TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Niūrios Gruzijos armėnų Kalėdos

2014 12 30 6:00
Samcchė-Džavachetijos regionas – tarsi atskira valstybė, kur gruzinų kalba girdėti labai retai. Reuters/Scanpix nuotrauka

Gruzijos pietuose esantis Samcchė-Džavachetijos regionas kai kuo primena Vilniaus rajoną – čia valstybinės kalbos beveik neišgirsi. Pastarojo gyventojų surašymo duomenimis, kone 55 proc. šio regiono gyventojų – armėnai, daugiausia susitelkę Ninocmindos ir Achalkalakio rajonuose. Pastarajame lankiausi gruodžio viduryje.

Achalkalakyje gruzinų kalbą išgirsi labai retai, nes absoliuti dauguma čia gyvenančiųjų yra armėnai. Tarpusavyje jie šnekasi gimtąja kalba, o su atvykėliais – rusiškai. Nors iki Tbilisio vos keturios penkios valandos kelio, vietiniai jaučiasi tarsi gyvenantys kitoje valstybėje, atskirti nuo gruziniškai kalbančios visuomenės.

Atskirti nuo Gruzijos visuomenės

Gruzinų sąmonės žemėlapyje Samcchė-Džavachetija atsidūrė tik į valdžią atėjus armėniškų šaknų neslepiančiam Michailui Saakašviliui. Čia prasidėjo įvairios regioninės integracijos programos, nemokami gruzinų kalbos kursai, nuolat lankydavosi centrinės valdžios atstovai.

Tačiau šių pastangų neužteko. Žurnalistė Šušana Širinian, mano palydovė Achalkalakyje, taip pat ne vienus metus bandė išmokti kalbėti gruziniškai, nes jai šios kalbos reikia kasdien. Bet ji liko nusivylusi valstybės siūlytų kursų kokybe ir mokymo metodika – esą jos gruzinų kalba šiek tiek ir pagerėjo, bet ne tiek, kiek ji norėjo.

Šiuo metu nemokami gruzinų kalbos kursai siūlomi tik valstybinio sektoriaus darbuotojams, įskaitaint mokytojus. Kitiems telieka gruzinų kalbos mokytis privačiai ir už pamoką mokėti apie 10 larių (5 eurus). Tačiau, pasak Š. Širinian, privačius mokytojus samdosi mažuma, nes esą gruzinų kalbos mokėjimas negarantuoja darbo vietos ar geresnės pozicijos šiame regione. Dauguma tų, kurie sugebėjo gauti darbą Achalkalakyje, gruziniškai nešneka.

Gruzinų kalbos mokytoja Dali Aghdgomeladzė, dirbanti mokyklose ir dėstanti privačiai, pritarė šiai minčiai. Pasak jos, armėnams trūksta motyvacijos išmokti gruziniškai, nes darbo vietos gaunamos ne dėl konkrečių žinių, o per pažintis.

Mokyklose padėtis irgi liūdna. Kadangi patys mokytojai nemoka gruzinų kalbos, šios kalbos jie negali išmokyti ir mokinių, todėl iki šiol visos dvikalbio ugdymo programos nedavė jokių rezultatų.

Darbo paieškos gena į užsienį

“Bulvės, kopūstai ir morkos”, - paklausti, kas auga šiame 1700 metrų virš jūros lygio esančiame mieste, aiškino vietos gyventojai. Taigi iš žemdirbystės čia nepragyvensi. O kokios kitos darbo galimybės? Kelios valstybinės įstaigos (mokyklos, vietinė savivalda, ligoninė, vaikų darželiai, teismas), prie bankroto ribos jau kelerius metus esanti vietinė alaus darykla, keli banko skyriai, pora kazino, keli restoranai – tai viskas, ką šis miestas gali pasiūlyti ieškantiesiems darbo. Aišku, verslesni žmonės gali atidaryti nuosavą nedidelę parduotuvę arba automobilių remonto dirbtuvę, bet ir tų jau čia visur apstu.

“Čia nėra darbo vietų. Dar sovietmečiu vyrai dirbti traukdavo į Rusiją, o jų žmonos ir vaikai čia likdavo. Suvokimas, kad darbo reikia ieškoti svetur, išliko ir po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai atsirado naujos sienos ir naujos valstybės”, - aiškino Achalkalakio tarybos vicepirmininkas Nairinas Iričianas.

