TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nuo aukos įvaizdžio prie didvyrės

2012 06 10 12:12

Visos tautos ieško herojiškų puslapių savo istorijoje ir nori atrodyti geresnės. Ne išimtis ir lenkai, kurie per populiariąją  kultūrą šlovina savo didvyrius, kartais prasilenkdami su istorine tiesa. Apie tai Šveicarijos dienraštyje "Neue Zuercher Zeitung" rašo istorikas Ulrichas M.Schmidas. Jo teiginiai turėtų būti įdomūs ir LŽ skaitytojams, nes minimi įvykiai susiję ir su Lietuva.

Šiuo metu lenkai išdidžiai žvelgia į pasaulį. Lenkija suvaidino lemiamą vaidmenį žlungant sovietų imperijai, ji yra gerbiama Europos valstybė, kurią aplenkė finansų krizė. Todėl nereikia stebėtis, kad dažnai sielvarto kupinoje savo istorijoje ieško didvyriškų akimirkų.

Prieš kurį laiką, kai dauguma tautų įžengė į podidvyrišką laikotarpį, Lenkijoje prasidėjo priešingas procesas. Romantikai išrado saviplakišką aukos temą, dominavusią lenkų kultūros istorijoje iki XX amžiaus ir teikusią įkvėpimo "Solidarumo" profsąjungai, kurios esmė -  pasiaukojamas maištas prieš nedorų galingųjų neteisybę. Tai suprantama, nes naujesnėje Lenkijos istorijoje "laimingą pabaigą" turinčių epizodų nedaug. Nacionalinė tragedija prasidėjo XVII amžiaus pabaigoje, kai Lenkiją (ir Lietuvą - red.) pasidalijo didžiosios valstybės - Rusija, Prūsija, Austrija, nesibaigė ir XIX amžiuje, kai žiauriai buvo nuslopinti kilę sukilimai. XX amžiuje pasirašytas Ribbentropo-Molotovo paktas irgi turėjo Lenkijai katastrofiškų pasekmių - atnešė Kremliaus komunistinę diktatūrą.

Stebuklas prie Vyslos

Vis dėlto vienas įvykis XX amžiuje tarsi šviesos spindulys perskrodė tamsius Lenkijos istorijos debesis - tai 1920 metais prasidėjęs lenkų karas su sovietais. Žlugus caro viešpatystei Rusijoje įsivyravo chaosas: bolševikai stengėsi įsitvirtinti valdžioje, didelėje šalies dalyje vyko pilietinis karas. Maršalas Juzefas Pilsudskis, įkurtos naujos Antrosios Respublikos vadovas, įžvelgė gerą progą surengti karo žygį į Ukrainą, kuri XVII amžiuje priklausė didingai Lenkijos ir Lietuvos Respublikai (taip pat žygį į Vilnių, kas 1920 metų spalį baigėsi Vilniaus prijungimu prie Lenkijos, - red.).

Iš pradžių karinis nuotykis sekėsi. Lenkų armija greitai judėjo į rytus ir 1920-ųjų gegužę trumpam užėmė Kijevą (o balandį - ir Vilnių, - red.). Vis dėlto Raudonoji armija netrukus nustūmė lenkus atgal į jų žemes. Rugpjūčio viduryje prie Varšuvos įvyko lemiamas mūšis, ir jį netikėtai laimėjo Lenkija. Šią kovą britų diplomatas Edgaras D'Abernonas priskiria prie aštuoniolikos svarbiausių pasaulio istorijoje mūšių ir tapatina su atėniečių pergale prie Maratono, normanų Anglijos nukariavimu prie Hastingso ir su Napoleono pralaimėjimu prie Vaterlo. Lenkijos istorijoje Varšuvos mūšis dažnai vadinamas "stebuklu prie Vyslos".

