TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nenusisekęs kelias į Vakarus

2015 11 16 15:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Tarp Rusijos ir Graikijos galima rasti daug paralelių. Šių šalių visuomenės nuo devintojo dešimtmečio pradėjo įtemptą kelią į Vakarus ir abiem atvejais nepasisekė. Tačiau kodėl?

Pastaraisiais metais Europos Sąjungą užgriuvo politinės problemos Rusijoje ir Graikijoje. Iš pirmo žvilgsnio šios šalys mažai ką bendro turi. Rusija – žlugusios Sovietų Sąjungos su imperinėmis ambicijomis naftos centras, o Graikija – finansiškai ir struktūriškai silpna valstybė prie Viduržemio jūros. Tačiau iš antro žvilgsnio galima rasti aiškių istorinių paralelių: abi šalys devintajame dešimtmetyje pradėjo savo visuomenių vesternizaciją. Ir abiem atvejais šis projektas žlugo – su dramatiškomis pasekmėmis šioms šalims bei jų kaimynėms. Kokias išvadas galima padaryti ir ką jos reiškia Vakarams?

1914 metais Vokietija apibrėžė save kaip antivakarietišką. Tik po 1945 metų tapimas Vakarų dalimi buvo valstybės tikslas. Bonos Respublikos istorija dažnai aiškinama kaip sėkmingos vesternizacijos po nacių diktatūros pavyzdys. Nuo 1990 metų suvienyta Vokietija priklauso Vakarų pasauliui. Tuomet, komunistinės diktatūros pabaigos Europoje filosofas Francis Fukuyama suformulavo garsią tezę apie „istorijos pabaigą“. Jis manė, kad po XX amžiaus tragedijų neišvengiamai triumfuos liberali pasaulio tvarka. Bet alternatyvų Vakarų pasauliui buvo ir visada bus.

Atėnų ir Maskvos elitas nusprendė žengti į Vakarus. Abi visuomenės XX amžiuje patyrė karo, okupacijos, diktatūros ir pilietinio karo kančias. Jų modernioje istorijoje dominavo neliberalus valstybingumas. Bet dabar jie nusprendė priartėti prie Vakarų. Šiuo sprendimu jie tikėjosi politinių ir socialinių dividendų. Šių šalių elitas pripažino, kad senasis režimas veda į politinę ir socialinę aklavietę.

Persiorientavimo tikslas turėjo modernizuoti visuomenę ir išvaduoti iš dešimtmečių sąstingio. Tiek karinė diktatūra Graikijoje, tiek socialistinė Sovietų Sąjunga gyveno gerokai žemiau savo potencialo. Palyginti su Vakarų Europa ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, vyravo skurdas, nelygybė ir nesaugumas. Užsienio politikos nesėkmės – konfliktas dėl Kipro ir karas Afganistane – diskreditavo valdančias diktatūras. Neryžtingai elito dalys pripažino, kad tik perimant Vakarų modelį būtų galima išvengti galutinio nuosmukio.

Senųjų struktūrų išlikimas

Graikijos įstojimas į Europos Bendriją 1981 metais bei glasnost ir perestroika devintojo dešimtmečio viduryje nebuvo visuomenės pageidavimo išraiška. Tai buvo vesternizacija „iš aukščiau“. Abiejose valstybėse vos keli piliečiai galėjo įsivaizduoti, kas yra Vakarai. Dauguma gyventojų liko valdomi senų paternalistinių struktūrų. Daugelis graikų ir rusų politinius pokyčius vertino skeptiškai arba su baime.

Graikijoje ir po Sovietų Sąjungos žlugimo – Rusijoje pagal vakarietiškas konstitucijas buvo pradėtos kurti nepriklausomos institucijos: teismai, parlamentai ir vietos savivalda. Viešai buvo teigiama, kad reformuojama pagal Europos pavyzdį. Žinoma, šios reformos nebuvo pasmerktos nesėkmei iš pat pradžių. Priešingai – abiejose šalyse buvo jaučiamas socialinis pabudimas.

