TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Nuodai – Kremliaus įrankis prieš oponentus

2016 08 24 6:00
Vos prieš tris dienas dėl FSB persekiojimo Rusiją paliko ir prieglobstį Ukrainoje gavo Romanas Roslovcevas, Maskvos Raudonojoje aikštėje rengęs protestus su Vladimiro Putino gumine kauke. Reuters/Scanpix nuotraukos

Vis daugiau Kremliaus kritikų tiek Rusijoje, tiek užsienyje baigia savo dienas netikėta mirtimi keistomis aplinkybėmis.

Kremliaus požiūriu, Vladimiro Kara-Murzos elgesys Vašingtone turi būti vertinamas kaip begėdiška tėvynės išdavystė. Per susitikimus ant Kapitolijaus kalvos šis opozicijos veikėjas ragino Amerikos įstatymų leidėjus plėsti ekonomines sankcijas Rusijos valdžios pareigūnams, vadovaujantis vadinamuoju Magnickio aktu. Jis tikino, kad tai paskatins politines permainas Rusijoje.

Po mėnesio grįžęs į Maskvą 2015-ųjų gegužę V. Kara-Murza pajuto permainas ant savo kailio. Per susitikimą su kolegomis disidentais jį nepaaiškinamai išpylė prakaitas, ėmė pykinti. „Viskas vyko labai greitai. Maždaug per 20 minučių nuo visiškai normalios savijautos ėmė šokinėti širdis, pakilo kraujo spaudimas, pylė prakaitas ir prasidėjo vėmimas, o tada praradau sąmonę“, – pasakojo jis. Tai buvo nuodų poveikis. Gydytojai tai paaiškino, kai po savaitės jis atsigavo iš komos, nors jokių pėdsakų organizme jie neaptiko.

V. Kara-Murza liko gyvas – jam pasisekė, kaip tik nedaugeliui kitų. Jis įsitikinęs, kad tapo saugumo tarnybų taikiniu. Sovietiniais laikais plačiai naudotos politinės žmogžudystės vėl vaidina svarbų vaidmenį Kremliaus užsienio politikoje ir yra brutaliausia kritikų, tiek viduje, tiek užsienyje, bauginimo ir nutildymo priemonė.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neslepia ambicijos sugrąžinti savo šalį į, jo manymu, teisėtą jos vietą tarp pasaulio lyderių. Jis investavo daug pinigų ir energijos į stiprios ir moraliai pranašesnės Rusijos įvaizdį, priešpriešintą Vakarų demokratinėms valstybėms, kurias jis vaizduoja kaip silpnas, dekadentiškas ir apimtas chaoso. Demaskuotojai žurnalistai, teisių gynėjai, opozicijos politikai ir kiti rusai, kurie daužo šį įvaizdį, sulaukia griežto atsako: įkalinimo pagal išgalvotus kaltinimus, pjudymo žiniasklaidoje ir vis dažniau – nužudymo.

Priešus likviduoja specialiosios tarnybos

Politinės žmogžudystės, ypač panaudojant nuodus, nėra naujas dalykas Rusijoje, jos praktikuojamos jau seniai, be ypatingų skrupulų. Sunkiai nustatomos ir pareigūnų griežtai neigiamos, šios žmogžudystės nepalieka abejonių dėl valstybės vaidmens jas įvykdant.

Kitos šalys, ypač Izraelis ir Jungtinės Valstijos, vykdo tikslinius smūgius prieš kai kuriuos asmenis, bet jos tai daro neperžengdamos labai griežtų kovos su terorizmu rėmų. Nėra daugiau valstybių, kurios pasitelktų žudymą taip sistemingai ir nuožmiai, kaip Rusija elgiasi su tais, kurie išduoda jos interesus. 2006 metais Rusijos parlamentas netgi įteisino žudymą už Rusijos ribų. Bene garsiausias atvejis – Aleksandro Litvinenkos, V. Putino oponento, nunuodyto radioaktyviuoju poloniu Londone 2006 metais. Nužudymai ir mirtys paslaptingomis aplinkybėmis tapo tokia grėsme, jog Kremliaus kritikai bėga iš šalies ir neatskleidžia savo buvimo vietos. Tačiau Rusija nė karto nepripažino pasinaudojusi teise, kurią pati sau ir suteikė 2006 metų įstatymu, ir neigia bet kokias valdžios sąsajas su ypač garsiais atvejais, tokiais kaip A. Litvinenkos.

Borisas Nemcovas buvo nušautas ant tilto prie Kremliaus kuorų, nes rengė išsamią ataskaitą apie nusikalstamą Rusijos valdžios veiklą.

