TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nesustabdoma Rusijos propagandos mašina

2014 07 29 6:00
Vladimiras Putinas - „Rusų pasaulio“ gynėjas.  Reuters/Scanpix nuotrauka

Apie Rusijos propagandinį karą prieš Ukrainą prirašyta jau nemažai. Šiame ideologiniame fronte naudojamos įvairios priemonės – pradedant tiksliniu stereotipinių sąvokų kartojimu per visus Maskvai pavaldžius informacijos kanalus ir baigiant faktų bei duomenų klastojimu. Rusijos propagandinis aparatas nemažina savo apsukų, tad prie šios temos tenka vis grįžti. Straipsnyje bus bandoma pažvelgti į šio konfrontacijos aspekto dinamiką.

Propagandinis karas prieš Ukrainą lydi neoficialų, bet labai nesunkiai atpažįstamą Rusijos vykdomą vadinamųjų separatistinių jėgų palaikymą Ukrainos rytuose. Nors pagrindinės to karo konstrukcijos gana stabilios, pokyčiai realiame fronte gali priversti Maskvą keisti ir propagandinio puolimo taktiką.

Kaip pagrindines nekintamas konstrukcijas derėtų išskirti tikslinius bandymus bauginti Rusijos gyventojus ir žmones Ukrainos rytuose „ukrainietišku nacionalizmu“, kaltinti Ukrainos kariuomenę nusikaltimais ir pan. Tačiau šiandien Rusijos propagandos aparatas susiduria ir su kita problema – jis turi paaiškinti, kodėl Maskva, nepaisydama visų jo akcentuojamų neva „siaubingų įvykių Ukrainoje“, nesigriebia atvirų veiksmų, panašių į tuos, kurie buvo vykdomi per 2008 metų karą su Gruzija (tada prieš šią valstybę taip pat naudotos panašios propagandinės priemonės). Čia oficialiam propagandiniam diskursui kenkia ir pačių vadinamųjų kovotojų dejonės, mat vis dažniau ima skambėti vienas ir tas pats priekaištas: „Maskva mus apgavo, Maskva mus paliko.“

Paspendė sau spąstus

Rusijos propagandos mašinai reikia bandyti suvaldyti ir savo rankomis sukurtą pabaisą, t. y. radikalią viešąją nuomonę, kuri pastaruoju metu dominuoja Rusijos informacinėje erdvėje. Tenka konstatuoti, jog dalis šalies visuomenės pasirengusi realiam karui su Ukraina, o gal net trokšta to karo kaip įrodymo, kad Rusija susigrąžino didžiosios valstybės statusą ir yra pajėgi pradėti bei laimėti globalius konfliktus. Viešosios nuomonės apklausos duomenimis, Rusijos kariuomenės pajėgų panaudojimui Ukrainoje vienaip ar kitaip pritartų apie 40 proc. Rusijos gyventojų. Beje, nėra abejonių, kad atvira agresija prieš Ukrainą taptų tikru globaliu konfliktu. Jam kilus gal ir nebūtų tiesiogiai naudojamos trečiųjų šalių karinės pajėgos, bet neabejotinai pasireikštų kiti globalaus konflikto požymiai – pirmiausia stiprinamas ekonominis spaudimas Maskvai ir taikoma politinė Kremliaus izoliacija.

Čia galima pritarti nuomonei, kad dabartinė Rusijos valdžia, sankcionavusi avantiūrą Ukrainoje, pati įstūmė save į tam tikrus spąstus. Kaip 2008 metais Gruzijoje, taip dabar Ukrainoje Kremlius bandė pasižiūrėti, ar plačiai jam bus leista veikti posovietinėje erdvėje. Ši erdvė Maskvai ypač svarbi, nes Rusija laiko ją savo ypatingų interesų ir atitinkamai tiesioginės įtakos zona. Pirminė vangi Vakarų pasaulio reakcija (kaip ir per 2008 metų konfliktą su Gruzija) leido Kremliui suprasti, kad jis gali veikti gana plačiai – net plačiau negu Gruzijoje. To pasekmė – Krymo aneksija. Kartu buvo stiprinamas ir propagandinis pajėgumas, turėjęs nukreipti įaudrintos Rusijos visuomenės nuomonę numatyta vaga.

Pabudino Vakarus

Tačiau užtrukęs konfliktas Ukrainoje (pirmiausia – Ukrainos pajėgų atsisakymas reaguoti į Rusijos kariuomenės ir vadinamųjų savigynos būrių provokacijas Kryme) privertė bent jau iš dalies atsibusti ir Vakarų pasaulį. Kaip jau teko ne kartą rašyti, Vakarai iki šiol bunda nenoriai, tačiau visiškai užmerkti akių į padėtį Ukrainoje ir Rusijos vaidmenį šioje situacijoje jie irgi negali. Esminiu Vakarų pasaulio prabudimo požymiu tapo ekonominės sankcijos. Nors Maskva bandė iš jų pasijuokti, regis, tai vis dėlto turi poveikį.

Rusijos valdžia pajuto, kad jai pavojinga dar labiau eskaluoti padėtį Ukrainoje, nes tai gali lemti griežtesnį ekonominį spaudimą ir atitinkamas ekonomines problemas. Ši baimė paaiškina sumažėjusį oficialiai rodomą Vladimiro Putino palaikymą „Luhansko liaudies respublikai“ ir „Donecko liaudies respublikai“. Atrodo, dabar nuspręsta pasirinkti kiek kitokią taktiką – bandyti pristabdyti konfliktą (priversti Ukrainą nutraukti antiteroristinę operaciją), padaryti jį lėtesnį ir susodinti visas šalis prie derybų stalo (taip siekiama įteisinti separatistus), kur tarpininkautų ir Rusija, ir Vakarai. Toks planas tenkina Maskvą, nes paverčia Ukrainą dar viena įšaldyto konflikto šalimi, buferine zona tarp jos ir Vakarų pasaulio. Kitaip sakant, negalėdama prievarta įtraukti Ukrainos į savo integracinius projektus (Eurazijos ekonominę sąjungą ir pan.), Maskva gali bent jau nepaleisti jos „į Vakarus“.

