TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Neprincipinga, oportunistinė ir neprofesionali politika

2010 03 05 0:00
N.Sarkozy ambicijos virsta neprincipingumu ir neprofesionalumu.
AFP/Scanpix nuotraukos

Po Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo vizito į Prancūziją Cicerono fondo direktoriaus Marcelo H. van Herpeno vasarį perskaitytas kritiškas pranešimas apie Nicolas Sarkozy užsienio politiką tapo labai aktualus.

Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy jau įpusėjo savo penkerių metų kadenciją, todėl pats metas įvertinti jo užsienio politiką. Ką jis žadėjo ir ką padarė? Bendras įspūdis ganėtinai niūrus ir nuviliantis. N.Sarkozy bergždžiai mėgino susidraugauti su šaltakraujišku Baracku Obama bei pernelyg arti prisileido Putino ir Medvedevo tandemą, taip ignoruodamas ne tik žmogaus teises, bet ir Prancūzijos bei Europos Sąjungos (ES) geopolitinius interesus. Prancūzijos ES politikos beveik nebeliko, Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga tapo nebereikalingu pamušalu, įvairiai galima vertinti ir jo politiką Kinijoje, Afrikos šalyse, Irane bei Afganistane.

N.Sarkozy tapo Prancūzijos prezidentu 2007 metų gegužės 16 dieną. Likus keturiems mėnesiams iki inauguracijos jis deklaravo: "Noriu būti Prancūzijos prezidentas, kovojantis už žmogaus teises. Aš netikiu realistine politika, verčiančia atsisakyti savo vertybių... Nenoriu būti jokios pasaulio diktatūros bendrininkas."

N.Sarkozy savo prezidentavimą pradėjo B.Obamos stiliumi. Jo pasirinktas užsienio reikalų ministras Bernard'as Kouchneris, organizacijos "Gydytojai be sienų" įkūrėjas, atrodė, labai tinka šiam idealistiniam požiūriui. Tačiau po trejų metų aiškėja, kad Prancūzijos užsienio politika yra neprincipinga, oportunistinė ir dažnai neprofesionali.

Transatlantiniai santykiai

Vienas pirmųjų N.Sarkozy užsienio politikos tikslų buvo integruoti Prancūziją į karinę NATO organizaciją. Golistų partijos lyderiui toks sprendimas buvo drąsus. Tai buvo gera N.Sarkozy prezidentavimo pradžia. Jo sprendimai buvo aiškūs ir racionalūs. Prancūzija kartu su Didžiąja Britanija yra svarbiausios NATO narės Europoje, o tai nepatinka Prancūzijai, nes ji neturi lemiamo balso prie besiplečiančio Aljanso stalo. N.Sarkozy tikėjosi, kad jo iniciatyvai entuziastingai bus pritarta Vašingtone. Jis net slapčia vylėsi, kad bus įkurta Vašingtono ir Paryžiaus ašis, suteikianti Prancūzijai svarbiausios Europos partnerės NATO teisę. Tai būtų įmanoma, jei Baltuosiuose rūmuose šeimininkautų George'as W.Bushas. Abu šie vyrai puikiai sutarė, be to, G.W.Bushas domėjosi Europa.

Tačiau Havajuose augusiam B.Obamai Europa ne itin rūpi ir, kas dar svarbiau, JAV ir Prancūzijos santykiai nėra labai geri. Ir tai ne tik nesuderinamų asmenybių klausimas. N.Sarkozy pastaba per 2009 metų balandžio 15 dienos vakarienę su 27 valstybių parlamentarais, kad B.Obama yra "silpnas, neturintis patirties ir gerų patarėjų, niekada nevadovavęs ministerijai ir neturintis ką pasakyti apie globalinį atšilimą", matyt, pasiekė JAV prezidento ausis. Nors Eliziejaus rūmai šią charakteristiką oficialiai paneigė, žala jau buvo padaryta. Kai 2009 metais N.Sarkozy pakvietė B.Obamą į priėmimą 65-ųjų sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinių proga, šis jį atmetė ir nusprendė verčiau pavakarieniauti su savo šeima Paryžiuje.