Kai kilo skandalas dėl valstybės organizuoto dopingo vartojimo, netikėtai mirė gerai visą schemą išmanę du pareigūnai. Šį mėnesį dar viena demaskuotoja Julija Stepanova, su vyru pasislėpusi Jungtinėse Valstijose, buvo priversta skubiai keisti gyvenamąją vietą, baimindamasi, kad ją sužinojo kompiuterių įsilaužėliai. „Jei mums kas nors atsitiks, – sakė ji, – turėtumėte žinoti, jog tai ne atsitiktinumas.“

„Valstybė naudoja specialiąsias tarnybas savo priešams likviduoti, – sako Genadijus V. Gudkovas, buvęs parlamento narys ir buvęs KGB leitenantas pulkininkas. – Tai ne tik A. Litvinenkos, bet ir daugelis kitų atvejų, kurių nežinome, nes jie buvo pateikti kaip nelaimingi arba pusiau nelaimingi atsitikimai.“

Visai neseniai koroneris nustatė, kad Kremliui artimas 57 metų Michailas Lesinas, pernai rastas negyvas viešbučio kambaryje Vašingtone, mirė ne nuo širdies smūgio, kaip iš pradžių skelbta, o nuo sužalojimo buku daiktu. Liepą Rusijos naujienų agentūra „Interfax“ pranešė, kad Aleksandras Potejevas, 64 metų žvalgybos karininkas, kaltinamas perbėgęs į priešo pusę ir atskleidęs visą tinklą Amerikoje veikiančių Rusijos šnipų, Jungtinėse Valstijose mirė.

Magnickio sąrašas

Bet daugiausia kalbų sukėlė Sergejaus Magnickio atvejis. Šis teisininkas ir auditorius buvo apkaltintas mokesčių vengimu ir įkalintas, kai atskleidė sudėtingą grobstymo schemą, pagal kurią korumpuoti Rusijos pareigūnai iš valstybės iždo pasisavino 230 mln. dolerių. Jis mirė 2009 metais kalėjime, nesulaukęs gydymo. Būtent tada amerikietis finansininkas Williamas F. Browderis, apkaltintas finansiniu sukčiavimu, kai dirbo Rusijoje ir buvo įdarbinęs S. Magnickį, surengė kampaniją Kongrese, kad būtų priimtas įstatymas prieš pareigūnus, atsakingus už auditoriaus mirtį. Pagal 2012 metais priimtą Magnickio aktą, jiems ir kitiems rusams, nebaudžiamai pažeidinėjantiems žmogaus teises, neišduodamos vizos į Ameriką, jie atkirsti nuo jos finansų sistemos. Magnickio sąrašas visą laiką papildomas naujais vardais tų, kurie įsivėlę į neaiškias žmogžudystes, žmogaus teisių pažeidimus ir finansines vagystes.

V. Putinas laiko šiuos žingsnius kišimusi į Rusijos vidaus reikalus, labai priešinosi jiems ir ėmėsi griežtų atsakomųjų priemonių. Dėl to nukentėjo Rusijos našlaičiai, kuriuos jis uždraudė užsieniečiams įsivaikinti.

Garis Kasparovas pasitraukė iš Rusijos ir imasi kitų priemonių, kad liktų gyvas.

Svarbiausias dalykas S. Magnickio bylos tyrėjams buvo nustatyti jo informacijos šaltinius. Tai baigėsi mirtimis. Iki šiol iš viso 5 asmenys, perdavę informaciją arba buvę liudytojais, mirė paslaptingomis aplinkybėmis, kurios rodo, kad tai buvo valstybės suplanuotos žmogžudystės.

Auka tapo pats S. Magnickis, o prieš jį – Valerijus Kuročkinas, potencialus liudininkas, kurio pavardė buvo aptinkama su sukčiavimu susijusiuose dokumentuose. Jis pabėgo iš Rusijos į Ukrainą, bet ten mirė dėl kepenų nepakankamumo vos 43 metų. Dar viena auka – Oktajus Hasanovas, kurio vaidmuo sukčiavimo schemoje buvo antraeilis, bet jis galėjo atskleisti, kaip veikė visa nusikalstama pareigūnų gauja. Jis mirė 53 metų nuo širdies smūgio. Jau po S. Magnickio mirties ketvirtasis dalyvis gavo galą iškritęs iš balkono. Penktasis buvo su grobstymu susijęs bankininkas Aleksandras Perepiličnas, 2009 metais pabėgęs į Londoną ir perdavęs neteisėtų transakcijų duomenis šveicarų tyrėjams. Tačiau 2012 metais, būdamas 44-erių ir puikios sveikatos, jis bėgiodamas patyrė širdies smūgį. Policijos pareigūnai tik kraipė galvas, aptikę jo kūną ant tako gerai saugomame kvartale, kur gyvena Kate Winslet ir Eltonas Johnas.

Iš pradžių skrodimas nedavė jokių atsakymų į klausimus. Ir tik 2015 metais vienas botanikas sugebėjo nustatyti tikėtiną A. Perepilično mirties priežastį – jo skrandyje aptikta kumpotrio (Gelsemium), Himalajuose augančio reto nuodingo augalo, Kinijoje naudoto nužudymams, pėdsakų. Šis atvejis dar bus toliau nagrinėjamas rugsėjį.

