai, kaip skelbiama, susitarę su vietos vadais maistą jiems parduoda. Bene pagrindinė kova tarp Afrikos taikdarių ir vietinių islamistų Mogadiše yra dėl pagrindinio miesto (ir visos šalies) turgaus kontrolės. Naujausiais duomenimis, turgų tebekontroliuoja islamistai.

Per praėjusius metus Somalyje žuvo keturi Pasaulio maisto programos darbuotojai. Jų žūties priežastys neaiškios. Lieka spėlioti: nušauti vykdydami savo kilnią misiją; nušauti, kad nereikėtų jiems mokėti; nušauti, kad maistą pardavė ne tai grupuotei.

Pagalbos organizacijos pripažįsta, jog Vakarų šalyse jaučiamas "humanitarinis nuovargis", - vyriausybės ir šalių bendruomenės vis labiau abejoja savo pagalbos efektyvumu ir nebe taip skuba atverti piniginių. Somalio atvejis dar kartą iliustruoja liūdną a forizmą: "Humanitarinė pagalba yra procesas, kai pinigai paimami iš turtingų šalių neturtingųjų ir atiduodami neturtingų šalių turtuoliams."

Somalį atsiveža savyje

Naudodamiesi Europos Sąjungos humanizmu, Somalio pabėgėliai keliasi gyventi į Europą. Gausių jų bendruomenių jau yra ir mūsų gretimose Skandinavijos šalyse. Ne visi tie atvykėliai skuba perimti europines vertybes ir integruotis į jiems prieglobstį, saugumą ir gerovę kilniai suteikusių valstybių gyvenimą. Yra ir tokių, kurie siekia, kad naujoji tėvynė kuo greičiau pavirstų tokia pat jiems įprasta šalimi kaip Somalis.

Pernai Danijoje gyvenantis jaunas somalietis su kirviu užpuolė Kurtą Westergaardą (2005 metais laikraštyje publikuotų karikatūrų apie pranašą Mahometą autorių). Dailininkas, laimei, liko gyvas, somalietis sėdi kalėjime.

Moralinis Europos pasirinkimas

Smurto, bado ir mirčių Somalyje akivaizdoje Europa turi du nelinksmus pasirinkimus.

Pirmasis - tęsti ir plėsti ligšiolinę pagalbą, maitinti (vietos karo vadams tarpininkaujant) badaujančius žmones vietoje, plėsti pabėgėlių stovyklas gretimose šalyse, atverti jiems ir savo duris.

Per dešimtmečius sukaupta patirtis rodo, kad tai padeda tik palengvinti laikiną bėdą ir sukuria dar daugiau ateities problemų. Ir dabar tos problemos visoje Afrikoje, ne tik Somalyje, aštrėja.

Kitas pasirinkimas - nusišalinti nuo jų tragedijos - griautų pačius pagrindus tos humanistinės moralės, kuria remiantis ir susiformavo mūsų krikščioniškoji civilizacija.

Negalėdamos atsisakyti šio dorovinio pagrindo, Europos šalių visuomenės kartu jaučia vis didesnį nuovargį nuo beviltiško ir neperspektyvaus dalyvavimo sprendžiant svetimas bėdas.

Pasaulio bendrija pagausėjo vargeta

Šeštadienį Pietų Sudano respublika šventė savo nepriklausomybės paskelbimą. Po dešimtmečius trukusio karo, spaudžiant tarptautinei bendruomenei, Sudano valdžia leido surengti referendumą ir atsiskirti šalies pietų gentims.

Šiaurės ir centrinis Sudanas - daugiausia arabiškai kalbantys šviesesnės odos musulmonai. Pietų Sudane gyvena daugiausia negridai, išpažįstantys krikščionybę arba vietinius animistinius tikėjimus.

Taikus atsiskyrimas negarantuoja tolimesnės taikos ir Pietų Sudano klestėjimo. Pasienyje su likusiu Sudanu yra penkios ginčijamos teritorijos. Pats Pietų Sudanas yra genčių konglomeratas, kurį iki šiol labiausiai vienijo neapykanta agresoriams iš Šiaurės.

Nenoriu būti blogu pranašu, bet naujasis Pietų Sudanas turi visas prielaidas tapti tradicine "juodosios Afrikos" diktatoriška kleptokratija. Paguoda tik ta, kad net ir "žlugusi valstybė" yra truputį geresnė gyventi žmonėms nei atviras agresorių genocidas, turėjęs, kaip skelbta, ir rasinių motyvų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"