TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nesutarimai NATO - dėsningas reiškinys

2008 02 11 0:00
NATO posėdžio Vilniuje leitmotyvas - diskusijos dėl "buitinių" nesutarimų.
AFP/Scanpix nuotrauka

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko eilinis NATO šalių atstovų susitikimas. Lietuvai tai ne pirmas panašaus pobūdžio renginys, todėl nebebuvo ankstesniais metais būdingo entuziazmo. Komercinių kanalų naujienose šis posėdis atsidūrė gerokai žemiau už avijaučio siautėjimą Kauno zoologijos sode.

Dėsningas susiskaldymas.

Taigi ramybė ir stabilumas, kurių nenustelbė nedrąsūs bandymai sukurti intrigą. JAV atstovas pareiškė, kad kai kurie sąjungininkai pernelyg vengia atsakomybės karinėse operacijose, vokiečiai atsakė, kad jų kontingentas ne toks jau ir menkas, ir ilgai vyko diskusijos, kas vis dėlto turėtų pasiųsti papildomus 40 ar 60 kareivių į pietų Afganistaną. Ir nėra nieko keisto, kad NATO išgyvena tapatybės krizę, pasireiškiančią ginčais dėl nereikšmingų detalių. Tai netgi yra visiškai natūralus dėsningumas, jei pažvelgsime į šios organizacijos ištakas bei raidą.

Alternatyvos vienybei nebuvo

Susikūrė NATO ne iš gero gyvenimo. Antrasis pasaulinis karas jau buvo gerai išanalizuotas visais aspektais. Šis karas parodė, kad demokratinės valstybės kariniu požiūriu yra bejėgės prieš totalitarines diktatūras, kurios gali mobilizuoti visus šalies išteklius ambicingiems tikslams ir siekti tų tikslų, nesiskaitydamos su jokiais žmogiškaisiais ar materialiais nuostoliais. Nacistinė Vokietija demokratines valstybes traiškė greitai ir efektingai. Faktiškai nacius sustabdė kita totalitarinė valstybė - Sovietų Sąjunga. Rytų fronte 1945-aisiais vermachtas atrodė beviltiškai, o Vakaruose jis visai šauniai laikėsi prieš neryžtingas demokratinių valstybių kariuomenes, tausojančias savo kareivius.

Panaši situacija susiklostė Korėjoje 1950-1951 metais, kai amerikiečių, britų ir pietų korėjiečių pajėgos vargais negalais atsilaikė prieš raudonuosius korėjiečius ir kinus, kurių visa karinė strategija ir taktika apsiribojo ėjimu pirmyn bet kokia kaina.

Tokios neguodžiančios karinės patirtys rodė, kad tik visos kartu demokratinės Vakarų šalys įgyja bent jau šiokių tokių šansų pasipriešinti gerai ginkluotam ir jokių kliūčių nepaisančiam sovietiniam monstrui. Vienybės ir tarpusavio pagalbos sistema visiškai pasiteisino - sąjungininkai sugebėjo atmušti komunistų puolimą Korėjoje. O Europoje sovietai iki pat savo žlugimo nedrįso imtis karinių veiksmų.

Nesklandumų pasitaikydavo

Aišku, su ta vienybe visaip nutikdavo net šaltojo karo metu. Antai 1966-aisiais Prancūzija staiga išstojo iš karinės organizacijos. Šis demaršas vyko netrukus po "rūmų perversmo" Sovdepijoje, kai Leonidas Brežnevas nuvertė Nikitą Chruščiovą. Tokie perversmai visada silpnina valstybę, todėl prancūzai gana logiškai pamanė, kad Sovdepijos grėsmė mažėja ir galima vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką.

Tačiau užteko sovietinei kariuomenei įsiveržti į Čekoslovakiją, kaip Prancūzija iš karto grįžo į bendraminčių kompaniją. 1974-aisiais dvi bloko narės Graikija ir Turkija vos nekibo viena kitai į atlapus dėl Kipro. 1982 metais Argentina užpuolė Britanijos valdas Pietų Atlante. Britai nesunkiai atrėmė įsibrovėlius, tačiau netgi simbolinės paramos iš sąjungininkų negavo.

Nepaisant tokių smulkių nesklandumų, galima teigti, kad NATO blokas buvo viena sėkmingiausių ir daugiausia naudos davusių karinių sąjungų žmonijos istorijoje. Tačiau 1990-1991 metais Sovdepija žlugo, ir NATO prarado savo egzistencinį pagrindą. Kai kurie politologai jau pradėjo krykštauti apie istorijos pabaigą, ir tikrai atrodė, kad nuo šiol pasaulis tik tobulės, jame vis labiau įsivyraus taika ir panašios mielos abstrakcijos.

Tačiau visuotinės euforijos fone NATO dėl viso pikto neišsiskirstė. Ir teisingai padarė, nes netrukus paaiškėjo, kad demokratijos sklaida pasaulyje ne visiems patiko, ir įvairiuose regionuose pradėjo stiprėti jos oponentai, keliantys savo šalių išskirtinumo ir savitos raidos, kitaip sakant, izoliacijos šūkius.

Rimto priešo šiuo metu nėra

Tokie ramybės drumstėjai kaip serbų šovinistai ar islamo fundamentalistai savo pajėgumu ir keliama grėsme nė iš tolo negali būti lyginami su velione Sovietų Sąjunga. Prieš Sovietų Sąjungą visos NATO bloko valstybės turėjo būti nuolat įtempusios jėgas. Tuo tarpu tokie veikėjai kaip Slobodanas Miloševičius ar Usama bin Ladenas nekelia realios grėsmės nė vienos NATO šalies egzistavimui. Prieš dvidešimt metų NATO blokas turėjo laikytis susikibęs su lokiu, o šiuo metu tenka šlepete daužyti muses.

Nelikus rimtos grėsmės, nebėra ir broliškos vienybės - vietoj jos atsiranda interesų derinimas. Vakarų europiečiai 1999-aisiais gana entuziastingai pasisakė už Serbijos bombardavimą, bet nerodė noro kištis į Afganistano reikalus ir jau visai purkštavo dėl Irako. Amerikiečiai buvo santūrūs dėl Serbijos, bet entuziastingi dėl Afganistano bei Irako. Lietuva ir jos kaimynės mėgina nerimauti dėl Rusijos, bet čia joms liepia užsičiaupti ir amerikiečiai, ir prancūzai, o vokiečiai dar ir sudarinėja su Rusija dvišales sutartis, nukreiptas prieš rytų europiečius.

Vis dėlto visos šios smulkmeniškos intrigėlės ir buitiniai ginčai iš esmės rodo, kad šiuo metu nėra jokios rimtos grėsmės NATO šalių saugumui, todėl galima metų metus vangiai diskutuoti dėl Kosovo ar musulmonų teroristų. Palinkėkime sau, mieli NATO šalies piliečiai, kad ir toliau taip būtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"