Todėl nekeista, kad 2011 metais apie jį buvo sukurtas monumentalus filmas "1920 - Varšuvos mūšis". Tai pats brangiausias visų laikų Lenkijos kino kūrėjų darbas. Šis pirmasis lenkų 3D vaidybinis filmas praėjusį rugsėjį pradėtas rodyti 298 kino teatruose ir pagal žiūrimumą jau viršija visus rekordus.

Istorija ekrane

Režisierius Jerzy Hoffmanas turi didelę istorinių epų kūrimo patirtį. Milžiniško populiarumo sulaukė jo ekranizuota patriotinė 1905 metų Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Sienkiewicziaus trilogija, kurioje rašytojas apdainavo didvyrišką lenkų kovą XVII amžiuje su visais įmanomais priešais - kazokais, švedais, turkais. H.Sienkiewiczius ir jo skaitytojai manė, kad artimiausiu metu nepriklausomos nacionalinės lenkų valstybės nebus, todėl bent džiaugėsi praėjusių laikų šlove.

J.Hoffmanas perkėlė H.Sienkiewicziaus trilogiją į ekraną valstybėje, kuri, nors ir vadinosi Lenkija, faktiškai buvo valdoma sovietų. Taip režisierius siekė "užgrūdinti širdis", plakančias beviltiškoje padėtyje. Komunistinė cenzūra įvertino įmantrius mūšių vaizdus, tačiau Lenkijos kinui imtis "stebuklo prie Vyslos" buvo tabu. Jaunos tautinės lenkų valstybės pergalė prieš Raudonąją armiją oficialioje istoriografijoje sudarė delikatų skirsnį ir buvo kiek galima nuvertinta.

Vis dėlto net ir šiandien neįmanoma kalbėti apie tuos įvykius be emocijų. Dauguma Lenkijos istorikų nenori suvokti, kad 1920 metų karą su sovietais sukėlė pačių lenkų agresija. J.Hoffmanas taip pat laikosi tradicinio šio karo traktavimo: "Ėmiausi 1920 metų mūšio temos, nes tai buvo vienintelė tikra lenkų pergalė nuo XVII amžiaus. Žiūrovams reikia optimizmo, pakaks juos varginti kankinių istorijomis. Žmonės neturi pamiršti, kad šis karas su bolševikais išgelbėjo didelę dalį, jei ne visą, Europos."

Tokiam požiūriui paremti J.Hoffmanas pasirinko tinkamą konsultantą istorijos klausimais - Varšuvos karo muziejaus direktorių Januszą Ciseką, sukarintos patriotinės organizacijos "Šaulys" vadą, kuris populiariai moksliškai pavaizdavo mūšį prie Varšuvos, pavadinęs jį "karu dėl egzistencijos". 2009 metais Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis apdovanojo J.Ciseką ordinu "Už nuopelnus tėvynei".

Oficialiame filmo tinklalapyje galima rasti ir 40 puslapių brošiūrą, kurioje lenkų suduotas pirmasis smūgis vadinamas bolševikų propaganda. Todėl J.Hoffmano juosta prasideda ne Lenkijoje, bet Kremliuje. Leninas, Trockis ir Stalinas kaip reta vieningai nusprendžia, kad reikia užimti Lenkiją ir perkelti revoliuciją į Europą, nors ir tiesų tik lenkų maršalui J.Pilsudskiui užpuolus sovietų Rusiją Kremlius sudavė atsakomąjį smūgį.

J.Pilsudskis - patriarchas

J.Hoffmano filme pasirodo ir pats lenkų didvyris J.Pilsudskis,  kurį vaidina Danielis Olbrychskis, - istorinei figūrai panaudota ją įkūnijančio aktoriaus aura. J.Pilsudskis atrodo malonus ir griežtas patriarchas, ant savo stiprių pečių užsikrovęs atsakomybę už visą šalį. J.Hoffmanas yra ne tik lenkų patriotas, bet ir Ukrainos draugas: išsamiai rodoma, kaip kazokai kartu su lenkais kovoja prieš bolševikų uzurpatorius, o maršalas pareiškia norįs lenkams užkariavus Kijevą padovanoti jį ukrainiečiams.

