TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nepatogi sovietų pergalės pusė

2010 04 27 0:00
Leipcige gyvenęs K.Lisso 1945 metais nusižudė kartu su žmona ir dukra.
Užsienio spaudos nuotraukos

Rusija nepaprastai didžiuojasi tuo, kad sovietų kareiviai nugalėjo nacistinę Vokietiją. Per Rusijos televiziją kasdien primenami prieš 65 metus buvę įvykiai, tačiau nė žodeliu neužsimenama, kad paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis, kai Raudonoji armija įžengė į Vokietiją, dešimtys tūkstančių vokiečių nusižudė. Nugalėtai neteisiami.

1945 metų gegužės 1-ąją buvo pranešta, kad nusižudė fiureris. Per radiją vokiečių baimę kurstė Josephas Goebbelsas: "Pusžmogiai aziatai mus sunaikins." Rusų propagandinis radijas nuolat transliavo Iljos Erenburgo raginimus: "Žudykite visus! Nėra nekaltų vokiečių. Suterškite vokiečių moterų rasinį grynumą jas prievartaudami. Imkite jas kaip jums priklausantį grobį."

Koks likimas jų laukia vokiečiai įtarė jau anksčiau ir verčiau buvo linkę nusižudyti. Gurkšnodami kavą jie aptarinėjo, kaip tai bus galima padaryti. Kortelės mėsai buvo masiškai mainomos į nuodus, kuriuos dosniai dideliais kiekiais dalijo vaistininkai. Dauguma nacionalsocialistų veikėjų, gestapo funkcionierių ir tūkstančiai Hitlerio rėmėjų nusprendė, kad nėra kitos išeities. Kitus tiesiog palaužė karo baisumai. Vyresnio amžiaus žmonės bėgti neturėjo jėgų. Berlyne ant stogų grupelėmis sustoję gyventojai svarstė, ar turėtų šokti žemyn. Visur, kur tik žengė Raudonoji armija, buvo žudomasi masiškai. Tiesa, ne visi rusai sėjo siaubą - kai kurie gelbėjo bandančiuosius skandintis, tvarstė perrėžtas riešų venas.

Išlikusiųjų liudijimai

Jei Noibrandenburgą gimtine laikantis Dieteris Kruegeris nebūtų pats išgyvenęs šeimos bandymo nusižudyti, jei jo motina nebūtų išprievartauta, jei nebūtų matęs gretimame name skersai stalo gulinčio moters lavono su išvirtusiomis žarnomis, gal ir šiandien tikėtų, kad Raudonosios armijos žiaurumai - tik kraštutinių dešiniųjų propaganda. "Rytų sektoriuje tvyrojo antirusiškos nuotaikos, bet vėliau mus perauklėjo. Mano tyrinėjimų medžiaga buvo konfiskuota, man buvo uždrausta skaityti paskaitas, aš vos išvengiau teismo, nes buvau apkaltintas, kad bandau pakenkti partijai", - pasakoja D.Kruegeris, bandantis atkurti karo pabaigos įvykius.

Apie savavališkas egzekucijas, prievartavimus, miestų deginimą buvusioje VDR buvo draudžiama kalbėti, kaip ir apie nesibaigiančias savižudybes. Vaikai, išprievartautos moterys, senoliai tylėjo iš gėdos. Būdingas pavyzdys - Demino miestas, kur daugiau nei tūkstantis gyventojų nusižudė. 1945 metų gegužės 1 dieną vermachtas paliko miestą, o bėgdami kareiviai susprogdino tiltus. Taip Deminas tapo spąstais jame likusiems žmonėms. Antrojo Baltarusijos fronto 65-osios armijos kareiviai taip pat negalėjo eiti pirmyn. "Tai buvo jauni Azijos stepių vyrukai. Nežinojo, kas yra elektra, klozeto kriauklė ar laikrodžiai", - prisimena tuo metu Demine gyvenęs Karlas Schloesseris.

