TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nieko asmeniška

2011 08 03 0:00
Šiandien absolventai susiduria su kitokiais iššūkiais, nei buvo rengti.
Užsienio spaudos nuotrauka

Vienas garsiausių Amerikos žurnalistų Davidas Brooksas dienraštyje "The New York Times" išspausdino esė apie šiuolaikinę Amerikos absolventų kartą, kuri galėtų būti įdomi ir LŽ skaitytojams.

Visai neseniai Amerikos koledžai į pasaulį išleido dar vieną absolventų kartą. Jie turi kažką neįkainojama. Beveik kiekvienas protingas vidutinio amžiaus žmogus nepagailėtų visų savo pinigų, jeigu jam būtų leista vėl turėti 22 metus ir jis galėtų pradėti suaugusiojo gyvenimą iš naujo.

Tačiau šiemet kiekvienas pajuto, kad suaugusieji sujaukė kortas ką tik mokslus baigusiems žmonėms. Šie pateko į blogą darbo rinką ir ilgalaikio perteklinio skolinimosi paveiktą šalį, t. y. jie paveldi pragaištingą federalinę skolą.

Dar svarbiau tai, kad jų gyvenimas buvo ydingai struktūrizuotas. Šių metų absolventai - tai labiausiai prižiūrėtos kartos Amerikos istorijoje atstovai. Vaikystėje ir paauglystėje jais buvo rūpinamasi, jie buvo mokomi, treniruojami ir puoselėjami kaip niekada anksčiau.

Tačiau baigę studijas jaunuoliai pateko į neregėtai platų ir jiems neaiškų pasaulį. Dauguma jų neskubės vesti ir susilaukti vaikų, jie negalės greitai nusipirkti namo, kaip tai darė ankstesnės kartos. Vietoj to jie susidurs su neįtikimai įvairia darbo rinka, socialinėmis plotmėmis ir netikėtomis gyvenimo nišomis. Dauguma jų praleis gyvenimą keliaudami nuo vieno darbo prie kito, nuo vienos grupės prie kitos, taip ieškodami savo vaidmens.

Žinoma, niekas neketino kurti ekstremalios priežiūros sistemos, kad parengtų jaunus žmones ekstremalaus atvirumo dešimtmečiui. Tačiau būtent taip ir atsitiko Amerikoje. Koledže studentai gyvena aplinkoje, kurioje reikia tik navigacinių įgūdžių, o paskui jie patenka į aplinką, kurioje reikia visiškai kitokių įgūdžių, ir juos išsiugdyti turi jie patys.

Blogiausia tai, kad vakarykščiai studentai išleidžiami į pasaulį su jų ausyse tebeskambančia pokarinio vaikų bumo teologija. Paklausę kai kurių per JAV nacionalinį kabelinės televizijos tinklą "C-Span" transliuojamų patariamųjų kalbų, išgirsite, kad absolventams sakoma: valdykite savo aistras, pasirinkite savo kelią, žygiuokite pagal jūsų galvoje skambantį maršą, siekite savo svajonės ir atraskite save. Tokia ekspresyvaus individualizmo litanija vis dar dominuoja Amerikos kultūroje.

Žinoma, tokia mantra klaidina jaunus žmones kone kiekviename fronte. Dažnai koledžo absolventai palydimi į pasaulį, skambant entuziastingoms kalboms apie neribotas jų galimybes. Tačiau šios kalbos nepadeda pagrindiniam suaugusio žmogaus tikslui - surasti rimtus dalykus, prie kurių būtų galima prisirišti. Sėkmingai karjerą pradėjęs jaunas turi išmokti įsipareigoti antrajai pusei, visuomenei ir savo pašaukimui, tačiau daugiausia jis girdi kalbas apie laisvę ir savarankiškumą.

Taip pat šiandieniams absolventams patariama iš pradžių išsiaiškinti savo aistrą ir tik paskui siekti svajonės, t. y. iš pradžių jie turi atrasti save ir tik paskui siekti savo tikslo. Tačiau labai mažai 22-24 metų žmonių gali leistis į kelionę po patį save ir iš jos sugrįžti išmintingais žmonėmis.

Dauguma jaunų žmonių, kuriems sekasi, nežvelgia į savo vidų ir neplanuoja gyventi vėliau. Jie žiūri į pasaulį ir ieško problemos, kuri veikia jų gyvenimą. Jei artimas žmogus serga Alzheimerio liga, jauna moteris jaučia pareigą padėti ją išgydyti. Jei jaunam žmogui vadovauja blogas vadovas, jis privalo įgyti tokių vadovavimo įgūdžių, kad jo skyrius funkcionuotų. Jei moteriai atsiveria galimybė, apie kurią ji nė nebuvo mąsčiusi ir net svajojusi, ji privalo ja pasinaudoti, kad įneštų savo įnašą. Tačiau iš pradžių dauguma žmonių neformuoja savęs - jie tiesiog gyvena. Jų "aš" kuriamas palengva pagal jaučiamą pašaukimą.

Taip pat absolventams įsakoma siekti džiaugsmo ir malonumo. Tačiau skaitydamas jus sužavėjusio žmogaus biografiją, tikriausiai pastebite, kad laimę jiems atneša ne tai, kas kelia jūsų susižavėjimą. Jie daug dirbo, susidurdavo su sunkiais ir nemaloniais dalykais, o tai jiems kartais sukeldavo neapykantą ir dėl to jie kartais prarasdavo draugus. Tačiau mus labiausiai žavi ne laimė, bet tobulumas.

Galiausiai absolventai mokomi vadovautis savo nuomone ir leisti pasireikšti vidinei dvasiai. Tačiau dažnai darbas reiškia savęs suvaržymą. Kaip savo kontrkultūrinėje kalboje Harvardo medicinos mokykloje teigė gydytojas ir žurnalistas Atulas Gawande, dažnai buvimas geru daktaru reiškia buvimą komandos dalimi, institucijos taisyklių paisymą ir nustatytų procedūrų laikymąsi.

Šiandienis absolventas patenka į kultūrinį klimatą, kuriame savasis aš iškeliamas į gyvenimo centrą. Tik tapdamas vyresnis jis supras, kad centre yra ne jis pats, o jo gyvenimo darbai. Pasitenkinimas - tik šalutinis žmogaus veiklos produktas. Dauguma mūsų yra egoistai ir didžiąją gyvenimo dalį nugyvename susikoncentravę į save. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, gyvenimas įgauna prasmę tik tais momentais, kai žmogus visiškai pasineria į kokią nors jam svarbią užduotį. Gyvenimo prasmė yra ne atrasti, bet prarasti save.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"