Tai, kas filme pateikiama kaip kraujo brolystė, iš tikrųjų buvo oportunistinis sandėris. 1918 metais lenkai ir ukrainiečiai liejo kraują dėl Lvovo, o vėliau sudarė abejotiną mainų sutartį:  ukrainiečiai atsisakė Galicijos ir už tai gavo karinę paramą per kovas su Raudonąja armija.

J.Hoffmano filmas baigiasi ten, kur prasidėjo, - Kremliuje. Leninas pyksta, kad lenkai sustabdė komunistinės pasaulinės revoliucijos žygį. Žinia aiški: laukinės ordos iš Rytų būtų sugriovusios visą Vakarų šalių kultūrą, jei jų nebūtų sustabdęs lenkų "krikščionybės bastionas". Ilgos mūšio scenos pabrėžia, kokia didelė buvo lenkų auka Europai gelbėti. Pažymėtina, kad J.Hoffmanas, kitaip nei, tarkime, Andrzejus Wajda "Katynėje", neparodo nė vieno "gero ruso". Jo filme visi be išimtiems bolševikai - valdžios apsėsti fanatikai, žudymo mašinos. Individualių bruožų turi tik lenkai ir tik jų mirtis  tragiška - rusai paprasčiausiai pakrato kojas.

Televizinė muilo opera

J.Hoffmano filmą galima priskirti monumentaliųjų epų žanrui, o štai 2010 metais sukurtas televizijos serialas "1920 - karas ir meilė" rodo, kad lenkų kovą su sovietais galima ir melodramatizuoti:  įvadinėje scenoje rusų, vokiečių ir austrų karininkai susitinka Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir tik paskui suvokia, jog jie visi - lenkai.

Šiame susitikime slypi pagrindinė serialo idėja: XX amžiaus pradžioje prisipažinti, kad esi lenkas, reikėjo didvyriškumo. Juostoje vaizduojamas gražus Lenkijos kultūros pasaulis - malonūs aristokratai prižiūri savo dvarus, universitetų profesoriai rūpinasi kultūriniu paveldu, "auksinis jaunimas" žaidžia tenisą ir lankosi prašmatniuose sostinės kabaretuose. Graži įsimylėjėlių pora - drąsus lenkų kapitonas ir išdidi aristokratų dukra - negali pasimatyti, nes Raudonosios armijos puolimas sugriauna ir visos tautos, ir jų asmeninę laimę. Bolševikų išprievartautą pagrindinę veikėją užvaldo keršto troškimas.

Išniekinta lenkė vienoje scenoje išrėkia: "Jie - ne žmonės, jie - laukiniai žvėrys." Vis dėlto yra ir trumpa scena, kurioje rodomas brutalus lenkų kareivių elgesys su rusų karo belaisviais. Apskritai seriale geriau negu J.Hoffmano filme pavyko suteikti veikėjams  psichologinio jausmo. Apgautas lenkų karininkas priverstas pripažinti, kad nusikalto nenorėdamas ir kad buvo per didelis lengvatikis. Kita vertus, bolševikų piktadarys gina išprievartautą pagrindinę veikėją ir iš siaubo praranda žadą, pamatęs savo bendraminčių nusiaubtus lenkų miestus.