„Visa tai skamba kaip paranojiškos sąmokslo teorijos, – sakė W. Browderis. – Tačiau pernelyg jau daug tokių nutikimų. Verslo vadovai ir teisininkai šitaip nežūva ant kiekvieno kampo Vakaruose.“

Laboratorija prie Lubiankos

Jau daugiau kaip šimtmetį nuodai yra mėgstamiausia Rusijos žvalgybos priemonė. Biochemikas Grigorijus Mairanovskis nuo 1928 metų slapta vykdė užduotį sukurti beskonius, bespalvius ir bekvapius nuodus. 1954 metais vienas perbėgėlis iš KGB papasakojo, kad slaptoje laboratorijoje prie Lubiankos, KGB būstinės Maskvoje, vykdomi „eksperimentai su gyvais žmonėmis“.

KGB agentai išplėtojo visą arsenalą mirtinų, sunkiai aptinkamų nuodų, kuriuos, kaip sako Rusijos saugumo ekspertai, naudoja iki šiol. Iš Arabijos kilęs teroristas, žinomas kaip Chatabas, mirė savo slėptuvėje Čečėnijos kalnuose 2002 metais, atplėšęs laišką, pripildytą nervus paralyžiuojančių zarino dujų.

1995 metais Rusijos bankininkas Ivanas Kivelidis mirė nuo kontakto su kadmiu, mirtinu jį liečiant. Jo sekretorė mirė, patyrusi tuos pačius simptomus, nes greičiausiai nuodai buvo paskleisti ant biuro telefono. 2008 metais Karina Moskalenko, Rusijos teisininkė, teikianti ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teismui, Strasbūre (Prancūzijoje) apsinuodijo gyvsidabriu, kuris vėliau buvo rastas jos mašinoje.

Iš senesnių laikų visiems žinomas atvejis, kai Bulgarijos disidentas Georgijus Markovas 1978 metais buvo nudurtas ant Vaterlo tilto Londone lietsargiu, į kurio smaigalį buvo įtaisyta ricino kapsulė.

Tačiau pasitaiko ir klaidų. 1971-aisiais, po metų, kai laimėjo Nobelio literatūros premiją, Aleksandras Solženicynas išgyveno pasikėsinimą nunuodyti. Rašytojo biografijoje ir žiniasklaidos pranešimuose sakoma, jot tai tikriausiai mėginta padaryti ricinu, išgaunamu iš ricinmedžio sėklų. Buvęs provakarietiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka liko randų išbjaurotu veidu, apsinuodijęs dioksinu, kuris greičiausiai buvo įdėtas į sriubą. Dėl šio pasikėsinimo jis kaltina Rusiją.

Viena tokių klaidų buvo ir nepavykęs pasikėsinimas į V. Kara-Murzą, nors tai ne iškarto paaiškėjo. Nuodai nugramzdino opozicionierių į komą ir gydytojai visą savaitę stebėjo keistus simptomus nuo smegenų išbrinkimo iki inkstų nepakankamumo. Jo žmona Jevgenija prisimena, kad visos rankos ir kojos buvo pamėlusios. Dėl nervų pažeidimo V. Kara-Murza liko raišas, bet visais kitais atžvilgiais pasveiko. Prancūzijos laboratorija aptiko jo kraujyje sunkiųjų metalų, bet negalėjo nustatyti nuodų rūšies ir paaiškinti, kaip jie pateko į jo organizmą. 34 metų V. Kara-Murza reikalauja, kad policija atliktų tyrimą. Jis įsitikinęs buvęs apnuodytas skrisdamas „Aeroflot“.

Jei tikrai taip, tai bus ne pirmas kartas, kai tai nutinka. 2004 metais opozicijos žurnalistė Ana Politkovskaja išgėrė apnuodytos arbatos skrisdama „Aeroflot“ oro linijomis į Čečėniją. Žurnalistė, rašiusi apie Rusijos armijos nusikaltimus Čečėnijoje ir žmonių grobimus, kuriuos ten vykdė V. Putino statytinis Ramzanas Kadyrovas, tada liko gyva. Bet po dvejų metų ji buvo nušauta savo namo laiptinėje Maskvoje.

„Kaip gali apsisaugoti? – klausė V. Kara-Murzos žmona. – Nevalgyti? Visur nešiotis savo maistą? Kaip išvengti nunuodijimo?“

Kai kurie imasi būtent tokių priemonių. Buvęs šachmatų čempionas ir vienas iš opozicijos lyderių Garis Kasparovas jau daugiau kaip dešimtmetį turi asmens sargybinių, kurie visur nešioja jam butelius vandens ir paruoštą maistą. Gal dėl to ir tebėra gyvas. Nors senokai nebegyvena Rusijoje, bet Kremliaus ranka gali pasiekti ir tuos, kurie mano būsią saugūs iš jos išvykę.

„The New York Times“, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"