Apie tai savo paskyroje „Facebook“ tinkle liepos 8 dieną rašė ir ekspertė Lilija Ševcova. Jos nuomone, V. Putinas negali visiškai atsisakyti karo diskurso, nes šį diskursą palaiko jo, kaip „Rusų pasaulio“ gynėjo, įvaizdis. Tačiau to diskurso principai vis dėlto turėtų keistis. Vakarams tiktų V. Putino, kaip taikdario, vaidmuo (nes tai sugrąžintų viltį susitarti su Rusija geruoju). L. Ševcova prognozuoja, kad tokia strategija ir bus pasirinkta, tačiau ją įgyvendinant Rusijai teks atsiriboti nuo visų radikalių kovotojų grupių Rytų Ukrainoje bei jų vadų, tokių kaip, pavyzdžiui, Luhansko separatistų lyderis Igoris Strelkovas (Girkinas). Kitaip tariant, greičiausiai bus pasirinktas subtilesnio žaidimo variantas, kuris galėtų nuraminti dar vis nenorintį iki galo atsibusti Vakarų pasaulį (o kartu įstumtų į kampą oficialią Ukrainos valdžią, paliktų ją be Vakarų palaikymo, jei ši nesutiktų su tokiu scenarijumi).

Propaganda Kryme: pasirinkimas - arba fašizmas, arba Rusija. /nbcnews.com nuotrauka

Drakono dantys

Tačiau propagandinė Rusijos mašina iš pat pradžių buvo orientuota į herojinį karinį pasakojimą, tad viešoji nuomonė dabar reikalauja iš Kremliaus kraujo. Tai, kad V. Putinas vengia aiškiai palaikyti separatistus ir suteikti šiems tiesioginę (o ne užslėptą) karinę pagalbą, vertinama kaip jo silpnumas. Apibūdindamas šį reiškinį rusų apžvalgininkas Igoris Jakovenka pavartojo drakono dantų metaforą: esą dabartinė imperinė isterija, kunkuliuojanti viešojoje erdvėje, yra vaisiai tos propagandos, kuri, kaip drakono dantys graikų mite, buvo pasėta į išpuoselėtą dirvą (šiuo atveju į visuomenės sąmonę). Drakono dantų metafora čia gali būti itin taikli, nes mite iš drakono dantų išaugusi kariuomenė užpuola juos pasėjusį žmogų.

Vis garsiau skamba radikalų balsai, kaltinantys V. Putiną išdavus „Novorosijos“ (taip naujausiame Rusijos propagandiniame diskurse pradėta vadinti Rytų Ukraina) idėją. Pavyzdžiui, dėl to šiandien dejuoja radikalus filosofas ir šiuolaikinės eurazijizmo koncepcijos ideologas Aleksandras Duginas. Jo teigimu, V. Putiną nuo karo su Ukraina atkalbinėja „penktoji ir šeštoji kolona“, tačiau karas vis vien yra neišvengiamas.

Nebegali sustoti

Atsižvelgiant į visa tai tenka reziumuoti, kad įsibėgėjusi (ir jau nebeįstengianti sustoti) Rusijos propagandos mašina gali padaryti meškos paslaugą jos šeimininkams. Maskva pati nepasiliko vietos manevrams. Rusijos visuomenė pernelyg ilgai buvo įtikinėjama, kad Ukrainoje įvyko nacionalistinis perversmas, kad valdžią valstybėje užgrobė mistiniai „banderininkai“. Kaip minėta, šiam mitiniam pasakojimui palaikyti buvo plačiai naudojama įvykių ir faktų klastojimo strategija. Esant tokiai padėčiai Maskvos mėginimas keisti žaidimo, nukreipto prieš Ukrainą, taktiką greičiausiai bus įvertintas tik vienaip – kaip silpnybė. Rusijos valdžia gali tiesiog nepavyti įsibėgėjusio propagandinio diskurso, „nepatempti“ iki jo lygio.

Ar propaganda tokiu atveju atsisuks prieš Rusijos valdžią? Vertinant tai, kad Rusijos visuomenė yra smarkiai radikalizuota (ir pirmiausia – dėl masinės propagandos), tikėtina, jog šis propagandinis karas iš tikrųjų gali pakenkti Kremliui. Skirtumas tarp propagandinių pareiškimų ir realių veiksmų, kuriuos riboja įvairūs veiksniai, kelia kognityvinį disonansą masinėje Rusijos visuomenės sąmonėje. Tai gali lemti ir naujo lyderio, kurio radikalumas atitiktų mentalinį visuomenės radikalumą, poreikį. Kitaip sakant, įsibėgėjusiai Rusijos propagandos mašinai galima pritaikyti klasikinį fantastinį siužetą apie pabaisą - ji atsikratė savo kūrėjo kontrolės ir dabar kelia pavojų pačiam kūrėjui. Tai taip pat rodo stiprėjantį Rusijos regresą ir jos slinkimą griežtos diktatūros link.

VIKTORAS DENISENKA, geopolitika.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"