Tai, kad N.Sarkozy savo amerikietį kolegą apibūdino kaip "silpną ir neturintį patirties", žinodamas, kad jo žodžiai neliks neišgirsti, greičiau rodo, kad patirties trūksta pačiam Prancūzijos prezidentui. Tad veikiausiai iki pat jo kadencijos pabaigos santykiai su Jungtinių Valstijų prezidentu liks įtempti. Negelbės ir teisingas N.Sarkozy sprendimas integruoti Prancūziją į NATO karinę struktūrą bei tik žodžiais išreikštas noras dalytis su JAV Afganistano našta.

Prancūzija ir V.Putino Rusija

N.Sarkozy tapus Prancūzijos prezidentu, daug tikėtasi iš jo Rytų politikos. Po bedieviško Gerhardo Schroderio, Vladimiro Putino ir Jacques'o Chiraco triumvirato, N.Sarkozy pozicija atrodė principingesnė. Tačiau posūkiu tapo karas Gruzijoje, virtęs N.Sarkozy "šlovės akimirka". Kaip ES pirmininkaujančios valstybės vadovas jis aktyviai kišosi į šį konfliktą ir pradėjo derybas su Dmitrijumi Medvedevu. N.Sarkozy ketinimai buvo nuoširdūs, tačiau punktas apie ugnies nutraukimo detalizavimą Rusijos kariams davė teisę "imtis papildomų saugumo priemonių" ir teisę pasilikti Gruzijos teritorijoje, o tai buvo neprofesionalu ir net naivu. Tą patį galima pasakyti ir apie nereikalavimą išsaugoti Gruzijos teritorijos vientisumą. Vėliau, kai Rusija, pažeisdama tarptautinę teisę, vienašališkai pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, iš Prancūzijos nepasigirdo ryžtingas protestas. Žurnalas "Le Nouvel Observateur" paviešino ir daugiau gėdingos informacijos. Per derybas Maskvoje V.Putinas pasakė, kad norėtų "pakabinti Saakašvilį už kiaušių" ir tai, kad N.Sarkozy niekaip nereagavo į tokį vulgarų pasakymą, galėjo būti suprasta kaip ketinimas nužudyti demokratiškai išrinktą valstybės vadovą.

Vadinasi, Prancūzijos politika jau tuomet buvo pasikeitusi. V.Putinas pasinaudojo N.Sarkozy vizitu Rusijoje ir pasiūlė įdomių sandorių prancūzų įmonėms. Tai patvirtino Prancūzijos premjero Francois Fillono ir V.Putino susitikimas 2008 metų rugsėjį Sočyje. Tuo metu Rusijos pajėgos buvo Gruzijoje, o Rusija dar buvo neįvykdžiusi suderėtų "šešių principų", todėl F.Fillono vizitą Gruzijos vyriausybė pavadino dūriu į nugarą. Jį taip pat sukritikavo lenkai, britai, čekai ir Baltijos valstybės.

Per karą Gruzijoje Prancūzijos ir Rusijos santykiai klestėjo. Geriausias pavyzdys - ketinimas parduoti keturis "Mistral" klasės karo laivus Rusijai. Šios valstybės karo laivyno vadas admirolas Vladimiras Vysockis prasitarė, kad turėdamas tokį laivą per karą Gruzijoje Juodosios jūros laivynas jam skirtą misiją būtų atlikęs per 40 minučių, o ne per 26 valandas. Šis 2 mlrd. eurų vertės sandoris - pirmas tokio tipo sandoris tarp NATO valstybės ir Rusijos. Jis sukėlė didelį Rusijos kaimynių susirūpinimą. Gruzijos užsienio reikalų ministras Grigolis Bašadzė neabejoja, kad "vienintelė vieta tokio tipo laivui - Juodoji jūra".

