TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nereikalinga karo tiesa

2010 05 19 0:00
Minų laukai - praėjusio karo pėdsakai.
Užsienio spaudos nuotrauka

Kalnų Karabachas tebėra negyjanti žaizda. Jungtinės Tautos (JT) niekada nepripažino, kad Azerbaidžano teritorijoje buvo panaudotas cheminis ginklas. Tačiau medikų išvadose yra pakankamai įrodymų, jog dešimtys karių, taikių gyventojų žuvo nuo visame pasaulyje uždrausto ginklo.

Kad armėnų karinės struktūros kažkokiu būdu įsigijo ir naudoja cheminį ginklą Karabache, niekam nebuvo paslaptis. Tačiau nei spaudoje, nei juolab užsienyje apie tai nebuvo kalbama. Net patys to meto Azerbaidžano vadovai pavėluotai susiprato iškviesti tarptautinius stebėtojus. Apie tai nieko nerašė ir Lietuvos spauda. Tuo tarpu Karabache buvo dalijamos dujokaukės, perspėjama negerti vandens ir nieko neliesti. Tokia buvo Pietų Kaukaze vykusio karo kasdienybė.

1992 metais Azerbaidžano sveikatos ministerijoje iš profesionalų medikų buvo sudaryta speciali komisija. Ji atliko laboratorinius tyrimus. Yra tiksliai žinomos žuvusiųjų pavardės, išsaugoti teismo medicininių ekspertizių rezultatai.

Cheminė ataka prieš Šušą

Pirmą kartą cheminį ginklą armėnų karinės struktūros panaudojo prieš Šušą. Šis miestas ilgiausiai priešinosi armėnų ir rusų puolimams. Jis stovi ant uolos ir į jį veda tik vienas kelias. Realiai jį užimti priešas negalėjo. Manoma, kad šis miestas-tvirtovė buvo išduotas. Buvo kalbama, kad jeigu armėnų pajėgos užims Šušą, tuomet bus prarastas ir visas Kalnų Karabachas.

Šušos savigynos būriai, sudaryti iš neprofesionalių savanorių, nesuprato, koks pavojingas prieš juos panaudotas ginklas.

Kelionė į Nachičevanę

1992 metų gegužės mėnesį nauja cheminė ataka surengta Sadarako mieste (Nachičevanės Autonominė Respublika). Tuo metu patekti į šį regioną prilygo žygdarbiui. Ekonominės blokados išvargintas kraštas buvo atsidūręs visiškoje izoliacijoje. Žmonės kirto pakelės medžius, kad išgyventų šaltą žiemą. Karo pabėgėliai gyveno prastose palapinėse kartu su mažamečiais vaikais. Ligos, badas ir mirtis ten buvo kasdienybė. Netgi interviu su tuometiniu Nachičevanės vadovu Geidaru Alijevu įvyko prie žibalinės lempos. Viešbutyje, kuriame apsistojau, nebuvo nei vandens, nei elektros. Šalyje neveikė ir visuomeninis transportas. G.Alijevas skyrė vairuotoją, kuris padėjo nuvykti į greta Turkijos sienos esantį Sadarako miestą. Teritorija buvo stebima armėnų snaiperių. Buvau įspėtas, kad jie taikosi į žurnalistus, todėl teko apsivilkti kareivišką aprangą. Sadarako medikai man perdavė vertingos informacijos. Tuo metu armėnai planavo užimti visą Nachičevanę. Plataus mąsto puolimui trukdė tik aukšti kalnai ir galimas Turkijos karių įsikišimas. Bombos, nukreiptos į Nachičevanę, krisdavo ir musulmoniškame Irane, kuris dėl istorinių priežasčių palaikė Armėniją.

Apšaudytas Žemutinis Karabachas

Cheminiais sviediniais buvo apšaudytas ir Žemutiniame Karabache esantis Agdamas. Vien 1992 metų gegužės 12-ąją šiame mieste sprogo 15 bombų. 4 nukrito centrinės ligoninės teritorijoje, po 1 pataikė į Sausio 20-osios, Fizuli, Mišadi Abas ir Sabiro gatves, dar 7 bombos - į privačius namus.

Cheminę ataką išgyvenę sužeistieji buvo pristatyti į Baku centrinę ligoninę. Atlikus teismo medicinos ekspertizę jų kūnuose buvo aptikta iprito, fosgeno ir cianidų grupės nuodingųjų medžiagų. Ėmus sužeistuosius reanimuoti, juos ištikdavo mirtis. Medikai buvo bejėgiai. Negalavimų požymiai buvo tokie: stiprus dusulys, inkstų nepakankamumas, vandeningos odos pūslės, sulėtėjęs pulsas ir širdies nepakankamumas. Agdame sužeistas 1969 metais gimęs Aidynas Huseinovas buvo pristatytas į ligoninę apie 10 valandą vakaro. Trečią valandą ryto jam buvo konstatuota mirtis.

Plataus masto puolimas

Netrukus pradėtas visiškai atviras uždrausto cheminio ginklo naudojimas. 1992-ųjų birželio 5-ąją apšaudytas Tauzsko rajone esantis Mundžuklu kaimas. Jame aptikta cianidų grupės medžiagų. Tokios sudėties sviediniai sprogo ir Džabrailio mieste. Vienas jų nukrito prie internatinės mokyklos.

Tais pačiais metais atakuotas ir kitas Karabacho miestas Ter-Teras. Keturi sviediniai pataikė į miesto centrą, o dar trys - sprogo rajono teritorijoje. Žuvo daug civilių gyventojų.

