TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nenuplaunama Beslano gėda

2009 09 01 0:00
Gražiausiai Rusijoje tvarkomos kapinės - jose palaidoti per Belsano tragediją žuvę vaikai.
Užsienio spaudos nuotrauka

Penkeri metai kai po įkaitų dramos Beslano valdžia ir Kremlius paliko likimo valiai gyvus likusius tragedijos dalyvius ir jų šeimas. Rusija stengiasi pamiršti apie saugumo pajėgų nesėkmę.

Karštą vasaros dieną gydytojas Alanas Adyrchajevas rodo savo 11-metės dukros laišką, adresuotą mirusiai mamai. Jame nelygiomis vaikiškomis raidėmis parašyta: "Skiriama mūsų mamai Irai. Metai eina, bet mes nepamiršime tavo juoko, tavo akių ir tavo švelnumo. Rusai turi žudyti ingušus - taip kaip jie išžudė mūsų Beslaną."

Beslanas - Rusijos rugsėjo 11-oji

Jau nedaug kas mena, kad 2004 metų rugsėjo 1 dieną ingušų ir čečėnų teroristų grupė užėmė Beslano 1-ąją mokyklą bei paėmė įkaitais 1127 mokinius, mokytojus ir tėvus. Rusų specialiosios pajėgos tam nebuvo pasiruošusios, ilgai nesiderėjusios jos pradėjo išlaisvinimo akciją, pasibaigusią kruvina tragedija.

Dar niekada per teroristų antpuolį nebuvo žuvę tiek daug vaikų. Iš 334 žuvusiųjų 186 buvo mokiniai ar mokinių broliai ir seserys, 17 vaikų neteko abiejų tėvų, 72 liko sunkiai sužaloti. Žuvo ir A.Adyrchajevo žmona, taip pat gydytoja.

Po žiaurios 52 valandas trukusios įkaitų dramos Beslanui paramą siuntė visas pasaulis: siuntiniai keliavo iš Australijos ir net Jordanijos. "Gavome 46 televizorius, 19 mikrobangų krosneles, 196 telefonus ir tiek pliušinių žaislų, kad jais būtume galėję užkimšti visus apskrities vaikų kambarius", - sakė gyva likusi mokytoja.

Maskvos meras įsakė pastatyti dvi šiuolaikines mokyklas, rusų šou žvaigždės koncertavo nemokamai, bankai įrenginėjo žaidimų aikšteles, vyriausybė ir privatūs rėmėjai sumokėjo už kiekvieną žuvusįjį maždaug 100 tūkst. litų prilygstančią sumą, už sunkiai sužeistąjį - po 70 tūkst. litų. Varganai gyvenantiems kaukaziečiams tai atrodė daug. Bet praėjus penkeriems metas dauguma išgyvenusiųjų ir jų artimųjų jaučiasi užmiršti. Beslano gyventojai neturi sveikatos draudimo. "Niekas reguliariai netikrina sveikatos, ieškantieji pagalbos nežino, kur kreiptis", - pasakoja A.Adyrchajevas.

Beslano pakraštyje jau dveji metai stūkso nauja klinika - brangiausia regiono ligoninė. Tačiau ji neveikia, nes nėra pinigų jai išlaikyti, psichologinės pagalbos skyriaus vaikams taip pat nėra.

Valstybinėje ligoninėje kas antra iš turimų 60 lovų tuščia, nes nėra pinigų nutriušusiam pastatui remontuoti. Prieš mėnesį miesto valdžia 20 proc. sumažino gydytojų ir slaugytojų algas. Anksčiau A.Adyrchajevas, turėjęs daug naktinių budėjimų, uždirbdavo sumą, prilygstančią 700 litų.

Nenori prisiminti Beslano

Atrodo, kad trečia pagal turimus valiutos rezervus pasaulio valstybė Rusija nelinkusi prisiminti Beslano, kuris, rašytojo Viktoro Jerofejevo žodžiais tariant, tapo "vaikų naikinimo sinonimu, jėgos demonstravimu, nežinančiu jokio sąžinės graužimo". Tik kartą po žudynių Beslane apsilankė tuometis prezidentas Vladimiras Putinas. Nė vienas už diletantišką specialiųjų pajėgų ataką atsakingas asmuo neturėjo bent pasiaiškinti, kai kurie net buvo paaukštinti. Iki šiol abejojama, ar tikrai veikė tik 32 teroristai ir ar kai kuriems jų pavyko pasprukti, kaip mano dauguma Beslano gyventojų.

