TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nevisagalis net mokytojas superžvaigždė

2011 08 31 0:00
Amerikos vaikai mokomi patriotizmo vedant juos į kapines, kur palaidoti žuvę amerikiečių kariai.
AFP/Scanpix nuotrauka

Prieš rugsėjo 1-ąją Los Andželo "Animo Pat Brown Charter" vidurinės mokyklos mokytoja Ellie Herman išdėstė savo nuomonę apie vaikų mokymą dienraštyje "The Los Angeles Times". Jos parašytas straipsnis rodo, kad problemos, jaudinančios Amerikos pedagogus, aktualios ir Lietuvos mokytojams.

Klasės gale sėdintis vaikas prašo, kad paaiškinčiau, kas yra "logika". Mergaitė šalia jo atrodo sutrikusi. Priešais mane sėdintis berniukas klusniai užsirašinėja, nors jis turi sunkių klausos sutrikimų ir nesupranta, ką sakau. Aštuoni vaikai pamiršo namuose savo rašinius, tačiau vienas jų turi gerą pasiteisinimą - vakar jį vėl ištiko epilepsijos priepuolis. Drovi, rami mergaitė jau kelias savaites neatlieka namų darbų, ji taip elgiasi po to, kai ją einančią į mokyklą užpuolė peiliu ginkluotas gaujos narys. Šalia jos sėdintis berniukas miega, pasidėjęs galvą ant stalo, nes naktimis dirba gamykloje, kad padėtų savo šeimai. Kitoje klasės pusėje tyliai verkia mergaitė, bet aš niekuomet nesužinosiu, kodėl. Bandau aiškinti mokiniui, ką turėjau galvoje, kai po jo rašiniu parašiau: "Paaiškink, kodėl taip parašei", tačiau jis vis tiek sutrikęs.

Dar tik 8 val. 15 min., bet jau atsilieku nuo savo plano. Pavėlavęs įeina nuo disleksijos (hiperaktyvus, nesugebantis valdyti pykčio ir sutelkti dėmesio) kenčiantis vaikas ir numeta knygas ant stalo. Kai paliepiu nusiimti gobtuvą, nusikeikia.

Šioje klasėje, vienoje iš penkių, kurioms dėstau, - 31 mokinys. Du iš jų turi mokymosi negalią, vienas - rimtų elgesio problemų, kitas ką tik persikraustė iš Meksikos, 10 - buvo palikti kartoti kursą antrus metus, septyni - mokosi žemiau reikiamo lygio, trys - kasdien pasirodo tik viduryje pamokos, dar vienas dažniausiai išvis nepasirodo. Aš turiu suteikti žinių visiems 31, tarp kurių ir viena labai pavyzdinga mokinė. Šiai pirmūnei būna taip nuobodu, kad po suolu ji skaito Vladimiro Nabokovo "Lolitą".

Aš tiesiog negaliu viso to aprėpti.

Pastaruoju metu mąstau apie didelės ir įvairios klasės mokymo sunkumus visiškai naujame kontekste. Neseniai JAV švietimo ministras Arne Duncanas pasakė, esą, jo nuomone, nevertėjo išleisti milijardų klasėms sumažinti. Jis pabrėžė, kad daugelyje kraštų, kurie garsūs gerais akademiniais rodikliais, klasės yra didesnės, todėl talentingiems mokytojams galima mokėti daugiau ir daugiau vaikų mokosi pas geriausius pedagogus. "Geriausia, ką galite padaryti, tai pasodinti vaiką priešais neeilinių gabumų mokytoją", - dėstė ministras, duodamas interviu Andrea Mitchelui.

Šiuo metu tai dažnai sutinkamas požiūris. Kasdien matau duomenis, kad tokiose šalyse kaip Japonija ar Pietų Korėja mokiniai pasiekia geresnių skaitymo ir matematikos rezultatų dažnai didesnėse klasėse, o JAV, skirdamos milžinišką sumą klasėms mažinti, tik truputį pagerino padėtį.

Tačiau didelė dalis Japonijos ar Pietų Korėjos moksleivių moka už popamokinį mokymą, taip atsigriebdami už individualaus dėmesio stoką mokykloje. Suomijoje, kur mokymo rezultatai geriausi pasaulyje, vidutinis mokinių skaičius klasėje nesiekia 30, o mokslo laboratorijose - 16. Tačiau dabar JAV populiaru kalbėti, esą viskas, ko reikia, tai - mokytojas superžvaigždė, kuris dirbtų taip pat efektyviai net tuomet, kai dėl biudžeto apkarpymo kiekvienoje klasėje daugiau mokinių.