Cheminė ataka buvo surengta ir prieš Fizuli gyventojus. Ten panaudotos ne tik cheminės bombos, bet ir šoviniai. Snaiperiai nukovė penkis miesto gyventojus.

Azerbaidžano sveikatos apsaugos ministerijos laiške, adresuotame Užsienio reikalų ministerijai, buvo aprašyta sprogusių bombų sudėtis. Įspėta, kad armėnų ginkluotosios pajėgos cheminį ginklą naudoja ne pavieniais atvejais, kaip buvo manyta anksčiau, o daug platesniu mastu. Dėl šios priežasties žuvo daugybė taikių gyventojų. Išvadose teigiama, kad bombos buvo prikimštos smulkių adatų, kurių galai tarsi grąžtai. Jeigu bent viena jų pataiko į žmogų, jis po kelių valandų miršta.

Buvo nustatyta, kad naudotas net kelių rūšių cheminis ginklas - po sprogimo ištrykšta lašeliai, pakyla dujų debesys arba pasipila balti milteliai. Buvo aptikta ir ypač pavojingų žmogaus sveikatai medžiagų: iprito, fosgeno, difosgeno. Beje, ipritas buvo naudotas ir Vietnamo kare, kad ant medžių nebeliktų lapų.

Buvo tiriami ir šoviniai

1992 metų gegužės 14 dieną medicinos tarnybos pulkininkas A.Mamedovas pristatė šovinių, turinčių baltų miltelių. Laboratorijoje nustatyta, kad tai cianidai. Tokiu šoviniu sužeistam žmogui smarkiai peršti akys, jis gali prarasti regėjimą. Atsiranda deginimas ir kvėpavimo takuose. Ant odos pasirodo išbėrimų, pūslių. Keli gramai tokios medžiagos išveda karį iš rikiuotės. Azerbaidžano medikai susidūrė su sunkia užduotimi: kaip išgydyti nukentėjusiuosius po cheminės atakos? Retas jų šioje srityje turėjo praktikos.

Priminsiu, kad nuo Žemutinio Karabacho iki Baku yra 200 kilometrų. Tik nedidelė dalis nukentėjusiųjų sanitariniais sraigtasparniais buvo atgabenta į specialias laboratorijas.

Slapti dokumentai pasiekė Lietuvą

Tirdamas karo nusikaltimus susitikau su aukšto rango Azerbaidžano sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnu. Jis man perdavė laboratorinių tyrimų rezultatus, mirčių nuorašus, žuvusiųjų pavardes ir vietovių pavadinimus, kur buvo surengtos cheminės atakos.

Sugrįžęs iš karo zonos apsilankiau ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijoje. Pateikiau surinktus faktus. Į man rūpimus klausimus sutiko atsakyti katastrofinės medicinos klausimų konsultantas J.Dževečka. Sužinojau, kad tai labai pavojingos, uždraustos medžiagos. Žmonės, atsidūrę jų veikimo zonoje, ima dūsti. Į organizmą patekę lašeliai sudegina vidaus organus. Net 50 proc. gyventojų miršta, kiti gauna dozes, 3-50 kartų viršijančias mirtinas. Ypač pavojingas ipritas ir fosgenas. Po didelės bombos sprogimo debesis gali nusidriekti net 20-30 kilometrų. Esant nedideliam sprogimui pasklinda 200-300 kvadratinių metrų plote. Medžiagos gali kauptis žemesnėse vietose, užnuodyti dirvos paviršių ir vandenį.

J.Dževečka stebėjosi, kad toks galingas ginklas galėjo atsidurti vienos iš kariaujančių šalių rankose, nes jis privalo būti saugomas taip pat griežtai kaip bakteriologinis ir atominis. Jį galima gauti tik su aukščiausio valstybės vadovo žinia. Pagrobti ar kitaip įsigyti cheminio ginklo neįmanoma.

Gresia tarptautinės sankcijos

Yra priimtos šį ginklą draudžiančios tarptautinės konvencijos. Pirmoji pasirašyta dar 1926 metais. Jeigu JT pripažintų, kad Armėnija kariniuose veiksmuose naudojo chemines bombas, jai grėstų griežtos tarptautinės sankcijos.

Iki šiol niekas neatsakė, iš kur armėnų karinės grupuotės gavo šį draudžiamą ginklą, kokios jo atsargos vis dar slepiamos okupuotame Kalnų Karabache? Juk aukštuose kalnuose galima paslėpti bet kurį ginklą ir reikalui esant jį vėl panaudoti. Be to, niekas negali garantuoti, kad jis nebus išvežtas už Pietų Kaukazo ribų. Niekas neįspėjo ir Karabache gyvenančių armėnų.

Kariniai strategai mano, jog pasaulyje uždraustą ginklą šiame regione galėjo turėti tik Rusija. Tačiau ji niekad nepripažins perleidusi ar pardavusi jį Armėnijai. Juk Kalnų Karabache dviejų tautų nesantaiką kursto tokios pavojingos organizacijos kaip liūdnai pagarsėjusi ASALA, partijos "Dašnakciutiun", KRUNK. Būtent joms ir yra naudingas

tautų supriešinimas. Vieniems karas atneša netektis ir mirtį, o kitiems - didelius pinigus ir sotų gyvenimą.

Belieka tikėtis, kad kilus kariniam konfliktui nepasikartos 1992-1993 metų cheminė katastrofa, o tarptautiniai stebėtojai laiku atvyks į karo zoną. Apmaudu, kad dviejų tautų likimai atsidūrė aukštų politikų rankose. Susidaro įspūdis, kad užsienio valstybės daugiau dairosi į Azerbaidžano naftą negu į žmonių likimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"