TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nuo ekonomikos burbulų iki protekcionizmo

2009 02 09 0:00
Ekonominiai burbulai tvarkingai bliūkšta, ir žemiausias krizės taškas jau pasiektas arba esama netoli jo.
AFP/Scanpix nuotrauka

Globali ekonominė krizė tapo globaliu keiksmažodžiu. Kuo daugiau apie ją kalbama, tuo ji atrodo grėsmingesnė. Tačiau, kad ir kokios būtų visos sunkmečio sukeltos problemos, neverta mąstyti apie pasaulio, kapitalizmo ar globalios prekybos pabaigą.

Apokalipsės šaukliai.

Pastaruoju metu teigiamų žinių ekonomikos fronte pasirodo labai mažai. Antraštės tik ir skelbia apie didėjantį nedarbą, kritusį vartotojų pasitikėjimą, ekonomikos nuosmukį. Tačiau tai dar ne viskas - prasidėjo net savotiškos varžybos, kas sugebės nupiešti kuo baisesnį ateities vaizdą, kuriame būtų matyti devalvacija, atsinaujinę regioniniai konfliktai, hiperinfliacija ir dar visa puokštė būsimų negandų. Kuo prognozė juodesnė, tuo jos autorius turi daugiau galimybių būti išgirstas. Deja, dauguma jų yra menkai argumentuotos ir leidžia kalbėti apie popekonomikos žanro atsiradimą: sakoma bet kas, bet kaip, o svarbiausia - rimta veido išraiška.

Tai savotiškas visuomenės psichologinis paradoksas - augant ekonomikai, didėjant vartojimui ir gyventojų gerovei įtikima, kad taip bus visada. Tokiomis aplinkybėmis bet kokie racionalūs balsai, perspėjantys apie ekonomikos perkaitimą, vertinami kaip nieko neišmanančių skeptikų nuomonė. O krizei įsisiūbavus susiformuoja priešinga tendencija - visi Apokalipsės pranašautojai drąsiai lipa ant statinės ir sulaukia pritariančių nusivylusios visuomenės šūksnių.

Krizės sprendimų galimybės

Puikus pavyzdys buvo praėjusių metų vasarą, kai iš visų pakampių žaliavų spekuliantai ir naftą eksportuojančių šalių vadovai šaukė, kad nafta netrukus kainuos mažiausiai 200 JAV dolerių už barelį. Šiandien kaina siekia apie 40 dolerių ir kol kas nėra jokių prielaidų jai smarkiai didėti. Tik tada, kai didžiosios pasaulio ekonomikos atsigaus, vėl pradės didėti vidaus vartojimas, galima tikėtis, kad kils ir kainos. Tačiau tai dar niekaip neįrodo, jog pasaulio pabaiga - ant nosies.

Išties esama globalios ekonominės krizės, tačiau visuotinė slogi nuotaika ir makroekonominiai duomenys leidžia pradėti kalbėti, kad ekonominiai burbulai tvarkingai bliūkšta ir žemiausias krizės taškas jau pasiektas arba esama netoli jo.

Natūralu, jog šalys, turinčios diversifikuotą pramonę ir gana stiprų vidaus vartojimą, greičiausiai pajus, kad ekonomika atsigauna. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama priemonėms, kuriomis valstybės siekia paspartinti ekonomikos atsigavimą. Pasirinkimo galimybės šioje srityje nemenkos: Rusija ir Baltarusija devalvavo nacionalines valiutas, Jungtinė Karalystė mažina mokesčius, JAV siekia išvalyti toksinius privačių bankų balansus, Lietuva peržiūri mokesčių tarifus. Tokios skirtingos priemonės pasirenkamos atsižvelgiant į valstybės ekonomikos būklę ir galimybes, todėl nesama vieno teisingo sprendimo. Vis dėlto beveik visas šalis vienija bendra, dažnai garsiai plačiai neplėtojama idėja - protekcionizmas.

Laisvos rinkos ribojimas

Garsiai ar tyliau, bet daugelyje valstybių vėl stiprėja iniciatyva "Pirk nacionalinę prekę". Lenkijoje akis bado skelbimai apie būtinybę išsaugoti darbo vietas tautiečiams, Lietuvoje gaivinama iniciatyva "Pirk prekę lietuvišką", Jungtinė Karalystė planuoja peržiūrėti imigracijos ir laisvo darbo jėgos judėjimo apribojimo galimybes. Net liberalizmo citadelėje JAV Kongrese, be projekto "Pirkt prekę amerikietišką", atsirado išimtinai protekcionistinė nuostata dėl plieno pramonės apsaugos.

Tokios tendencijos tarsi rodo pastarųjų dvidešimties metų laisvos pasaulinės prekybos siekių ribojimą. Tačiau reikia prisiminti, kad laisva prekyba išties buvo laisva tik tiek, kiek davė naudos išsivysčiusių šalių ekonomikoms. Buvo prigalvota daugybė tarifinių ir netarifinių priemonių (muitai, kvotos, subsidijos vietos gamintojams ir t. t.), kaip apsaugoti savą rinką. Todėl teigti, jog dabar vyksta kas nors ypač nauja, lūžis ar globalizacijos pabaiga, būtų gerokai per drąsu.

Iš tiesų galima sakyti, kad parama nacionaliniams gamintojams ir bandymai mažinti importą sustiprės, tačiau išsivysčiusių šalių, pirmiausia JAV, ES, Japonijos, prekybos santykiai radikaliai nepasikeis. Tuo metu valstybės, kurios bandys akivaizdžiai riboti importą iš didžiųjų šalių, gali sulaukti priešingo efekto. Čia ypač tinka šiandienės Rusijos pavyzdys - ginant vidaus rinką muitais ir sugriežtinta prekių įvežimo kontrole prieita prie padėties, kai Maskvoje jau tenka panaudoti maisto produktų rezervus ir taip mažinti jų kainas parduotuvėse.

Lietuva, būdama Europos Sąjungos narė, bent jau tokių bėdų turėtų išvengti. Kad ir kokie būtų protekcionistiniai šūkiai, esame vienoje europietiškoje rinkoje, todėl mūsų eksportuotojų padėtis geresnė, ir jie pirmi pajus krizės pabaigos požymius už Lietuvos ribų. Kita vertus, nereikia pamiršti ir tų galimybių, kurias suteikia sunkmetis. Įmonės privalės peržiūrėti savo rinkodarą, gaminių kokybę, restruktūrizuoti neefektyviai veikiančius padalinius, o ilgainiui iš to laimės visi vartotojai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"