Pastaruosius trejus metus dėsčiau anglų kalbą Los Andželo privilegijuotojoje vidurinėje mokykloje, kurioje dirba tik puikūs mokytojai. Jų mokinių pažymių vidurkis aukštas. Mokykloje - nuostabūs administratoriai, o kadangi mokytojai laikomi prioritetu, kitaip nei kurioje kitoje Los Andželo mokykloje, etatai nebuvo sumažinti. Tačiau, tam, kad sutilptume į biudžetą, ir mūsų mokyklai teko klasėse padidinti mokinių skaičių. Pernai mano didžiausioje klasėje buvo 34 mokiniai, mažiausioje - 20. Ir galiu užtikrinti, kad daugiau "neeilinių gabumų" turėjau mažiausioje, o ne didžiausioje klasėje.

Nežinau, koks turėtų būti idealus mokinių skaičius, bet jų turint daugiau nei 25, skirti dėmesio kiekvienam mokiniui tampa labai sunku. Norėdama suvaldyti 31 mokinio klasę, turiu būti labai aktyvi ir remtis organizuota grupine veikla. Laisvų diskusijų metu apiberiu klasę greitais klausimais. Taisydama mokinių rašto darbus pasitelkiu metodiką, pabrėžiančią keturias ar penkias svarbiausias vertinimo savybes. Perskaičiusi darbą, po juo užrašau vieną arba du sakinius. Savo klasėse turėdama daugiau kaip 150 mokinių, negaliu skirti vienam darbui daugiau kaip 5-10 minučių.

Ar tikrai taip mokiniams mokytis geriausia? Didelę dalį mano mokinių atstumia tokia struktūriška aplinka. Atstumia menininkus, maištininkus, klasės klounus - kitaip tariant, dalį mano protingiausių mokinių.

Geromis dienomis maždaug ketvirtadalis mano mokinių neatlieka skaitymo užduočių ar namų darbų. Jeigu po pamokų surengiu pasitarimą, vieni jame pasirodo, kiti ne. Kodėl? Nes vienas vaikas mano, kad serga lytiškai užkrečiama liga, kitos mergaitės brolis ką tik buvo paleistas iš nepilnamečių nusikaltėlių kolonijos, dar vienas vaikinas blaškėsi, ieškodamas ledų ir apie pasitarimą pamiršo. Jie juk paaugliai. Jie juk žmonės.

Ir tai mano didžiausia problema, įsitvirtinus mitui apie neeilinių gabumų mokytojus. Mitas teigia, kad nesvarbu, ar pamišęs vaikas galų gale priverčia mane taip juoktis, jog pamirštu apie ką šnekėjomės, ar du talentingi vaikai nesutinka su mano vertinimu, prikeverzodami savo prieštaravimus kitos rašinio lapo pusės kiekviename kvadratiniame centimetre. Klasės sandara, kiekvieno mokinio charakteris ir jų skaičius nereikšmingi tol, kol gerai atlieku savo darbą.

Tačiau toks mitas negalioja kalbant apie turtuolių vaikus, kurie gali susimokėti už individualų dėmesį pas korepetitorius ar privačiose mokyklose, kur mažos klasės. Suprantu, jog reikia atsikratyti blogų mokytojų, kurie lygiai taip pat blogai dirbtų ir mažose klasėse, bet negalime reikalauti, kad mokytojai dirbtų nepriekaištingai tokiomis sąlygomis, kurios užkerta tam kelią.

Mūsų vaikai, ypač augantys skurde, nusipelno turėti ne tik neeilinių gabumų mokytoją, bet ir mokytoją, kuris turėtų laiko perskaityti jų darbus, išklausyti, suprasti, kodėl jie verkia, miega ar neatlieka namų darbų.

Kad išmokyčiau kiekvieną savo klasės vaiką, turiu kiekvieną jų pažinti. Mes, mokytojai, turime pasižymėti ne tik neeiliniais gabumais. Reikia ir realaus, paprasto, nors ir su trūkumais žmoniškumo sudėtinguose ir nuolat besikeičiančiuose santykiuose su vaikais, kuriems dažnai reikia daugiau nei mes galime jiems duoti.

Esu pasiruošusi dirbti kiek įmanoma sunkiau, kad būčiau puiki mokytoja, tačiau valstybė turi pripažinti, jog niekuomet nebūsiu puiki mokytoja, jeigu ir toliau bus karpomas švietimo biudžetas ir mažinamas mokytojų skaičius, kaip dabar daroma Kalifornijoje, drauge kalbant apie kompetenciją, ypač tose mokyklose, kuriose mokosi skurdžiai gyvenantys vaikai. Kol šio proceso nesustabdysime, niekuomet šioje šalyje negarantuosime vienodo švietimo lygio.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"