2009 metų gruodžio 12 dieną 6 JAV senatoriai, tarp jų ir buvęs kandidatas į prezidentus Johnas McCainas, parašė laišką Prancūzijos ambasadoriui Vašingtone, išreikšdamas savo susirūpinimą dėl minėto sandorio. Jie atkreipė dėmesį, kad Rusija pasitraukė iš "Įprastinės ginkluotės Europoje" sutarties, ji nevykdo 1999 metais duoto pažado pasitraukti iš Gruzijos bei Moldovos teritorijų, be to, nesilaiko Rusijos ir Gruzijos susitarimo nutraukti ugnį, dėl kurio derėjosi Prancūzijos vyriausybė. Senatoriai rašė: "Šis pardavimas siunčia Rusijai žinią, kad Prancūzija taikstosi su jos karingumu ir neteisėtu elgesiu." Prancūzijos ambasadorius laiške atsakė, kad "mes buvome nusiteikę konsultuoti savo partnerius, ypač Gruziją, prieš žengdami bet kokį žingsnį". Atrodo, žodį "konsultuoti" Prancūzijos vyriausybė supranta kaip "informuoti" bei nėra linkusi išklausyti ir kitą pusę, t. y. atsižvelgti į Gruzijos vyriausybės susirūpinimą.

Taigi N.Sarkozy ir Rusijos vadovų medaus mėnuo tęsiasi. 2009 metų rugsėjo 15 dieną Prancūzijos premjeras F.Fillonas net dalyvavo Jaroslavlyje vykusioje grupės "Valdai" (aukšto lygio V.Putino gerbėjų

klubas) konferencijoje, o 2010-ieji paskelbti Prancūzijos ir Rusijos bendradarbiavimo švente. "Rusijos metai" Prancūzijoje ir "Prancūzijos metai" Rusijoje apims daug kultūros renginių, o juos vainikuos oficialūs D.Medvedevo ir V.Putino vizitai Paryžiuje. Ir Prancūzijos vyriausybė neketina leisti, kad šią šventę sugadintų sunkūs klausimai apie žmogaus teises ir demokratiją Rusijoje.

N.Sarkozy, perėmęs nekritišką ir prorusišką J.Chiraco politiką, pelną iškelia aukščiau principų ir imasi verslo, kuriam nerūpi žmogaus teisės ir demokratija. Greičiausiai tai Europos ir Prancūzijos savanaudiškumo ženklas. Rytų Europoje ir Kaukaze Rusija žaidžia pavojingą "didįjį žaidimą", destabilizuodama kaimynes ir mėgindama atkurti savo dominavimą. Šis "žaidimas" įgauna vis didesnį pagreitį, nors ir gana nenuoseklų. Į manevrus "Zapad 2009" ir "Osen 2009" atvyko iki 30 tūkst. karių, taip pat buvo pakviestas Muammaro Gaddafi sūnus, bet ne Vakarų stebėtojai. "Zapad" manevrai baigėsi 2009-ųjų rugsėjį Kaliningrado srityje simuliuojant taktinį branduolinį išpuolį prieš Lenkiją, tai sukėlė Lenkijos vyriausybės protestą.

Neseniai padaryta pakeitimų ir Rusijos branduolinėje doktrinoje, jie leidžia prevenciniais tikslais naudoti taktinius branduolinius ginklus per vietinius karus net su nebranduolinėmis valstybėmis, tai yra šiurkštus Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties pažeidimas. 2009 metų rugpjūčio 10 dieną D.Medvedevas pasirašė įstatymą, leidžiantį naudoti Rusijos kariuomenę užsienio šalyse, kad "apsaugotų Rusijos Federacijos piliečius". Tai rodo, kad Rusija pasirengusi kištis į artimiausių valstybių reikalus ir demonstruoja savo karingumą, o tai kelia tiesioginę grėsmę ne tik Gruzijai ir Ukrainai, bet ir Lenkijai bei Baltijos valstybėms. Laivų "Mistral" pardavimas Maskvai ne tik didina Rusijos agresyvių išsilaipinimo operacijų Juodojoje ir Baltijos jūrose tikimybę, bet dar labiau destabilizuoja ir taip nestabilų regioną, tai gali turėti pavojingų geopolitinių padarinių visai Europai.