Puolimas - būtinoji gynyba

Seriale vaizduojama istorija iš esmės atitinka J.Hoffmano filmo koncepciją. Prieš kiekvieną seriją pateikiamas trumpas istoriją paaiškinantis tekstas. Karo pradžia nupasakojama tokiais žodžiais: "1920-ųjų pavasarį bolševikai beveik įveikė vidaus priešus. Leninas ir Trockis pagaliau galėjo nukreipti savo jėgas prieš Lenkiją. Raudonoji armija pradėjo burti pajėgas Baltarusijoje ir Ukrainoje. Puolimo data buvo numatyta, bet Lenkija pirmoji sudavė smūgį ir aplenkė šią ataką." Puolimas čia pavadintas būtinąja gynyba. Vis dėlto seriale yra aiškių epizodų. Pirmą kartą pasirodęs maršalas J.Pilsudskis viešai pareiškia: "Viskas, ką galime pasiekti Vakarų pasienyje, priklauso nuo Antantės. Bet Rytuose - kitas reikalas. Ten yra durys, kurios atsidaro ir užsidaro. Tai priklauso nuo to, kas jas atveria jėga ir kaip plačiai."  

Konservatyvi televizijos istorijos pamoka

90-ųjų Varšuvos mūšio metinių proga lenkų televizija TVN kanalui "Discovery History" taip pat parengė kone šešių valandų trukmės dokumentinį filmą apie "didįjį mūšį rytuose". Serialo moto tampa maršalo J.Pilsudskio citata: "Sovietų Rusija puls Lenkiją. Tai nepriklauso nuo ten viešpataujančio režimo. Turėjome carizmo imperializmą, dabar turime raudonąjį, sovietinį imperializmą." Seriale pirmiausia aukštinamas maršalo ryžtas ir gebėjimas sunkiu metu išlikti ramiam.

Šiame seriale, kaip ir J.Hoffmano filme, stebina konsultanto pasirinkimas. Juo tapo habilituotas karo istorikas Andrzejus Krzysztofas Kunertas, nuo 2010 metų dirbantis valstybinėje Lenkijos atminties apie mūšius ir kančias išsaugojimo taryboje. Anksčiau jis darbavosi katalikiškoje leidykloje "Pax" ir Lenkijos karo muziejuje, t. y. institucijoje, kuriai šiandien vadovauja J.Cisekas.

J.Cisekas ir A.K.Kunertas lenkų prevencinį karą laiko teisėtu, o "stebuklą prie Vyslos" vadina ne tik Lenkijos gelbėjimo aktu, bet ir didvyrišku bolševikų veržimosi į Rytus sustabdymu. Pritariančiųjų tokiai abiejų istorikų nuomonei netrūksta, nes daug kas rodo, kad "Leninas ir jo draugai" norėjo pulti Lenkiją, todėl J.Pilsudskis, suprantama, priešininko planams sudavė prevencinį smūgį.

Sustiprėjusi savimonė

Kodėl kruvini 1920 metų įvykiai šiandien kelia tokį didelį plačiosios Lenkijos visuomenės susidomėjimą? Svarbus veiksnys - sustiprėjusi Trečiosios Respublikos savimonė. Lenkai didžiuojasi, kad komunizmo žlugimas prasidėjo nuo socialinių protestų Lenkijoje ir jų nepažeidžiamo katalikiško tikėjimo. Per Irako karą Lenkija mėgavosi galingiausios valstybės - JAV - dėmesiu ir jos pajėgos gavo savo priežiūros zoną. Įsisiautėjus finansų krizei Lenkija tapo vienintele šalimi, kurioje ekonomika toliau augo. Galiausiai ji virto svarbiausia Vidurio Europos politikos veikėja.

XX amžiuje du kartus atkurta nauja valstybė leidžia lenkams išdidžiai žvelgti į savo laimėjimus. Romantinė aukos paradigma pastebimai traukiasi iš visuomeninio diskurso. "Lenkija dar nežlugo", - skamba valstybės himne, nors tame Napoleono laikų tekste tauta stovi nugara į sieną. Šiais laikais kultūros kūrėjai ir mokslininkai tokia tonacija savo šalies apdainuoti nenori. Vis dėlto švytuoklė kartais per daug nukrypsta į kitą pusę - net norint ilgai išnaudotai Lenkijai padovanoti "stebuklą prie Vyslos", nereikėtų pateisinti agresyvios ekspansinės maršalo J.Pilsudskio politikos.

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"