Kai rusai įžengė į Vokietiją Dorotheai Koepp buvo 4 metai. Mergaitė sėdėjo vežimėlyje su bagažu, į kurį ją pasodino mandagūs kaimynai, šalia ėjo motina, du broliai ir sesuo. Visi jie bėgo iš miesto. Staiga iš už tamsių medžių išniro rusai. Kilo panika, mieste aidėjo šūviai. Miške susitiko nugalėtojai su nugalėtaisiais. Kalbama, kad ten vyko baisūs dalykai. Kažkas taip sukrėtė Dorotheos motiną, kad ji sustojusi po kerotu ąžuolu nunuodijo savo vaikus. Liko gyva tik Dorothea, sėdėjusi kaimynų, kurie pasuko į kitą pusę, vežime.

Ne viena Koepp taip pasielgė, dauguma vokiečių nusprendė mirti šeimomis. Kažkoks rusas, išvydęs, kaip Dorotheos motina užkasa savo vaikų kūnelius, ištarė: "Vargšė motina." Po to nelaiminga moteris bandė pasikarti. "Mėgino tris kartus, bet kiekvieną kartą rusai nupjaudavo virvę. Tada ji leidosi į kelią ieškoti manęs", - tą vėliau Dorotheai papasakojo ją priglaudusi moteris.

Tuo metu Raudonoji armija naikino Deminą. Girtų marodierių gaujos valkiojosi po miestą, kankino ir žudė gyventojus, prievartavo moteris. K.Schloesseris, jo brolis, seneliai ir proseneliai girdėjo, kaip raudonarmiečiai užpuolė motiną, neseniai sužinojusią apie tėvo žūtį fronte. "Motina norėjo mus visus nužudyti. "Visi keliausime į dangų pas tėvą", - sakė ji. Tačiau senelis atėmė iš jos skustuvą", - pasakojo vokietis.

Mieste kilo masinė isterija. Vandenyje plūduriavo mirtį iš baimės ir nevilties pasirinkusių žmonių kūnai. Į vandenį brido visos šeimos. Upės krantai buvo nukloti kūdikių drabužėlių, suknelių, kailinių, dokumentų ir banknotų. Kelias savaites upė išplaudavo išpurtusius lavonus. Nuo pakaruoklių linko obelų šakos. Demine nusižudė kas dešimtas gyventojas. Noibrandenburge nusižudė mažiausiai šeši šimtai žmonių, Burg Štargarde - 120, Noistrėlice - 681, Pencline - 230, Tesine - 107. Fusene ir Rechline žmonės būriais bėgo į Miurico ežerą skandintis. Tūkstančiai žudėsi Teterove, Giustrove, Bad Dobermane, Rostoke. Malchino masinėje kapavietėje tebeguli apie penkis šimtus savižudžių.

Į rytus nuo Oderio buvusiose žemėse nusižudžiusiųjų skaičius žinomas tik apytikriai: Šionlankėje - 500, Štolpėje - 1000, Lauenburge - 600, Griunberge - 500. Berlyne, kur valstybinėse įstaigose buvo kaupiamos kapsulės su kalio cianidu, 1945 metų balandį-gegužę nusižudė daugiau kaip 4000 žmonių.

Rusai nenorėjo prisipažinti darę tokias baisybes, nes skelbėsi esą išvaduotojai. Noibrandenburgo archyve rastas rusų komendanto raštas, kuriame teigiama, jog Meklenburgo-Štrėlico žemėse plėšikavo ir prievartavo rusų uniformomis apsirengę vokiečiai. Maskvoje išsilavinimą gavusiems vokiečių komunistams, grįžusiems į tėvynę su rusų padaliniais ir perėmusiems administravimą, ideologija buvo svarbiau nei tiesos paieškos, o Raudonosios armijos įvaizdis turėjo būti nepriekaištingas. Tačiau gyventojai žinojo, kas vyko iš tikrųjų. Sukovo bažnyčioje vienas vokietis pirmiausia iššaudė savo šeimą, po to nusišovė pats. Kitas vokietis iš Malchino 1959 metais buvo teisiamas už žmonos ir dviejų sūnų nužudymą įžengus Raudonajai armijai; jis nežinojo, kad kaimyno pistolete tik trys kulkos ir kad pats nebegalės nusišauti. Teismas nutarė, kad žmogžudystės metu šis vyras buvęs nepakaltinamas. Neužilgo jis vis tiek pasitraukė iš gyvenimo.