Valstybinėje televizijoje ši tema tebėra tabu. "Beslano motinos" skundžiasi, kad jau kelerius metus beviltiškai stengiasi kokioje nors laidoje išsakyti savo reikalavimus. Todėl žmogaus teisių organizacijos vadovė Zuzana Dudijeva kalba apie "dvigubą gėdą", nes prieš įkaitų dramą buvo gautas įspėjimas apie galimą teroristų ataką, bet valdžios atstovai nesureagavo.

Z.Dudijeva saugo albume sudegusio sūnaus Zauro nuotrauką. Jis sėdėjo sporto salėje tiesiog po sprogmenimis apkaišytu krepšinio lanku. Įkaitai buvo suvaryti į sporto salę ir laikomi alinančiame karštyje be vandens. Vaikams matant teroristai nušovė jų fizinio lavinimo mokytoją.

Gydytojas A.Adyrchajevas sako, kad tokius vaizdus matę vaikai lieka traumuoti visą gyvenimą. Mažieji jo pacientai skundžiasi nuolatiniu galvos skausmu, dideliu kraujo spaudimu. Jo paties dukros Milana ir Emilija gali miegoti tik degant šviesai. Ant jo rašomojo stalo guli aštuonių vaikų, kuriems būtina skubi operacija, sąrašas, bet nėra pinigų.

Pirmoji šiame sąraše penkiolikametė Fatima, nemokanti sudėti 20 ir 20. Įsiveržus į mokyklą rusų elitiniams kariams, į jos kaktą pataikė ir kiaurai per pakaušį išlėkė granatos skeveldra. Fatima stebuklingai išgyveno, nors 19 dienų išgulėjo komoje, o trejus metus negalėjo ištarti nė žodžio. Po penkių operacijų, iš kurių dvi buvo padarytos Vokietijoje, ji gali vaikščioti ir tarti kelis žodžius. A.Adyrchajevas pasakoja ir apie žavią 13-metę Kariną Kosovą - ji smarkiai apdegė kairę koją. Mergaitės tėvai (tėvas statybininkas ir motina kranininkė, kartu uždirba apie 1000 litų per mėnesį prilygstančią sumą) neįstengia nupirkti dukrai mažiau nei 50 litų kainuojančio gydomojo tepalo, kurio užtenka tik savaitei. Jie net nedrįsta galvoti apie odos persodinimo ir granatos skeveldrų pašalinimo operaciją, kuri Maskvoje kainuotų apie 18 tūkst. litų.

Fatimos teta Lana, atsisakiusi vaikų darželio auklėtojos darbo, kad galėtų slaugyti sunkiai sužalotą mergaitę, nuolat skambina apskrities gydytojams, nes negali gauti vaistų, kurie sumažintų Fatimai spaudimą smegenyse. Lana turėjo atsargų, atsigabentų iš Vokietijos, bet jos baigia išsekti. Pinigų operacijai ir reabilitacijai Berlyne moteris buvo gavusi iš Vladikaukazo apskrities savivaldybės. Bet šiuo metu prašantieji pagalbos niekam neberūpi, o jos reikia ne tik vaikams, bet ir traumų patyrusiems suaugusiesiems.

Angelų miestas

Netoli naujojo nenaudojamo ligoninės pastato yra "angelų miestas" - gražiausios ir geriausiai prižiūrimos Rusijos kapinės, kuriose palaidoti 268 žuvusieji. Čia guli ir kapinių direktoriaus Kaspolato Ramonovo duktė Mariana, jai šią rugsėjo 1-ąją būtų sukakę dvidešimt. Paklaustas, kiek laiko dirba šiose kapinėse, K.Ramonovas su neviltimi balse atsako: "Aš čia ne dirbu, o gyvenu."

Parengė Rima KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"