TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nepriklausomas Tibetas: tik laiko klausimas?

2008 03 31 0:00
Pekine, Tienanmeno aikštėje, šiandien laukiant olimpinio fakelo sustiprintas saugumas.
AFP/Scanpix nuotrauka

Maža šalis, turinti savo kalbą ir kultūrą, "išlaisvinta" didžiosios kaimynės, dabar siekiančios užgniaužti bet kokias kalbas apie nepriklausomybę. Galima pagalvoti, kad kalbama apie Lietuvos istoriją, tačiau visi šie apibūdinimai tinka Tibeto dabarčiai nusakyti.

Mažos tautos tragedija.

Dvi savaites Tibete liejasi kraujas. Vos tik Kinijos propaganda pradeda trimituoti apie "banditų" sutramdymą, ir vėl kyla nauji protestai, žūva žmonės. Tibeto vyriausybė tremtyje skelbia, kad žuvo jau per 140 žmonių, tuo tarpu Pekinas tvirtina neva aukų "tik" 19. Vargu ar ką nors tai stebina - komunistiniai režimai visais laikais turėjo savo metodus ir žodyną.

Baltijos šalys taip pat buvo "išvaduotos", laisvės kovotojai žudomi be gailesčio, atvežta šimtai tūkstančių sovietinių kolonistų siekiant greičiau padėti "atrasti" gyvenimo esant komunistinei sistemai pranašumus.

Vis dėlto kilus neramumams Tibete analogijų su Lietuva mažėja. Jei 1988 metais buvo užsimenama, kad nereikia griauti M.Gorbačiovo reformų, tai Tibeto klausimu Vakarų šalys užėmė priešingą poziciją ir pradėjo spausti agresorių, o ne auką.

Greita Vakarų reakcija

Net neįtikėtina, kad gana operatyviai demokratinės šalys suskubo reaguoti į aukas Tibete, nors dažniausiai tiek ES, tiek JAV ilgai ir nuobodžiai mąsto apie savo poziciją ar galimus veiksmus. Be protestų, raginimų taikiai spręsti susidariusią situaciją, pasigirdo siūlymų boikotuoti Pekine vyksiančias Olimpines žaidynes, Lenkijos premjeras netgi viešai pareiškė nevyksiąs į Olimpiados atidarymą. Daug tai ar mažai? Žinant, kiek aukų nusinešė praeito dešimtmečio konfliktai buvusioje Jugoslavijoje, kol Vakarai pagaliau išdrįso imtis veiksmų, galima sakyti, kad Tibeto klausimu reakcija buvo žaibiška.

Kita keistenybė - Kinijos švelnus tonas. Nors Pekinas aiškiai pasisakė, kad Tibeto nepriklausomybės klausimas netoleruojamas, tačiau atsižvelgė į Vakarų kritiką ir netgi leido žurnalistams bei diplomatams atvykti į Lasą ir įvertinti esamą padėtį. Žinoma, viskas buvo kontroliuojama, sustyguota ir siekta pademonstruoti, kad situacija valdoma. Vis dėlto šis leidimas parodė, kad Kinija reaguoja į kritiką. Ar Pekinas būtų elgęsis taip pat, jei nesibaimintų Olimpinių žaidynių boikoto? Greičiausiai ne. Tai taip pat reiškia, kad boikoto paskelbimas atimtų kozirį iš Vakarų.

Komunizmo pabaigos pradžia

Vis dėlto nereikėtų visko suvesti tik į Olimpines žaidynes. Per 1980 metais Maskvoje vykusią Olimpiadą nebuvo Vakarų šalių sportininkų, tačiau tai nė kiek nepaspartino Sovietų Sąjungos pasitraukimo iš Afganistano. Nemanau, ar kas nors sugebėtų įrodyti, kad boikotas kiek nors prisidėjo ir prie Sovietų Sąjungos žlugimo, nepriklausomybės atkūrimo ar kaip nors pakeitė Kremliaus politiką. Žinoma, Pekino padėtis kiek kitokia: šiandienė Kinija nėra tokia, kaip brežnevinė Sovietų Sąjunga, tad Olimpiados boikotas Pekino prestižui ir Komunistų partijos įvaizdžiui būtų didelis smūgis (bet vis dėlto, ne mirtinas), todėl jo baimė ir sukuria galimybes plėtoti dialogą.

Vargu ar Pekinas organizuotų parodomąsias ekskursijas, jei ne baimė. Tačiau reikia pastebėti ir tai, kaip keičiasi Kinijos pozicija. Nors studentų žudynių Tienanmeno aikštėje tema vis dar tabu, pats komunistinis rėžimas jau gerokai švelnesnis nei buvo prieš dvidešimt metų. Vis mažiau žvanginama ginklais į Taivano pusę, daugėja ekonominės laisvės ženklų, Honkongo prisijungimas įvyko ramiai, sukuriant komunistinėje valstybėje galimybę egzistuoti ir stiprėti kapitalistinei santvarkai. Tad kuo toliau, tuo aiškiau matyti, kad komunizmas Kinijoje nyksta, o tai galiausiai leidžia mąstyti ir apie daugiapartinę sistemą, žodžio laisvę bei kitus demokratijos atributus.

Tai ir yra esminis skirtumas tarp komunizmo Kinijoje bei Sovietų Sąjungoje pabaigos. Sovietų funkcionieriai komunistinės ekonomikos bankrotą pamatė tik tada, kai nieko jau nebegalėjo pakeisti, o Pekinas ekonomikos reformas vykdo palaipsniui ir bent jau šiuo aspektu yra saugus. Tačiau planinės ekonomikos atsisakymas sukuria ir papildomą iššūkį komunistams, nes jie priversti mąstyti ne tik, kaip pagaminti produktą, bet ir kaip jį parduoti. O pardavimai - Vakaruose, kur "Made in China" tapo nors ir nekokybiško, bet pigaus produkto sinonimu. Tai reiškia, kad tiek Vakarai, tiek Kinija yra tarpusavyje tampriai susiję, ir šie ekonominiai santykiai sukuria abipusę priklausomybę bei dar daugiau prielaidų dialogui.

Vargu ar tokia ilgalaikė perspektyva guodžia Tibeto nepriklausomybės siekius, tačiau kito kelio nėra. Kinijos Komunistų partija negali sau leisti prarasti Tibeto, tad lieka laukti, kada Kinija praras Komunistų partiją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"