"Kai kurie iki šiol negali pamiršti savo išgyvenimų", - kalba D.Kruegeris. Vienas tokių - Hartmutas Boekas. Kai rusas išprievartavo jo motiną berniukui buvo septyneri. Palaužta moteris bandė nunuodyti sūnų (su romu sumaišytu veronaliu), nuodijosi pati, o nepavykus, persipjovė venas. H.Boeko brolis pasikorė ant karnizo, kuris lūžo neišlaikęs jo svorio. Hartmuto senelis iššoko pro langą per 1945-ųjų Kūčias, o jis pats toliau gyveno vienas, vengdamas žmonių. Kai 1972 metais mirė H.Boeko tėvas, šis vokietis palūžo psichiškai. Jis ėmė tapyti prisiminimus: motiną ir rusą su karabinu, patį save - šalia stovintį vaiką, atskirtą nuo pasaulio. Jis persikėlė gyventi į gamtos rezervatą, rašė apsakymus ir eiles, buvo gyvas muzika ir literatūra - H.Hesse ir L.Tolstojumi, J.S.Bachu ir P.Čaikovskiu.

"Kai kurie H.Boeko bendraklasiai taip pat vaikščiojo sutvarstytais riešais. Keli, sulaukę trisdešimties, tapo invalidais, nes negalėjo atsikratyti praeities vaizdų. Bet jų kančios nieko nejaudino. Pagarbiai tuomet buvo minimi koncentracijos stovyklų kaliniai, žuvę žydai ir rusai. Bet vokiečių likimas niekam nerūpėjo. H.Boekas tai suvokė kaip pasityčiojimą", - pasakoja D.Kruegeris.

"Nežinomi žmonės"

Socialistinė Demino valdžia stengėsi išlaikyti paslaptį, miesto kapinių seife išliko vienintelis tų laikų dokumentas - sena stora prekių pristatymo knyga. Sutrūnijusiuose lapuose galima įskaityti 1945 metų balandžio 30-ąją-liepos 1-ąją nužudytųjų pavardes. "Prekių partijos" skiltyje įrašyta: dantistas Ende su žmona ir vaikais, viešbučio "Krug" savininkas, 13 Damannų šeimos narių, veterinaras Kuhlmannas su žmona, "nežinomas berniukas" arba "nežinoma moteris", "nežinomi pabėgėliai". Šalia tvarkingai surašytos datos ir mirties priežastys - "šūvis į galvą", "nunuodytas tėvų", "paskandintas", arba tiesiog "savižudybė".

Masinio kapo, kuriame ilsisi daugiau nei 90 žmonių, vieta pažymėta akmeniu su sunkia lenta. Joje užrašyta: "Savižudžiai, suabejoję gyvenimo prasme. 1945 m. gegužė. Demino aukoms atminti." Akmeniu pasirūpino Heinzas-Herhardas Quadtas, kuriam teko miesto kronikininko vaidmuo. Vedžiodamas turistus po miestą jis visada užsuka ir į kapines. Jis primena, kad VDR valdžia miesto centre žuvusiems rusų kariams pastatė 20 metrų aukščio paminklą, kuris po karo net naktį buvo ryškiai apšviestas, nors vaikai namų darbus ruošdavo žvakių šviesoje.

"Bloga tautai, verčiamai minėti svetimus didvyrius ir negalinčiai prisiminti savų mirusiųjų", - mano H.Quadtas. Rusų išprievartauta jo motina apkabinusi vaikus bėgo skandintis į upę. "Man pavyko ją perkalbėti, likome gyvi", - prisimena jis.

D.Koepp linkusi dėl visko kaltinti propagandą, kadangi jos motina plakatuose matė, kaip rusai skaldo vaikų galvas kirviu. Ji mano, kad kažkas baisaus motinai nutikę miške. "Visų patirtis buvo panaši, visi žinojo, kas vyko", - prisimena Dorothea, tikinti, kad rusai išgelbėjo motinai gyvybę. Vėliau jų name apgyvendinti du rusų kareiviai slėpė jos motiną, kuri bijojo būti išvežta kaip daugelis kitų. Abu rusai dažnai verkdavo ilgėdamiesi namų. Mažoji Dorothea juos mylėjo, nes jie glostė jos galvą, mokė rusų kalbos. "Ką turėčiau kaltinti? Man juk niekas nieko nepadarė, likau gyva", - sakė ji. D.Koepp motina mirė sulaukusi 76-erių. Ji palaidota šalia dviejų savo vaikų.

Parengė Rima KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"