Netobula ES vizija

N.Sarkozy veiksmai (tiksliau jų trūkumas) nuvylė tuos, kurie tikėjosi, kad jis sieks stiprinti ES. Tai daryti būtų geriau, nei siekti privilegijuotos vietos prie B.Obamos stalo, nes tik taip Europa galėtų tapti lygiaverte JAV partnere. Europinės integracijos primum movens yra Prancūzijos ir Vokietijos tandemas. Niekas nevyksta be glaudaus šių valstybių bendradarbiavimo. Pirmasis prancūzų užsienio politikos tikslas turėtų būti glaudžių santykių su Berlynu palaikymas. Tačiau savo kadencijos pradžioje N.Sarkozy elgėsi priešingai. Siekdamas tapti neformaliu Europos lyderiu, jis daug kartų įžeidė vokiečius vienašališkomis iniciatyvomis (santykiai šiek tiek pagerėjo pakvietus Angelą Merkel į Pirmojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą 2009-ųjų lapkritį), todėl Prancūzijos ir Vokietijos tandemas tapo neveiksnus ir ypač nuvylė tada, kai reikėjo nominuoti Europos prezidentą ir užsienių reikalų bei saugumo politikos atstovą. Iš pradžių palaikęs Tony Blairą, vėliau N.Sarkozy persimetė prie dviejų nežinomų ir necharizmatiškų kandidatų.

Žinoma, dėl to kaltas ne tik N.Sarkozy - nulėmė smulkmeniški Paryžiaus ir Berlyno nacionaliniai prioritetai, nes nežinomą ES prezidentą iš mažos šalies Prancūzija bei Vokietija paveiks lengviau nei charizmatiškąjį T.Blairą. Šios nominacijos ir parodė Europos negalią, kurią lėmė trys priežastys.

1. Europos piliečių nuovargis dėl ES plėtros ir užsitęsusio Lisabonos sutarties ratifikavimo.

2. Keičiantis kartoms nuovargis tik stiprėja. Senoji karta, sukūrusi Europos bendriją ir išplėtojusi ją į ES, palieka politinę areną. Ją keičia jauni politikai, kuriems unikali vieningos Europos vizija nėra skirta amžiniems karams žemyne nutraukti. Jiems Europa - biurokratinė sistema, valdoma bejausmių Briuselio eurokratų.

3. Suvienyta Vokietija mažiau suinteresuota Europos integracija. Beveik ketvirtis jos gyventojų užšaugo ne ES. Susiklostė ypatingi Vokietijos santykiai su Rusija, kurie kelia didelį susirūpinimą, nes gali reikšti Europos projekto pabaigą. "Niekas netrunka amžinai", - pasakė Michailas Gorbačiovas Vakarų Berlyne 1989-ųjų liepą, kai kažkas paprašė jį sugriauti Berlyno sieną. Jis nežinojo, kad sienos nebeliks po kelių mėnesių. Todėl ES egzistavimas nėra savaime suprantamas ir amžinai truksiantis. Pirmųjų įtrūkimų euro sistemos sienoje jau atsirado Atėnuose. Prancūzija turėtų suprasti, kad Vokietija tolsta nuo Europos projekto ir dėl to ji tampa pagrindine jo laiduotoja.

Prancūzijai lieka stiprinti bendradarbiavimo dvasią, nes ji yra ES "cementas". Ji turi perimti Vokietijos vaidmenį ginant mažųjų valstybių interesus, kurio Vokietija pastaruoju metu išsižada. Prancūzija turi keisti ES politiką ir grįžti prie Robert'o Schumano ir Jacques'o Delors'o principų, siūlyti projektus, svarbius visai ES, o ne ištikimai ginti nacionalinius interesus. Tik taip Prancūzija vėl taps intelektine Europos jėgaine ir galės pasiūlyti idėjų, kurios skatintų jaunų europiečių entuziazmą.

Galiausiai Prancūzija turi pripažinti, kad ir Turkija turi teisę dalyvauti geopolitiniame Europos projekte. Turkijos narystės blokavimas, pradėjus priėmimo derybas - istorinės trumparegystės požymis, nepakankamas geopolitikos supratimas šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame yra dvi daugiau nei milijardą gyventojų turinčios tautos.

Išvertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"