Žinoma, Graikijos ir Rusijos atvejai daugeliu atžvilgių skiriasi. Graikija įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, taigi instituciškai buvo visiškai integruota į Vakarų struktūras. Tačiau Atėnams, nepaisant ilgalaikės pagalbos iš Briuselio, nepavyko modernizuoti savo ekonomikos. Graikijos valstybė ir jos institucijos tebėra silpnos ir mažai teisėtos. Tai atsispindi administracijoje, teismų sistemoje ar mokesčių rinkime. Kaip euro krizė rodo, dėl ekonominių Graikijos problemų Europos partneriai turėjo ją išgelbėti nuo bankroto. Taigi krizė aiškiai parodo Graikijos vesternizacijos ribas.

Kas lieka, tai draugystė tarp vyrų

Naujai sukurtos Vakarų institucijos prarado politinę praktiką bei svarbą. Tačiau išliko neformalūs ryšiai tarp vyrų, kurie jau sovietmečiu turėjo prieigą prie valdžios ir išteklių. Ir Rusijoje valstybė tebėra silpna, trūksta teisėtumo. Gyventojų lūkesčiai buvo nuvilti, elitas diskreditavo Vakarų modelį. Boriso Jelcino įpėdinis Vladimiras Putinas pradžioje dar naudojo reformų retoriką – kaip 2001 metais Vokietijos Bundestage. Bet jo politinių veiksmų tikslas buvo galios kūrimas, pilietinių laisvių apribojimas bei politinio dalyvavimo suvaržymas. Jis galutinai baigė reformų intermezzo, kurį buvo pradėjęs Michailas Gorbačiovas.

Kiekvienas „vakarėjimas“ pavyksta arba nepavyksta savaip. Tai rodo sėkmingi pavyzdžiai Vokietijoje po 1945 metų ir Lenkijoje po 1989-ųjų.. Nepaisant to, galima rasti kai kurių svarbių faktorių, kurie turi tam įtakos. Vokietijoje, taip pat Lenkijoje, buvo platus politinis ir visuomeninis susitarimas, kuris atvėrė kelią į Vakarus. Tokio susitarimo nebuvo nei Atėnuose, nei Maskvoje. Ir net tos jėgos politinio elito, kuris flirtavo su Vakarų modeliu, retai buvo pasirengusios elgtis pagal vakarietiškus standartus. Gyveno iliuzija, kad toliau galės elgtis kaip ankščiau, bet tuo pačiu metu ragaus Vakarų modelio vaisių. Už parlamentarizmo fasado išliko politinės diktatūros kultūra ir oligarchija.

Vakarai yra daugialypiai ir turi prieštaringą istoriją. Žvilgsnis į neseną Graikijos ir Rusijos istoriją rodo, kad vesternizacija yra normatyvinis projektas, priklausomas nuo bendrų elito ir visuomenės vertybių konsensuso. Vokietijos Konstitucinio Teismo teisėjas Ernstas– Wolfgangas Böckenförde apibendrino šią problemą taip: „Liberali pasaulietinė valstybė gyvena (arba pagrindžia save) iš prielaidų, kurių ji pati negali garantuoti. Tai didelė rizika, kurią dėl laisvės siekio pati prisiėmė.“

Ir vėl gresia nuosmukis

Graikija ir Rusija neįstengė rizikuoti. Matyt jiems trūko kai kurių istorinių sąlygų pakeliui į Vakarus. Dabar jų elitas bando šią nesėkmę nuslėpti populizmu ir antivakarietiška retorika, o Rusijos atveju – net pasitelkus agresiją prieš Vakarus. Tai rodo, kad nėra jokio negrįžtamo liberalizmo, be to, Vakarų projektas vėl turi būti ginamas ne tik kraštuose, bet ir savo centre. Kitaip gresia grįžimas į politinę nelygybę. Kad ir kaip būtų, kiekviena visuomenė savo kelią į Vakarus gali pradėti dar kartą.

Parengė FAUSTA ŠIMAITYTĖ-ROCH

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"