Nuvertėjusio rublio įkaitai

Kasdienio gyvenimo ciklą Achalkalakyje diktuoja būtent šis darbo migracijos ciklas. Dabar, žiemos švenčių laikotarpiu, miestas ir visas regionas atgyja, nes namo grįžta Armėnijoje ir Rusijoje dirbantys vyrai, broliai, tėvai ir pusbroliai. Jie čia pabus iki kovo pabaigos ar balandžio pradžios ir vėl vyks į darbo vietas, čia palikdami savo žmonas, motinas ir vaikus. “Tada čia prasidės “moteriškas sezonas”, kai visos pareigos tiek laukuose, tiek namie kris ant moterų pečių”, - aiškino vietinė žurnalistė Š. Širinian.

Tačiau net ir grįžę šeimos nariai šiemet nesuteikė tokio šventiško džiaugsmo kaip įprastai. Pasak Š. Širinian, šiais metais visi dejuoja, nes kritęs rublio kursas į seniai nematytas žemumas nusitempė ir Gruzijos, ir Armėnijos valiutas.

Dirbantieji Rusijoje į namus parsivežė rublių, kurie per metus nuvertėjo trečdaliu. Armėnijos dramas lapkričio pabaigoje taip pat nuvertėjo penktadaliu, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, o Gruzijos laris lapkritį buvo praradęs 15 proc. savo vertės.

“Kad ir ką žmonės uždirbo per metus, jiems liko skatikai. Išeina taip, kad kone nemokamai triūsė", - pažymėjo Š. Širinian.

Vargas dėl leidimų gyventi

Pasak vietinių, didžioji dauguma čia gyvenančiųjų turi ne Gruzijos, o Armėnijos pasą. Mat po 2008-ųjų Gruzijos karo su Rusija ši užvėrė sienas Gruzijos piliečiams, o ir pačioje Armėnijoje dirbti yra sunkiau, jei neturi šios šalies paso. “Kritikai kalba, kad Armėnija pasus Samcchė-Džavachetijos gyventojams išdavė norėdama prisijungti šį regioną. Bet tai melas. Jei čia būtų užtektinai darbo vietų, jie tų pasų atsisakytų, ir niekas niekur nevažiuotų”, - aiškino N. Iričianas.

Iki šių metų rugsėjo pirmosios Armėnijos piliečiai galėjo iš esmės gyventi Gruzijoje nesukdami sau galvos dėl jokių dokumentų. Jiems tereikėjo kartą per metus kirsti Gruzijos sieną. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Neturėdami laikinų ar nuolatinių leidimų gyventi Gruzijoje armėnai čia gali likti tik tris mėnesius, tada turi kirsti sieną ir grįžti ne anksčiau nei po dar trijų mėnesių.

Todėl dabar vietinis viešųjų paslaugų skyrius pilnas armėnų, tvarkančių reikiamus dokumentus. O tai padaryti nėra lengva, mat kiekviena paraiška kainuoja 210 larių (apie 100 eurų), o kai kuriais atvejais pareiškėjas turi turėti dar 4000 larių (apie 1700 eurų) banko sąskaitoje, kad įrodytų turįs pakankamai lėšų pragyventi Gruzijoje. Taigi net pigiausiu atveju keturių asmenų šeimai, norinčiai gauti leidimus gyventi, prireiks daugiau nei 400 eurų, o tai yra didelė suma šiame bene skurdžiausiame Gruzijos regione.

Taip pat nė vienas nėra tikras, kad atsakymas dėl leidimo gyventi bus teigiamas. Nors oficialių duomenų, kiek prašymų atmetama ir kiek patvirtinama, iš centrinio Viešųjų paslaugų centro Tbilisyje gauti nepavyko, Achalkalakio gyventojai vienbalsiai tvirtino žinantys daug atvejų, kai prašymai buvo atmesti, o pareiškėjams pranešta kreiptis dar kartą iš naujo sumokant šimtą eurų.

“Vienas vyriškis, neprisimenu, iš kurio kaimo, man sakė, kad jau keturis kartus gavo neigiamą atsakymą. Bet jam vis sako – tu iš naujo dokumentus paduok. Šis vyras nieko nebesupranta – kodėl, jei keturiskart iš eilės jo prašymas atmestas, jį vis dar skatina iš naujo pateikti dokumentus ir iš naujo tuos pinigus mokėti”, - susitikimus su rinkėjais prisiminė N. Iričianas.

Ateities viltys

Tokioje niūrioje tikrovėje yra ir šiokių tokių prošvaiščių. Tiek D. Aghdgomeladzės, tiek ir kitų mokytojų teigimu, jaunoji karta vis labiau stengiasi perprasti valstybinę kalbą ir mato savo ateitį ne tik kaimynėse šalyse, bet ir Gruzijoje. Valstybė taip pat stengiasi peržiūrėti dabar veikiančias ir neefektyvias dvikalbio ugdymo programas ir ateityje planuoja į regioną siųsti laisvai gruziniškai kalbančių mokytojų iš kitų šalies regionų, kad jie pamokas vestų kartu su kolegomis armėnais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"